Ne itin jaučiu visuotines šventes – Naujuosius metus, Šv. Valentino dieną, Šv. Velykas, etc. Dažniausiai šių švenčių pagrindinės idėjos bei tas idėjas reprezentuojančios datos ne itin sutampa su manuoju kūno ritmu. Retai kada norisi ‘spausti’ iš savęs meilę per Šv. Valentino dieną ar atgimti per Šv. Velykas. Vis gi nesvietiškai mėgstu švęsti nebylias pergales prieš save patį – kertinės knygos perskaitymą, sudėtingos teoremos supratimą, geros kompozicijos sukūrimą, etc.

Panašiai ir su artėjančiais nebyliais iššūkiais prieš save patį - visad norisi precižiškai juos įprasminti, pažymėti. Vardan tuos iššūkius įveikus, galima būtų geriau prisiminti jauseną, lydėjusią prieš sudėtingo tikslo įveikimą. Galbūt todėl vieną iš sudėtingiausių iššūkių gyvenime pasitikau savo brangiausiais marškiniais, brangiausiais batais. Norėjosi įprasminti savąją kovą su artėjančio iššūkio baime bei išdidžiai pasitikti potencialiai artėjančias negandas.

Keliavau į Angliją su 1000 svarų kišenėje studijuoti muzikos magistro bei apskritai užkariauti šio atšiauraus krašto. Visa kaip ir neperdėtai kontekstualu ar reikšminga – tik dar viena Mariaus Ivaškevičiaus pjesę apie emigraciją Išvarymas papildanti siužetinė linija. Vis gi visa buvo kiek sudėtingiau, nes buvau atsakingas už dar dvi moteris, iš kurių vienai buvo vos metai amžiaus. Pastarosios turėjo prisijungti prie manęs saloje bei mano pasaulio užkariavimo planų mėnesio bėgy, tad turėjau sparčiai materializuoti savo ryžtą ir energiją.

Salos užkariavimas turėjo prasidėti nuo Leeds’o – trečio pagal gyventojų skaičių Didžiojos Britanijos miesto (po Londono ir Birmingham’o), įsikūrusio salos viduryje. Riboti ištekliai lėmė tai, kad planavau savo egzistenciją Anglijoje pradėti nuo gyvenimo palapinėje. Vis gi paskutinę naktį prieš kelionę vyravęs lietingas oras Lietuvoje šiek tiek atmušinėjo kūnui norą panašiomis sąlygomis gyvuoti ir saloje. Tad paskutinę naktį užsisakiau vos apie 10 svarų už naktį kainuojantį hostelį, įsikūrusį apie 30 kilometrų nuo Leeds’o esančiame Haworth kaimelyje.

Mano brangiausieji marškiniai teiššaukė isterišką salos juoką – vos atskridęs pakliuvau į audrą. Kadangi nakvynę atokiame kaimelyje užsisakinėjau tik paskutinę naktį, nespėjau išsianalizuoti kaip tiksliai iki jo nusigauti. Klausdamas žmonių ir keisdamas transporto priemones, šiaip ne taip artėjau prie tikslo. Vis gi nepastebimai atėjo vidurnaktis, o aš stovėjau lietuje, nutolęs nuo savo tikslo šiek tiek mažiau nei 10 kilometrų.

Ypatingų išeičių iš susidariusios situacijos neturėjau – tik tais tempti savo beveik 30 kilogramų sveriantį lagaminą, nešti sunkų gitaros dėklą, talpinusį gitarą ir dar begalę buities daiktų, siaurais kaimo keliais per audrą. Neužilgo minėtas lagaminas suplyšo, o aš visas varvėjau nuo lietaus. Ėmiau labai piktai kvestionuoti savo egzistenciją saloje ir tikėjimą tuo, ką čią darau. Pirmą kartą taip stipriai savo protu suvokiau tas tikimybes, prieš kurias reikės žaisti gyvuojant Anglijoje (nuo angliško posakio ‘to play against the odds’). Pagalvojau, jog gresia tolti nuo muzikos, o salos atšiaurumas gali ir į kokius fabrikus nublokšti, kad tik išgyventi šiapus.

Vis gi tiek tą naktį, tiek ateinančias, į priekį vedė vienas kontekstas, apie kurį savo istorijose jau buvau užsiminęs. Puikus lietuvių muzikantas ir muzikos apžvalgininkas Domantas Razauskas savo koncerto metu pateikė mano filosfijai artimą palyginimą. Štai – egizstuoja medžių pilnas miškas. Regis tų medžių per daug kas tarpusavyje nesieja, tačiau po žeme kai kurie iš jų yra susiraizgę šaknimis itin stipriai. Kartais net itin nutolę medžiai gali būti glaudžiau susieti šaknimis, nei šalia esantys. Razausko teigimu – panašiai ir žmonės vieni su kitais susaistyti fiziniame pasaulyje nematomais ryšiais. Tad net nesvietiškai toli (toli - visomis prasmėmis: kultūriškai, socialiai, geografiškai, etc.) vienas nuo kito egzistuojantys žmonės gali turėti daugiau bendro, nei kokie nors du šalimais gyvenantys žmonės.

Taip, kuo puikiausiai protu suvokiau visas tikimybes, prieš kurias teks žaisti, bet visu kūnu nepaliaujamai tikėjau, jog esu ‘šaknimis’ susaistytas su kažkuriais čia egzistuojančiais žmonėmis. Žmonėmis, kurie supras visus mano atsinešamus kontekstus, kurie duos man postūmį ir padės man užkariauti šį kraštą.

Šioje konkrečioje situacijoje apsibrėžiau tikėjimą savimi bei apskritai – tikėjimą bendrąja prasme, pasinaudodamas minėta medžių šaknų koncepcija. Vis gi, man regis, kiekvienas žmogus turi užslėptą tikėjimo dilemos adaptaciją savo gyvenime, savo srityse, kuriose operuoja. Ir nebūtinai tos adaptacijos turi kaip tais sietis su religija, Dievu ar panašiais konceptais. Štai kokioj matematikos filosofijoj ir apskritai matematikoj, vienas iš kertinių nagrinėjimų klausimų, viena kertinių dilemų yra - ar matematika egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus ir jis tik atranda, atskleidžia tuos matematikos dėsnius, kurie jau ir taip egzistuoja, ar tokia absoliutinė nepriklausoma matematika neegzistuoja ir žmogus tik pamažu ją pats kuria dėsnis po dėsnio.

Man regis, šis esminis matematikos klausimas yra ne kas kita, kaip būtent – tikėjimo ir apskritai – tikėjimo Dievu dilemos sofistikuota adaptacija matematikos kontekste. Juk pavyzdžiui matematikos nepriklausomo egzistavimo šalininkai (dar kitaip žinomi kaip matematinio platonizmo atstovai) iš esmės užsiima tą pačią poziciją, kaip ir tikintys Dievu – egzistuoja kažkas, nepriklausomai nuo mūsų, ką esam per silpni suvokti, pamątyti, suprasti.

Prieš metus teko kalbėtis su vyresniosios kartos lietuvių matematiku bei matematikos filosofu – Rimu Norvaiša, apie tai, kokį jis turi santykį su minėta matematikos dilema. Pasak Norvaišos – savo matematiko kelią jis pradėjo tikėdamas, jog matematika egzistuoja nepriklausomai nuo žmogaus, bet pamažu atsidūrė priešingoje barikadų pusėje. Ir išties – dauguma man žinomų žmonių, nepriklausomai nuo to, kokia yra jų tikėjimo dilemos adaptacija, turi beveik identišką santykį su tikėjimo dilema, kaip ir Norvaiša. Žmonės pradeda gyvenimą tikėdami, kol pamažu senstant - atsistoja į oponuojančią pusę. Toks santykis su savąja tikėjimo dilemos adaptacija man visada atrodė logiškas, bet ne iki galo teisingas. Į itin daug klausimų apie santykį su savuoju tikėjimu man atsakė politikės ir teologės S. pasidalinta tikėjimo samprata.

Sunku bus pabėgti nuo fakto, jog S. tikėjimo samprata yra glaudžiai susijusi su kertiniu krikščionybės simboliu – kryžiumi. Kaip tais visuomet kalbėdamas, diskutuodamas apie tikėjimą, itin vengiu naudoti bet kokius raktažodžius susijusius su kuria nors viena religija kaip antai – ‘Jėzus’, ‘Mahometas’, ‘Koranas’, etc. Taip pat stengiuosi nenaudoti ir bendrinių žodžių, dažnai sutinkamų religijotyros kontekstuose – ‘nuodėmingas’, ‘prasidėjimas’, ‘viešpats’, etc. Stebiu, jog visų šių raktažodžių naudojimas, labai dažnai žmonėms kelia pyktį ir stabdo daugumą su tikėjimo tematika susijusių diskusijų. Vengiu šių kontekstų ne tik dėl kitų žmonių, bet ir dėl savęs paties. Man taip pat šie raktažodžiai ir kontekstai atrodo itin tiesmuki, nesubtilūs, nesofistikuoti ir neišieškoti tikėjimo dilemos kontekste. Panašiai kaip ir kai kurie košmariški Holivudo filmai, kurie blogiui įprasminti tesugeba pasitelkti zombių, šautuvų, mirties ar kitas panašias tematikas bei simbolius. Vis gi S. tikėjimo samprata yra tokia visą į vietas dėliojanti, kad gėda būtų jos čia neįpinti.

Pasak S., kryžių galima būtų interpretuoti taip: vertikalioji (ilgesnioji) jo dalis reprezentuoja pasaulį tokį, koks jis turėtų būti, o horizontalioji (trumpesnioji) jo dalis reprezentuoja pasaulį tokį, koks jis yra. Trumpiau tariant – lyginant dviejų kryžiaus dalių ilgius darosi akivaizdu, jog realiame pasauly visuomet neišvengiamai bus bent kelis kartus mažiau pozityvumo, laimės, džiaugsmo, logikos, negu galėtų/turėtų būti. O kiekvienas žmogelis visą savo gyvenimą kabo ant vertikalės ir horizontalės susikirtimo taško ir tai, kaip kabėdamas ten jis dorojasi su šia proporcija - pasaulis koks yra/pasaulis koks turėtų būti, ir yra tikėjimas.

Kuo gi ši samprata yra tokia svarbi ir kaip ji siejasi su mano prieš tai minėtais kontekstais?

Man regis absoliuti dauguma tikėjimo dilemos adaptacijų savy talpina ne tik tikėjimą, bet ir tikėjimąsi. Štai, didelė dalis žmonių, tikinčiu Dievu, nuolat meldžia lengvesnės kloties sau ir savo aplinkai. Vis gi, nesulaukus lengvesnio scenarijaus savo ar artimųjų gyvenimams, bendras tikėjimas Dievu tokiuose žmonėse ima slopti. Arba štai – didelė dalis žmonių, palaikančių kokią nors futbolą komandą juk tikisi ir jos pergalės, o tuo pačiu ir džiaugsmingo laiko praleidimo sau. Vis gi komandai nuolat pralaimint, tokių žmonių tikėjimas ta konkrečia komanda slopsta. Taigi ta, kad ir proporcionaliai nedidelė ‘tikėjimosi’ dalis bendrajame tikėjime, laikui bėgant ženkliai silpnina ir bendrąjį tikėjimą kažkuo.

Tuo tarpu S. samprata yra absoliutus grynuolis, susidedantis iš 100% tikėjimo ir 0% tikėjimosi. Juk šios sampratos esmė – visuomet yra blogiau nei turėtų būti, tad ir tikėtis nebelieka ko.

Grįžtant prie manosios kelionės – nėra abejonių, kad manasis tikėjimas kelionės metu, išreikštas minėta medžių šaknų koncepcija, savy talpina ir labai didelę dalį tikėjimosi konkrečios naudos sau. Vis gi manasis tikslas neabejotinai turėtų būti judėti link minėtos S. tikėjimo sampratos – tikėjimo be krislelio tikėjimosi. Reikia juk kažkada su ištikimiausiais Lietuvos futbolo rinktinės fanais solidarizuotis:)

Hostelį pasiekiau tik apie 3 valandą nakties ir dar apie pusvalandį bandžiau prisibelsti, prisiskambinti į jį. Kitą dieną po košmariškos nakties jaučiaus leisgyvis. Vis gi vakarop išėjęs pasidairyti po Haworth’ą, buvau stipriai sužavėtas tokiu idilišku Anglijos kaimeliu. Pasirodo Haworth yra žymus tuo, jog čia gyveno, kūrė ir mirė pasaulinio garso rašytoja Charlotte Bronthe, labiausiai žinoma kaip romano Džeinė Eir autorė. Tiek įkvėptas šio fakto, tiek todėl, kad turėjau reliatyviai daug laiko šalia būsto paieškų ir studijų dokumentų tvarkymosi, geras dvi savaites ir tepraleidau vaikštinėdamas po Haworth’ą bei rašydamas. Manoji istorija Kvestionavimas, publikuojama šiapus, būtent ir gimė Haworth’e.

Ne ką mažiau nei pats Haworth, mane sužavėjo ir hostelis, kuriame gyvenau. Nepaisant jo itin mažos kainos, hostelis buvo įsikūręs nesvietiškos estetikos Viktorijos laikų senoviniame dvare. Būtent ši patirtis ir buvo mano pirmasis prisilietimas prie vieno itin gražaus Anglijos fenomeno.

Anglijoje egzistuoja hostelių tinklas, žinomas kaip YHA (YHA yra Jaunimo Hostelių Asiociacijos (Youth Hostels Association) trumpinys). Šio tinklo hosteliai (kurių Anglijoje yra apie kelis šimtus), kaip ir Haworth’o atveju, yra įsikųrę senoviniuose dvaruose, pilyse, svirnuose ir kitose ypatingose vietose. Šis tinklas yra labdaros organizacija, kuri visą pelną, gautą iš nakvynių, būtent ir skiria senosios architektūros pastatų atnaujinimui bei išlaikymui. Tad šio tinklo klientai gauna galimybę gyventi itin ištaiginguose ir estetiškai įrengtuose pastatuose už reliatyviai mažesnę kainą, nei tokia galimybė kainuotų Anglijos rinkoje.

Keliavimas po YHA tinklo hostelius bei tuo pačiu - po atokius Anglijos kaimus ir gamtą, leido savy sugriauti vieną mitą. Iki tol, kam nors tarus žodį ‘Anglija’, prieš mano akis iškildavo Londono ar tokio industrinio miesto, kaip Mančesteris, lietingos ir purvinos gatvės. Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad Anglijoje slypi tokios vietovės ar kaimeliai kaip Lake District, Whitby, Robin Hood Bay, Malham, kurie, bent jau mano estetikos pojūčiu, niekuo nenusileidžia pasaulinio lygio gamtos šedevrams kaip antai Islandija, Didysis Kanjonas, etc. Nėra abejonių, kad žodis ‘Anglija’ dabartės man iššaukia visai kitus vaizdinius. Vaizdinius, artimesnius tikrajam Anglijos pradui – gamtai, kaimams, piemenims, avims.

Ir žavu ne tik toji atoki salos gamta, bet ir tai, kaip Anglijos žmogelis tą gamtą pasikinkė. Net pačiuose atokiausiuose kaimuose, gamtos kampeliuose, visad rasi nesvietiško jaukumo pub’us (užeigas), pilnus intelektualių užklydėlių, aukščiausios kokybės alaus ir minimalistinio Anglijos šedevro - fish and chips. Visa Anglijos gamta ir jos pasikinkymas buvo taip pakerėję mus, kad šiek tiek jau užkariavus salą bei apgaubus rudeninei depresijai, ištisą rudenį be pertraukos gyvenom tokia rutina: penktadienį vakare baigiam darbus, lekiam į Leeds’o traukinių stotį ir traukiam į kurį nors atokų Anglijos kaimą, kol grįžtam atgalios tik sekmadienį vėlai vakare ar pirmadienį. Nei tuomet žinojau, nei dabartės žinau, kas gali būti šioj žemėj geriau, nei visą dieną praleisti vaikščiojant, mąstant lietinguose kalnuose, o vakare gerame pub’e prie židinio gurkšnoti alų ar vyną bei skaityti gerą knygą ar rašyti tokias istorijas, kaip ši.

Be abejonės Haworth’o hostelio kambaryje gyvenau ne vienas – gyvenamoji patalpa iš viso talpino aštuonias lovas. Tad per kelias savaites, praleistas YHA hostelyje, teko pabendrauti su išties begale įvairiausių užklydėlių. Vis gi visą dviejų savaičių periodą, nuosekliai - diena iš dienos, palaikiau artimą ryšį tik su keliais kartu kambaryje gyvenusiais žmonėmis.

Vienas iš jų buvo Pakistano kilmės 25-27 metų jaunuolis, prisistatęs kaip vienas pagrindinių Bradford’o apylinkės narkotikų verslo organizatorių. Bradford’as yra Didžiosios Britanijos miestas, įsikūręs keliolika kilometrų nuo Leeds’o ir žinomas kaip vienas pigiausių, daugiausiai nusikaltimų patiriančių ir vieną didžiausių musulmonų bendruomenę talpinančių šios šalies miestų. Bradford’as buvo itin aktualus mūsų pasaulio užkariavimo planuose, nes būtent jame ir planavome įsikurti kelionės pradžioje. Tiek itin pigus gyvenamasis būstas, tiek mažas Bradford’o atstumas nuo Leeds’o, tiek tai, kad L. mainų programos pagalba kuriam laikui turėjo iškeisti Vilniaus Dailės Akademiją į Bradford College instituciją, lėmė tokio sudėtingo nuosprendžio sau pasirašymą. Dar egzotiškiau visame šiame kontekste turėtų skambėti, kad minėtas kambario draugas iš Bradford’o gyvavo su sulaužyta ranka, o jo teigimu - jis pasirinko gyvenimą atokiame Haworth’o hostelyje, kol ‘viskas nurims’ po incidento, susijusio su minėta trauma.

Ir šią akimirką - berašant šią istoriją, visa skamba išties stipriai, bet anuomet visa atrodė kur kas paprasčiau. Galbūt todėl, jog tokių kontekstų ar kambario draugų tą akimirką negalėjau išvengti ir turėjau visą priimti kaip neišvengiamą savąją realybę pakeliui link salos užkariavimo. Juolab visa buvo kur kas šviesiau nei skamba - kambario kolega nuo pirmos minutės papirko mane savo nuoširdumu, neslėpimu to, ką gyvenime veikia. Tad beveik kas dieną turėdavom bendrus pietus su juo ir jo žmona, kuri vis atveždavo jam šiltą maistą iš Bradford’o. Ne tiek daug su nusikalstamu pasauliu susiduriančiam žmogui, buvo įdomu išgirsti visus su tuo susijusius kontekstus ir patirtis. Ne tik įdomu, bet tą akimirką – ir ypač naudinga, nes sužinojau visus pavojingiausius rajonus, pavojingiausias gatves ir net pavojingiausius namus - tiek Bradford’e, tiek Leeds’e, kas labai tiesiogiai formavo mano būsto paieškas.

Vis gi mano viešnagei Haworth’o hostelyje einant į pabaigą, į mūsų kambarį atsikraustė minėtojo kambarioko draugas, kuris atrodė kaip tipinis nusikalstamo pasaulio atstovas bei turėjo tą patį tikslą - ‘palaukti, kol viskas nurims’. Tokį panaudojimo tikslą vis dažniau įgaunančio hostelio atstovai sunerimo ir nusprendė savo poziciją išreikšti mano kambario kolegoms. Tad minėtų abiejų kambariokų viešnagė Haworth’o hostelyje baigėsi greitai ir taikiai, abiejų pusių sutarimu.

Kitas artimas mano kambario kolega buvo apie 55 metų amerikietis, didžiąją dalį gyvenimo pradirbęs inžinerinės pakraipos darbus visame pasaulyje. Vis gi vieno projekto Pietų Afrikos Respublikoje metu (o tuo pačiu ir ten vykusio Pasaulio Futbolo Čempionato metu, 2010 metais), nusprendė mesti visus darbus, išsiparduoti visus su savimi turimus daiktus ir su maža kuprine pradėti keliauti aplink pasaulį. Prisijuokėm iki valios iš jo nuotraukų, kuriose kambariokas stovi PAR sostinėje Cape Town’e, šalia savojo viešbučio, ir iš lagaminų ‘stumdo’ savo prabangią mantą po maždaug kelis dolerius už vienetą – rūbus, batus, etc. Tuo tarpu vietiniai žmonės buriasi aplink jį ir iš pastarųjų veidų matyti, jog jie nelabai supranta kas čia vyksta.

Itin palietė vienas iš pirmųjų pokalbių su amerikiečiu, kuomet papasakojau apie savo situaciją bei savąją filosofiją. Apie tai, kad važiuoju apjungti tokias sritis kaip matematika, muzika, stepo šokis, muzikos technologijos, kad esu atsakingas už dar kelis žmones, kad neturiu didelio kapitalo savo salos užkariavimo planui, etc. Amerikietis tarė, jog reikia turėti ‘didelius kiaušus’ elgtis taip, kaip aš. Jo nuomone, bene visi žmonės tokioje situacijoje pasielgtų priešingai - juk būtų kur kas lengviau pasirinkti specialisto kelią, nebandyti apjunginėti tokių iš pažiūros nepelningų sričių ir ramiai kur tūnoti kamputyje, kol užaugs vaikai.

Būtent tą akimirką amerikietis ir suponavo many ilgą, gilią, racionalią diskusiją apie specialisto bei generalisto (daugelio sričių erudito, daugelio sričių apjungėjo) egzistencijų skirtumus šių dienų socialiniame kontekste.

Kinų filosofas, logikas ir matematikas - Hao Wang, savo knygoje Nuo Matematikos iki Filosofijos išskiria tris labai aiškius ir didelius specialisto kelio pasirinkimo privalumus. Visų pirma specialistas gali labai lengvai tapti konkrečios savo specialybės bendruomenės dalimi, kurioje galėtų diskutuoti jam artimais klausimais bei apskritai būti išklausytas. Priklausymas vienai ar kitai bendruomenei anksčiau ar vėliau veda į pripažinimą. Ir nebūtinai tas pripažinimas bus Fields’o Medalis (prestižiškiausias apdovanojimas matematikos srityje) ar kitas, jo lygmenį atitinkantis apdovanojimas. Žmogui dažnai užtenka ir to, kad bendruomenė jam priskiria kokio ‘būrelio vadovo’ titulą. Kiekvienas iš mūsų nori būti įvertintas ir dažnai pats faktas, kad tave kažkas vertina, nustelbia to vertinimo reikšmę, kontekstą ir lygmenį pasaulyje. Galiausiai trečiasis privalumas yra tiesiog reliatyviai lengvas savo išgyvenimo šioje žemėje užtikrinimas – visuomenė visuomet bus pasiryžusi dalintis su specialistu bendruoju turtu ir gėriu, nes jai tai yra lengviau negu praleisti kelis metus ‘pasikinkant’ kurią nors konkrečią sritį.

Tad Wang’o nuomone - žmogus, pasirinkęs generalisto kelią, su milžiniška tikimybe gyvens didelėje socialinėje atskirtyje. Ir tai yra visiškai logiška - kaip kitaip galima būtų pavadinti žmogų be pripažinimo, pinigų ir žmonių, kurie būtų suinteresuoti jį išklausyti. Vis gi Wang’as užsimina ir apie kelis istorinius pavyzdžius, kuriems pavyko nuodugniai pažinti daugybę sričių, jas apjungti ir galiausiai pelnyti pripažinimą kaip genialiems generalistams. Vienas iš tokių pavyzdžių yra mano istorijose šiapus karts nuo karto minimas Bertrand Russell, sugebėjęs apjungti matematiką, logiką, filosofiją, literatūrą, politiką ir galiausiai netgi buvęs apdovanotas Nobelio Premija literatūros srityje.

Ir netgi suvokdamas specialisto kelio racionalumą bei jausdamas, patirdamas socialinės atskirties pavojus, manau, jog man vistiek apie tūkstantį kartų artimesnis yra generalisto kelias. Baugu yra pagalvoti, kad jei anuomet Anglijoje nebūčiau drįsęs apjunginėti matematikos su muzika, dabartės neturėčiau laimės lytėti tokių sričių kaip matematikos sonifikacija (matematikos reiškimas per garsą), elektroakustinė muzika, etc. Apskritai manau, jog mokslo bendrinis tikslas turėtų būti visų įmanomų jungčių šiame pasaulyje atskleidimas, demonstravimas. Ir jokiu būdu tuo tikslu neturėtų būti atskirčių tarp įvairių procesų bei sričių akcentavimas. Galbūt todėl ypač mėgaujuosi įžvelgdamas matematikos dėsnius savo socialiniame gyvenime. Kad ir mano pastarojoje istorijoje Sau Pačiam, itin žaviai taikiau Godelio Nebaigtumo Teoremą bei Euklido Elementų principus apsibrėžti ‘asmenybės’ sąvokai.

Tiesa, Wang’as šioje vietoje jau ne visai sutinka su manimi. Jo nuomone nereikėtų bandyti įžvelgti mokslinių dėsnių socialiniuose kontekstuose. Kinų filosofo nežavi žmonių bandymai Einšteino reliatyvumo teorija paremti pozicijos, kad ir žmonių etikos taisyklės yra reliatyvios bei sąlyginės. Ar štai, kad evoliucijos teorija biologijoje, turėtų pagrįsti ir šių dienų kapitalistinės visuomenės konkurencingumą. Wang’o nuomone tokie mokslo taikymai yra šiek tiek dviprasmiški ir ne iki galo tikslūs.

Visiškai pritariu, kad tokie mokslo taikymai socialinių dėsnių analizėje nėra iki galo tikslūs. Vis gi, man regis, toks mokslo naudojimas socialiniuose kontekstuose dažnai atneša daugiau gyvybės, diskusijų ir prasmės nei pats tiksliausias tokių mokslinių dėsnių panaudojimas atitinkamuose siauruose moksliniuose kontekstuose.

Specialisto kelias man yra šviesmečiais tolimais ir dar dėl kito proceso, kurį taip pat mini Wang’as Nuo Matematikos iki Filosofijos knygoje. Wang’o nuomone egzistuoja dviejų rūšių specialybės – ligotos ir ne. Ligotųjų specialybių kūrėjų tikslas yra kuo greičiau kokią nors miglotą, neaiškią teoriją, kylančią iš dirbtinai keliamų neprasmingų klausimų, paversti kuo detalesne specialybe. Ir svarbiausia – tokie kūrėjai nuolat siekia pabrėžinėti, jog jų mentalinis produktas - visai ne teorija, bet – specialybė. Visa vyksta tam, kad žmonės, nagrinėsiantys tą teoriją, nesikoncentruotų ties jos beprasmiškais pamatiniais klausimais, ties jos dirbtiniu atsiradimo konktestu, bet kuo greičiau paskęstų begalėje tos teorijos specifikacijų, atsišakojimų ir detalių. Klaidžiodami tokios teorijos labirintuose, žmonės prisideda prie pačios srities bei jos kūrėjų populiarinimo. Ir išties – vienaip kūnas juk reaguoja, kai žino, jog jis nagrinės kokią nors teoriją ir visai kitaip, kai kūnas mano įžengiąs į specialybės nagrinėjimą, pažinimą. Teorija juk - kvestionuotinas dalykas, specialybė – beveik ne.

Mano nuomone, šiais laikais ligotų specialybių skaičius pradeda sparčiai lenkti ‘sveikųjų’ specialybių skaičių. Nemažą dalį specialybių, kaip antai – koučingas, galima nesunkiai identifikuoti kaip ligotas. Vis gi, mano nuomone, visuomenėje apstu ir labai giliai šaknis įleidusių specialybių, kurių pamatiniai klausimai, kurių pagrindinės teorijos, turi daugybę ligotos specialybės požymių. Tad egzistuoja ne tokia ir maža rizika, pasirinkus tapti kurios nors konkrečios srities specialistu, po penkerių metų suprasti, jog ta konkreti specialybė yra ligota. Tuo pačiu ir tos specialybės vėliavos nešimas visą gyvenimą tampa mažu beprasmiškas. Generalizmas nuo ligotų specialybių pavojaus iš esmės apsaugo, nes generalistas neįsipareigoja vienai sričiai – jis visuomet gali pasiimti geriausias tam tikros srities savybes ir nešti jas į kitą - stabilesnę sritį. Kitaip tariant, sritys generalistui tėra lego kaladėles, kuriomis jis gali modeliuoti, konstruoti, griauti, kad pasiektų savo tikslą.

Ir galiausiai atsakysiu į galbūt jumyse jau besisukantį klausimą – ‘kaip suprasti ar aš esu specialistas ar generalistas?’.

Žinau daugybę medikų, kurių paprašius paaiškinti kokius nors konkrečius medicininius procesus ar konkrečias ligas, teišgirsti frazę ‘nelįsk – čia medikų daržas’ arba ‘mano, kaip mediko, darbo valandos jau baigėsi, dabar yra mano ‘laisvalaikio valandos’ ’. Žinau ir daugybę programuotojų, finansų analitikų, vadybininkų, kurių paprašius paaiškinti kai kurias jų darbo srities specifikas, sąvokas, teišgirsti – ‘čia labai sudėtingi procesai - tu nesuprasi’. Vis gi žinau ir tai, kad aš galiu apie savo sritis – matematiką, muziką, mokslą, diskutuoti su žmonėmis iki šešių ryto (galiu ir ilgiau, jei kokybiškų gėrimų ir maisto yra šalimais:) ). Dar didesnį katarsį man teikia galimybė per tokias diskusijas paaiškinti žmonėms sudėtingiausius savo sričių procesus. Tad pasinaudodamas kita Wang’o mintimi, tegaliu tarti - jei jūs savo žinias taikote tik apibrėžtu laiku, apibrėžtoje vietoje, aiškiai apibrėžtai žmonių grupei - jūs vienareikšmiškai esate specialistas. Jei tokių apribojimų savo gyvenime nejaučiate – jus galima vadinti generalistu.

Ir net patys geriausi specialistai, net patys didžiausi generalistai nesugebėtų jums perteikti džiaugsmo, vaikiškai užplūdusio mane, galop susiradus namus Bradford’e. Nebuvo tatai didis stebuklas – eilinis namas už keletą šimtų svarų Bradford’o pakraštyje. Vis gi tas pirminis jausmas, jog šiame - bene košmariškiausiame atšiaurios salos mieste, tau priklauso didelis kelių aukštų namas, kuriame gali pasislėpti nuo Bradford’o ir visos salos negandų, tikrai siųstelėjo šiokį tokį įkvėpimą.

Taip - atitinkama Bradford’o aplinka pamažu smelkėsi į mus. Nuo pat pirmos dienos ėmė ryškėti milžiniški kultūriniai, socialiniai skirtumai tarp mūsų ir mus visiškai apsupusios musulmonų bendruomenės. Iš pradžių buvo sunkoka suprasti kokios giluminės priežąstys sukelia tokį didžiulį mūsų ir Bradford’o musulmonų disonansą. Vis gi gyvendamas Bradford’e, nusprendžiau nuodugniau patyrinėti ten gyvavusią musulmonų bendruomenę bei pabandyti racionaliai, argumentuotai sau paaiškinti kas man joje yra taip tolima, ko tame mūsų disonanse iki galo nesuprantu. Ir kodėl gi apskritai yra svarbu nagrinėti, bandyti paaiškinti sau tolimus bei nesuprantamus procesus? Štai, Achilas ir Vėžlys jums tikrai atsakys į šį klausimą.

Neabejoju, jog absoliuti dauguma iš jūsų yra girdėję Achilo ir Vėžlio paradoksą. Galbūt ne šiuo pavadinimu, galbūt jį žinote Bėgiko ir Sraigės ar dar kokias pavadinimais. Vis gi puikiai žinote, jog Achilui (ar tiesiog bet kuriam bėgikui) niekuomet nepavyks pavyti vėžlio, jei pastarasis pradės distanciją bent keliais metrais priekyje bėgiko. Juk kol bėgikas įveiks tą kelių metrų skirtumą tarp vėžlio ir saves, vėžlys pasislinks į priekį bent keliais centimetrais. Tuomet, kol bėgikas įveiks tuos kelis centimetrus, vėžlys vėl bent keliais milimetrais pasislinks į priekį. Kol bėgikas įveiks tuos kelis milimetrus, vėžlys vėl bent per mikroskopinį atstumą pasislinks į priekį. Ir taip gaudys bėgikas ar Achilas vėžlį, bet niekuomet jiems to padaryti nepavyks, nes kol jie pasieks tą vietą, iš kurios pajudėjo vėžlys, pastarasis jau bus pasislinkęs į priekį bent per itin minimalų atstumą:)

Nėra abejonės, jog dauguma iš jūsų šauksite – ‘neįmanoma’. Vis gi paprašius paaiškinti šį paradoksą, jūs greičiausiai sakytumėte, jog turėtumėme susigalvoti konkrečius vėžlio ir Achilo greičius bei nusibrėžti tiek vėžlio, tiek Achilo sukartų atstumų tieses laiko skalėje. Toje skalėje labai aiškiai matytume, kad Achilo sukartas atstumas labai greitai pralenkia vėžlio sukarto atstumo ir to minimalaus jo startinio pranašumo sumą. Taigi, kame aš čia vis dar matau problemą?

Bėda yra tame, jog taip paaiškintumėte tik tą paradokso dalį, kurią suprantate – paradokso klaidingumą. Visgi negalite paneigti, kad net ir po minėto grafinio paaiškinimo, skaitant paradoksą iš naujo, jis vistiek skamba intuityviai įtikinamai. Kitaip tariant, jūs suprantate ir mokate paaiškinti, kad paradoksas klaidingas, bet nesuprantate kame slypi, iš ko kyla jo intuityvus įtikinamumas.

Pribloškančiai taikliai šio paradokso kilmę paaiškino jau minėtasis Bertrand Russell. Britų filosofas, matematikas ir logikas, teigia, jog Achilo ir Vėžlio paslaptis slypi aibių teorijoje. Šioje matematikos atšakoje dvi skirtingos aibės yra laikomos to paties dydžio, jei tų dviejų aibių narius galima suporuoti tarpusavyje taip, kad tiek kiekvienas pirmosios aibės elementas turėtų sau elementą į porą iš antrosios aibės elementų, tiek kiekvienas antrosios aibės elementas turėtų sau elementą į porą iš pirmosios aibės (toks poravimas matematikoje dar žinomas bijekcijos vardu, o angliškai visas šis ilgas paaiškinimas skamba daug paprasčiau – ‘one-to-one mapping’).

Visa išties paprasta, bet jei dar ne iki galo supratote kuomet dvi aibės matematikoje yra laikomos to paties dydžio, še jums dar paprastesnis paaiškinimas. Įsivaizduokime šokių pamoką, kurioje vienoje eilutėje yra išsirikiavusios merginos, o kitoje – vaikinai. Jei kiekvienai merginai galima priskirti po lygiai vieną vaikiną į porą, o kiekvienam vaikinui – po lygiai vieną merginą, ir jei nelieka nei laisvų vaikinų, nei – merginų, žinoma, jog tarsime, kad abi aibės – tiek merginų, tiek vaikinų yra lygios.

Kodėl aš šiapus taip išsiplėčiau ties tokia paprasta aibių teorijos sąvoka?

Nagrinėjant lengvai suskaičiuojamas aibes - štai kad ir kokių penkių merginų bei penkių vaikinų aibes minėtame pavyzdyje, mūsų intuicijai yra aišku, kad tokios dvi aibės yra to paties dydžio. Vis gi pats įdomumas prasideda, kai pradedam nagrinėti jau ne taip lengvai suskaičiuojamų dydžių aibes.

Ką sako jusiškė intuicija – ko yra daugiau – visų natūraliųjų skaičių (1, 2, 3, 4, etc.) ar visų lyginių natūraliųjų skaičių (2, 4, 6, 8, etc.)? Įtariu, jog dauguma jūsų mano, kad natūraliųjų skaičių aibė yra didesnė. Vis gi, šios dvi aibės yra laikomos lygiomis, nes kiekvienam natūraliajam skaičiui galima rasti lyginį natūralųjį skaičių į porą ir atvirkščiai – kiekvienam lyginiam natūraliajam galima rasti natūralųjį skaičių į porą. Štai, minėtojo pavyzdžio poravimo sekos pavyzdys: 1→2, 2→4, 3→6, … , n→2n, … .

Panašiai sunkiai mūsų intuicijai sekasi gaudytis ir realiųjų skaičių kontekste. Tarkime turime du intervalus (dvi realiųjų skaičių aibes) – vienas yra nuo 0 iki 2: [0;2], o kitas yra nuo 1 iki 2: [1;2] . Nėra abejonių, jog abiejuose šiuose intervaluose tūno be galo daug realiųjų skaičių. Štai pirmajame intervale tūno tokie realieji skaičiai kaip: 0.1, 0.86792, 1, 1.756, etc. Tuo tarpu antrajame intervale taip pat gausu realiųjų skaičių: 1, 1.222627, 1.5, 1.9999999, etc. Ir vis gi, jei jums reikėtų spėti, kuriame intervale – ar [0;2] ar [1;2] egzistuoja daugiau realiųjų skaičių, ką atsakytumėte?

Kaip ir natūraliųjų skaičių pavyzdžio atveju, taip ir čia – intuicija sako, jog tarp 0 ir 2 turėtų būti daugiau realiųjų skaičių, nei tarp 1 ir 2. Vis gi, kaip ir prieš tai buvusiu atveju – šie abu intervalai talpina tiek pat realiųjų skaičių, nes tarp jų abiejų realiųjų skaičių galima atlikti jau minėtąjį poravimą - bijekciją.

Tad galiausiai – kuo visa ši aibių teorija siejasi su Achilu ir Vėžliu ?

Tarkime, kad Achilas yra du kartus greitesnis už vėžlį – Achilo greitis yra 2 metrai per sekundę, o vėžlio greitis yra 1 metras per sekundę (galima būtų sugalvoti realesnius greičius, bet taip bus paprasčiau). Taip pat tarkime, kad vėžlys turi vieno metro pranašumą prieš Achilą. Darosi aišku, jog Achilas po sekundės bus nubėgęs 2 metrus, o vėžlys bus nuėjęs vieną metrą, tačiau turint omeny vėžlio turėtą vieno metro pradinį pranašumą – po sekundės abu atsidurs ties dviejų metrų žyma.

Šiame pavyzdyje Achilo ir Vėžlio paradoksas būtent ir būtų bandymas poruoti [0;2] periodo realiuosius skaičius su [1;2] periodo realiaisiais skaičiais. Kitaip tariant - tai būtų bandymas absoliučiai bet kurią tos sekundės akimirką poruoti Achilo nubėgtą atstumą su tą pačią sekundės akimirką vėžlio nupėdintu atstumu (įskaitant jo pradinį 1 metro pranašumą). Ir žinoma - begalę tokių akimirkų toks poravimas lemtų, jog realusis skaičius iš [0;2] periodo būtų bent minimaliai mažesnis, už realųjį skaičių iš [1;2] periodo. Vis gi galiausiai toks poravimas pasibaigtų pora 2→2, kitaip tariant – tą akimirką lygiai po sekundės, abiejų ‘lenktyninkų’ nubėgtas atstumas taptų lygus.

Taigi mūsų smegenys - gal ne tiesiogiai, bet bent jau pasąmonės lygmenyje, supranta, jog Achilo ir Vėžlio paradokso esmė ir yra toks begalės realiųjų skaičių, tūnančių dviejų skirtingo ilgio intervaluose, poravimas. Vis gi, mūsų smegenys ir intuicija prieštarauja, kad dviejų skirtingų ilgių realiųjų skaičių intervalai talpina tiek pat realiųjų skaičių. Todėl mūsų smegenys ir intuicija bando atmesti faktą, kad vis tiek ateis toji akimirka, kai pirmojo intervalo paskutinis realusis skaičius taps lygus antrojo intervalo paskutiniajam realiam skaičui (kaip 2→2 atveju, minėtame pavyzdyje), o tuo pačiu ir Achilas pavys vėžlį.

Tad kur veda šis ilgas Achilo ir Vėžlio paradokso išnarpliojimas?

Man regis, procesus, kuriuos mes suprantame ar kurie mums yra tiesiog artimi – ir kalbu apie bet kurį kontekstą – ar tai socialinį, ar tai – mokslinį, mes dažniausiai galime paaiškinti reliatyviai nesunkiai. Štai, Achilo ir Vėžlio paradokso atveju, mes labai lengvai suprantame, kad šis paradoksas yra klaidingas. Todėl mes gana nesunkiai - pasibraižę abiejų ‘bėgikų’ nubėgtų atstumų laike grafiką, galime įrodyti savo poziciją. Vis gi paaiškinti iš ko kyla šis paradoksas, ne matematikui būtų ne taip jau ir lengva. Ir vis gi kapstinėjimasis bei bandymas paaiškinti to, ko nesupranti, mus atveda prie nesvietiškai įdomių aibių teorijos sąvokų, paradoksų, pavyzdžių. Tad, man regis - bandymas nuodugniais loginiais argumentais paaiškinti (arba atvirkščiai – nuodugniai paneigti) teorijas, pozicijas, nuomones, kuriomis tu juodai netiki ar kurios yra visiškai tau nesuprantamos, visuomet yra kur kas ‘pelningesnis’ procesas sau pačiam, nei tiesiog bandymas argumentuotai paaiškinti to, ką tu mėgsti, kas tau yra suprantama ir artima.

Galop derėtų grįžti prie Bradford’o konteksto ir pabandyti paaiškinti, kodėl aš anuomet nesupratau disonanso tarp saves ir Bradford’o musulmonų. Nėra abejonių, kad savųjų pastebėjimų nenoriu taikyti visai musulmonų bendruomenei pasaulyje, visai islamo religijai – labiau tik tai imčiai, kurią turėjau progos apie pusmetį stebėti Bradford’e.

Įvardinti paprasčiausius dalykus, procesus, kurie yra susiję su tenykščiais musulmonais ir kurie pasirodė beesantys nesvietiškai tolimi man, yra visiškai nesunku: tai ir itin neestetiškos tenykštės jų parduotuvės, tai ir itin pigios bei itin nekokybiškos prekės jose, tai ir itin mažai kulinarinės fantazijos bei apskritai - supratimo apie kulinariją, net ir geresnės klasės tenykščių musulmonų restoranuose, tai ir itin neestetiška tenykštė musulmonų apranga, etc. Anuomet pagalvojau, jog jei reiktų apibūdinti visus šiuos pastebėjimus viena sąvoka, tarčiau, jog - ‘Bradford’o musulmonų energija yra labai arti žemės’. Vis gi tokia sąvoka, žinoma, yra per abstrakti, tad pabandžiau panagrinėti, kas už jos slypi.

Man regis, bene visų žmonių vienu iš pagrindinių gyvenimo tikslų turėtų būti - sulaužyti kuo daugiau socialinių konstruktų per savo gyvenimą. Socialinių konstruktų laužymas leidžia žmogui mažinti savyje socialinės aplinkos įtaką bei taip labiau artėti prie tikslesnio savųjų charakterio savybių įprasminimo, prie savo kūnui deramų įgūdžių vystymo bei apskritai – prie geresnio savęs pažinimo. Štai – žinau žmogų, kuris gimė galbūt ne pačioje darniausioje šeimoje, ne pačiame geriausiame Lietuvos mieste, ne pačiame geriausiame to miesto rajone. Tokių socialinių aplinkybių įtakotas, jis ėmė daug bendrauti su savojo kiemo draugais. Tų draugų pastūmėtas, minėtas žmogus ėmė vogti, kol galop atsidūrė Švedijos kalėjime. Kitaip tariant – minėtas žmogus nesugebėjo susidoroti su jau vienu iš pirmųjų socialinių konstruktų savo gyvenime – kiemo draugų įtaka. Jei minėtas žmogus būtų suvokęs, kad jis nėra niekaip kaltas dėl šeimos, vietos, aplinkinių žmonių, kurie supo šį žmogų jo gyvenimo pradžioje, jis būtų pradėjęs ugdyti savy socialinių konstruktų laužymo įgudį. Tai reiškia, jog šis žmogus būtų galėjęs kur kas geriau išnaudoti gyvenimo suteiktas galimybes nei vien tik paskirti savo gyvenimą tūnojimui ankštoje kalėjimo kameroje.

Kuo Bradford’o musulmonai yra susiję su socialinių konstruktų laužymu? Man regis bet kuri religija turėtų būti įrankis, padedantis žmogui augti, kvestionuoti pasaulį bei laužyti socialinius konstruktus. Vis gi – tai, kaip islamo religiją interpretuoja nemaža dalis Bradford’e gyvenančių musulmonų, mano nuomone, kaip tik stabdo žmogaus augimą. Daugybė mano regėtų musulmonų nuo pat gimimo - visiškai be jokio kvestionavimo, priima tokius socialinius konstruktus kaip – atitinkamos moterų aprangos konstruktas, meldimasis tik tam, kad melstumeisi nustatytą skaičių kartų per dieną, etc. Jokiu būdu neteigiu, kad Bradford’o musulmonai turėtų bėgti nuo savosios religijos priedermių. Labiau kalbu apie tai, kad musulmonai turėtų turėti kur kas artimesnį, sofistikuotesnį, ne tokį tiesmuką santykį su savosios religijos priedermėmis. Savųjų priedermių kvestionavimas, leistų musulmonams suprasti kokios esminės gyvenimo tiesos iš tiesų slypi po kiekviena jų. Štai, galbūt penkių maldų per dieną priedermės esmė yra tiesiog kiek įmanoma nuoširdesnė žmogaus savirefleksija. Tad, galbūt – viena nuoširdi malda, viena nuoširdi savirefleksija per dieną, atsakytų žmogui į daug daugiau klausimų, nei toks priverstinis jų skaičius, kuris pamažu veda labiau prie automatikos, motorikos, nei prie nuoširdumo.

Tad, kaip ir prieš tai minėto pavyzdžio (žmogaus, leidusio savo dienas Švedijos kalėjime) atveju, taip ir Bradford’e regėti musulmonai jau nuo pat pirmųjų savo gyvenimo akimirkų absoliučiai nevysto savy socialinių konstruktų laužymo įgūdžio. Kaip tai siejas su manąja fraze ‘Bradford’o musulmonų energija yra labai arti žemės’?

Kokius žmogaus darbus, kūrinius mes dažniausiai apibūdinam, kaip ‘nežemiškus’, ‘pakilusius virš žemės’ ar ‘kosminius’? Manau, jog taip apibūdinam darbus, reikalaujančius nesvietiškai didelio bendrojo žmogaus intelekto. Štai, žmogus turintis itin didelį bendrąjį intelektą matematikoje, muzikoje, socialiniuose moksluose (nebūtinai konkrečias žinias konkrečioje srityje, kartais tiesiog - neįtikėtinai gerą intuiciją tose srityse) ima ir sukuria neįtikėtiną kompoziciją, kuri ne tik atitinka visas muzikos harmonijos taisykles, estetiškiausių matematikos proporcijų dėsnius bet ir apjungia, išreiškia konkrečios socialinės grupės mintis.

Tad jei kalbame apie bendrąjį žmogaus intelektą, kaip apie išraišką ‘kažko, pakilusio virš žemės’ - pagrindinė sąlyga bendrajam žmogaus intelektui atsirasti bei vystytis yra tiesiog nuoširdus, maksimalus pasaulio kvestionavimas. Kadangi mano regėti musulmonai nevysto savy socialinių konstruktų laužymo įgūdžio, jų pasaulio pažinimas ir kvestionavimas tampa labai statiškas, minimalus bei siauras, nes jis vyksta tik per savosios religijos prizmę. Žinoma, jog tai veda ir į bendrojo intelekto nesivystymą. O tatai lemia jau minėtus dalykus – neturėjimą nei fantazijos nei suvokimo kaip pagaminti aukštos kokybės maistą, visišką estetikos pojūčio neturėjimą, etc.

Rudeniop pamažu įsibėgėjo studijos Leeds’o universitete. Jei labai trumpai – kaip ir dauguma tipinių universitetų studijų programų, taip ir ši (Elektroninės ir Kompiuterių Muzikos magistras) susidėjo iš teorinės bei praktinės dalies. Teorinėje dalyje nagrinėjau, analizavau įvairius istorinius elektroninės, elektroakustinės muzikos kontekstus, konkrečias istorines muzikos kūrėjų naudotas praktikas, technikas. O studijų praktinėje dalyje, pagrinde mokiausi pasikinkyti muzikos programinę įrangą Max 7 (Max/MSP). Neabejoju, jog dauguma jūsų esate - galbūt ne artimai susipažinę, bet bent jau regėję - nuotraukų ar vaizdo įrašų, kuriuose profesionalūs garso inžinieriai ar muzikos prodiuseriai sėdi ištaigingose muzikos studijose ir dirba su itin vizualiai estetiškomis garso apdorojimo programomis. Jose matyti daugybė kanalų, mygtukų, garso kreivių bei diagramų, etc. Tai štai – Max/MSP programa yra šiek tiek ‘gilesnė’ jūsų matytų programų alternatyva. Apibrėžiu ją kaip ‘gilesnę’, nes joje galite matyti visus matematinius dėsnius, sąryšius, skaičius, parametrus, slypinčius po tomis itin estetiškomis garso vizualizacijomis. Taigi turite galimybę išsinarplioti kokie matematiniai dėsniai, parametrai, jungtys slypi absoliučiai bet kuriame muzikiniame procese ar instrumente.

Galop, tiek minėtus kontekstus, tiek Max programos įgūdžius, naudojau savo projektams, kūriniams, besiremiantiems į sritis, kurios man buvo pažįstamos dar iki šių studijų: Škotiško dūdmaišio grojimo menas, stepo šokis, matematika, gitara, etc. Tad visas šis sričių ir įgūdžių kratinys, pagrinde ir buvo įprasmintas jau šiek tiek anksčiau minėtoje matematikos sonifikacijos srityje. Joje bandžiau išreikšti, įgarsinti įvairias matematikos teoremas, dėsnius, procesus tiek per dūdmaišio garsus, tiek per stepą, tiek per kitus muzikinius procesus. Ir visa vardan to, kad pati matematika būtų suprantamesnė, paveikesnė, įdomesnė, ja besidomintiems, ją studijuojantiems žmonėms.

Jau pačioje studijų pradžioje, viename iš savojo universiteto internetinių puslapių, pastebėjau, jog kompanija NUGEN Audio ieško programuotojo. Jei trumpai - NUGEN Audio yra Leeds’e įsikūrusi kompanija, kurianti muzikinę programinę įrangą garso inžinieriams bei muzikos prodiuseriams. Šią kompaniją įkūrė du jaunystės draugai: Paul Tapper, kuris prieš įkurdamas šią įmonę buvo matematikos daktaro išsilavinimą turintis ir absoliučiai kultinį kompiuterinį žaidimą – Worms, kuriantis programuotojas, kai tuo tarpu Jon Schorah - architekto išsilavinimą turintis profesionalus DJ’us. Per savo 15 veiklos metų, NUGEN Audio itin pasistūmėjo muzikos ir garso industrijoje – jos produktus pradėjo naudoti begalės pasaulinio lygio muzikos kūrėjų (Coldplay, Bjork, Norah Jones, etc.) įrašų prodiuseriai, žinomiausių pasaulio filmų (American Beauty, American History X, Trainspotting 2, etc.) garso takelio inžinieriai, etc.

Taigi motyvacijos bandyti tapti NUGEN Audio dalimi, savy giliai ieškoti nereikėjo. Vis gi, turint omeny kompanijos pasiekimus bei faktą, kad tai buvo mano pirmasis bandymas šioje saloje gauti darbą, išsiuntęs savo gyvenimo aprašymą, motyvacinį laišką bei atlikęs kelis internetinius programavimo testus, nieko per daug nesitikėjau. Tačiau mano dideliam netikėtumui – NUGEN Audio atstovai pakvietė mane susitikti.

Susitikimas su minėtais NUGEN Audio įkūrėjais buvo neįtikėtinai darnus – puikiai supratom vienas kito atsineštus kontekstus bei puikiai jautėm vienas kito charakterius ir energiją. Tad po šio pokalbio, kulniuodamas universiteto link, buvau itin nusiminęs. Štai, regis – ką tik patyriau, jog pagal šio aprašymo pradžioje minėtą Domanto Razausko medžių šaknų koncepciją, esu Leeds’e susaistytas su tam tikrais žmonėmis savo mintimis, pastebėjimais, gyvenimo filosofija. Vis gi buvo liūdnoka, nes racionalus protas sakė, jog galimybių, kad NUGEN Audio įkurėjai mane pasirinks į šią poziciją (kaip vėliau paaiškės – iš apie 50, į šią poziciją aplikavusių žmonių), buvo labai nedaug.

Racionalių galimybių nebuvo daug, nes visa Didžiosios Britanijos socialinė sistema yra paremta ‘rekomendacijų’ principu. Tai reiškia, jog tavęs nepažįstamiems žmonėms – potencialiems dėstytojams, darbdaviams ar kolegoms, tu pateiki savo buvusių darbdavių, kolegų ar dėstytojų rekomendacijas. Vis gi, aš buvau vos apšilęs kojas saloje ir niekas iš britų tokio išprotėjusio lietuvio rekomenduoti tą akimirką negalėjo.

Maža to, racionalus protas sakė, jog man koją pakiš ir vienas socialinis skirtumas, išryškėjęs mūsų susitikimo metu. Skelbime apie šią galimybę dirbti NUGEN Audio kompanijoje, buvo paminėti ir potencialaus atlyginimo rėžiai. Vis gi susitikimo metu, paklaustas kokio atlyginimo iš šių rėžių tikėčiausi, atsakiau, jog turint omeny kokią didžiulę riziką ši kompanija prisiimtų samdydama šį keistą lietuvį be jokių rekomendacijų, tikėčiausi atlyginimo, kur kas mažesnio nei nurodyti rėžiai – tiesiog Didžiosios Britanijos minimalaus atlyginimo. Tai buvo bene vienintelis ‘nedarnus’ momentas mūsų susitikimo metu – NUGEN Audio įkūrėjai visiškai nesuprato tokių mano lūkesčių. Jų teigimu - vien jau faktas, kad esu pakviestas į pokalbį, reiškia, jog jų nuomone, jau esu vertas atlyginimo iš minėtų rėžių. Tad minimalaus atlyginimo, kaip lūkesčio pateikimas, jų nuomone yra itin neprofesionalus bei socialiniams dėsniams prieštaraujantis veiksmas.

Ir visgi – mano racionalaus proto baimės buvo niekinės prieš šių dviejų didingų žmonių – Paul’o Tapper’io ir Jon’o Schorah’os drąsą – šie du žmonės įrodė medžio šaknų koncepcijos teisingumą. Vos vienas išsiųstas CV, vos vienas darbo pokalbis nuo mano egzistavimo saloje pradžios - ir esminės jungties tarp žmonių egzistavimas nustelbia visus socialinius dėsnius, visas tų dėsnių kuriamas tikimybes.

Be jokios abejonės – darbas pilnu rėžimu, šiek tiek keitė manąjį akademinį gyvenimą. Teko spaustis laike taip stipriai, kad dažnai per savojo darbo pietų pertrauką tiesiog šokdavau į taksi, važiuodavau į universitetą trumpam užbėgimui į paskaitas, trumpam pokalbiui su dėstytojais ir apskritai – pasirodymui, kad esu gyvas. Tokia gyvensena man vis labiau ėmė priminti vieną mintį iš legendinio 1976 metų Martin’o Scorsese’s fimo Taxi Driver. Kartą į šio filmo pagrindinio herojaus – Travis’o, kurį genealiai suvaidino tuomet kine žydėti bepradedantis Robert De Niro, vairuojamą taksi mašiną, įsėda kandidatas į JAV prezidentus su savo palyda. Travis’as atpažįsta pretendentą į JAV prezidentus ir pradeda pokalbį su juo. Neužilgo, kandidatas į prezidentus taria, jog per savo gyvenimą sužinojo ir išmoko apie Ameriką daugiau, keliaudamas po ją paprastais taksi automobiliais, nei keliaudamas po ją prabangiais limuzinais. Tenka pripažinti, kad jei ir manęs paklaustų – kuri turizmo agentūra, kuris universitetas jums padės labiausiai pažinti Angliją, atsakyčiau, jog - tiesiog besaikis naudojimasis Anglijos taksi automobiliais.

Darbas pilnu rėžimu, studijos pilnu rėžimu, tėvystė pilnu rėžimu, testavo mano kūno fizines ribas. Visą gruodžio mėnesį gyvavau stipriai sirgdamas – tiesiog nebuvo nė akimirkos kūnui atsistatyti. Vis gi sėkmingai pabaigęs pirmąjį studijų semestrą, sausio mėnesio pradžioje pagaliau galėjau įkvėpti šiek tiek oro. Nemažai gaivaus oro turėjo atnešti ir manoji bendražygė P., kuri sausio mėnesio pradžioje turėjo atkeliauti pas mus savaitei pakvestionuoti pasaulio. Ir nors su P. visuomet palaikom glaudų ryšį, tačiau jau keletą metų nebuvom fiziškai matęsi, nes P. kelis metus keliavo po Pietų Amerikos džiungles ir bendravo su tenykščiais šamanais.

Kaip tais visad vengiu kalbėti apie kertinius savo gyvenimo įvykius su artimais žmonėmis internetu ar telefonu. Man regis, daug sofistikuočiau yra apie visą tarti akis į akį. Tad laukiau mūsų su P. susitikimo ne tik tam, kad išgirsčiau apie visus P. nuotykius bei patirtis Pietų Amerikoje, bet ir tam, jog pirmą kartą su ja pasidalinčiau žinia, kad jau esu tėvas. Jei kuomet gatvėje susitikdavau kokį bičiulį ar pažįstamą ir pasidalindavau šia žinia, mane ir mano gyvenimo būdą žinantys žmonės, sunkiai galėdavo patikėti tokia naujiena. Tad kartu su P. važiuodamas taksi automobiliu manųjų namų Bradford’e link, neužilgo tikėjausi ir itin ekspresyvios P. reakcijos, pamačius manąją dukrą.

Įžengęs pro namų duris, atsisuku į P. ir tariu, jog minėtoji staigmena, apie kurią jai buvau užsiminęs, yra faktas, kad aš jau turiu dukrą. Vis gi P. reakcija mane pribloškia – nesudreba nė vienas jos veido raumuo. P. tiesiog ramiai prasisega savo paltą ir taria – ‘Sveikinu, aš irgi’. Pamatau didžiulį P. pilvą, kurį iki tol slėpė josios masyvus paltas ir abu pradedam be perstojo juoktis. Išties - iš savosios aplinkos – tiek aš, tiek P., visuomet mažiausiai siekėm socialinio saugumo, stabilumo. Gyvenimo prasmę visad matėme šiek tiek kitur. Tad puikiai suvokdami tokius gyvenimo paradoksus, iššūkius bei grožius, nepaliovėm juoktis geras keliolika minučių.

Visi kartu su P. nusprendėme praleisti trejas naktis Whitby’je. Šis įstabaus grožio miestelis, kurį jau minėjau šioje istorijoje, yra įsikūręs ant Šiaurės jūros kranto ir yra žinomas savo glaudžiomis asociacijomis su Bram’o Stoker’io kūriniu Drakula. Dalis šio kūrinio būtent ir buvo parašytas Stoker’iui nuolat leidžiant savo vasaras Whitby’je, o ir dalis paties kūrinio veiksmo – taip pat vyksta Whitby’je.

Iš šios mūsų viešnagės Whitby’je bene labiausiai įsiminė mūsų visų diskusija, vykusi mūsų su L. vienoje mylimiausių visos Anglijos arbatinių – Marie Antoinette’s. Į šią mūsų diskusiją bene geriausiai įveda legendinio muzikanto Brian’o Eno mintis, išsakyta vienos diskusijos, vykusios St Clements’o bažnyčioje, Londone, metu. Anot šio kūrėjo, mes labai stipriai pervertiname genious (genialumo) sąvoką. Pasak Eno – kur kas daugiau dėmesio turėtume skirti sąvokai scenious. Scenious yra iš esmės šiame kontekste išsigalvota Eno sąvoka, kuri tokio tiesioginio prasmingo vertimo šiame kontekste kaip ir neturi. Užtat – tiek savo sąskambiu su žodžiu genious, tiek Eno pritaikyta prasme šiam žodžiui, scenious žodis tampa tiesiog brangakmeniu šiame kontekste.

Eno teigia, kad kokią nors konkrečią meno ar mokslo kryptį, idėją visuomet reprezentuoja ir vysto didžiulė žmonių bendruomenė. Ir tik tuomet, kai ta idėja, kryptis yra pakankamai išvystyta, prisirpusi, tą prisirpusią vyšnią nuskina vienas žmogus, su kuriuo mes tą kryptį ar idėją ir imame tapatinti. Ir žinoma – toks socialinis procesas nėra ypatingai pagarbus tos begalės žmonių, vysčiusių tą kryptį, atžvilgiu. Štai, egistuoja puikus dokumentinis filmas Marley apie tai, kaip Bob Marley ‘išnešė’ regio muzikos žanrą, kultūrą į pasaulį. Užtenka šiame filme atkreipti dėmesį į tai, kokia reikšminga, prisirpusi regio kultūra ir scena gyvavo Jamaikoje dar iki pasauliui išvystant ją, kokie talentingi muzikantai, prodiuseriai (Lee ‘Scratch’ Perry, etc.) vystė šį muzikos žanrą iki tolei, kad suprastum Bob’o Marley’aus svarų, bet tikrai ne esminį vaidmenį šioje muzikos, kultūros kryptyje, Tad žodis - scenious, kuris, tiesiogiai verčiant, reikštų kažką panašaus į – ‘sceninis’, būtent ir nukreipia dėmesį į bet kurios krypties ‘scenos’ svarbą, bet kurios krypties bendruomenės svarbą bei tuo pačiu savo sąskambiu šaržuoja žodį genious.

Kaip tai siejasi su mūsų diskusija Whitby’je? Anuomet karštai diskutavom kiek genialiam žmogui yra svarbus pojūtis, gebėjimas ‘užuosti’, kurioje konkrečioje pasaulio geografinėje vietoje galėtų susidaryti, prisirpti ‘scena’, to žmogaus idėjoms bei kūrybai maksimaliai realizuotis. Kadaise tikėdavau, jog genialus žmogus stebuklus gali transliuoti ir neišeidamas iš savo tamsaus kambarėlio. Dabar, man regis, jog kiekvienas žmogus, bent kažkiek siekiantis artėti prie genialaus žmogaus apibrėžimo, turi būti savyje išvystęs bent jau minimalaus lygio gebėjimą užuosti, kurioje geografinėje vietoje tas žmogus galėtų atsidurti savosios krypties, savosios ‘scenos’ smaigaly. Vargu bau ar ką nors šią dieną žinotume apie Jurgį Mačiūną ar Joną Meką, jei ne jų veiklos egzistavimas labai konkrečioje geografinėje vietoje – New York’e, kuriame tuo metu sirpo Fluxus judėjimas.

NUGEN Audio įkūrėjai – Paul’as ir Jon’as, nuolatos itin daug keliauja po pasaulį. Bent jau kokius 15 – 20 kartų per metus jie skrenda į tolimiausius pasaulio kampelius – Japoniją, JAV, etc., kur dalyvauja įvairiose muzikos ir audio industrijos konferencijose, mugėse, konvencijose. Tad pati kompanija turi oficialią taisyklę, teigiančią, kad kiekvienas NUGEN Audio darbuotojas turi bent jau kartą keliauti į vieną iš šių konvencijų kartu su Paul’u ir Jon’u. Tad man jau apšilus kompanijoje kojas bei nepastebimai atėjus pavasariui, sužinojau, jog visi trise keliausim į AES (Audio Engineering Society - Audio Inžinierų Bendruomenės) konvenciją, vyksiančią Berlyne.

Tai turėjo būti mano pirmoji business trip (verslo tipo kelionė) gyvenime, taigi – absoliuti priešingybė iki tol mano buvusioms kelionių patirtims bei įpročiams. Simboliška, jog ir pats Berlynas buvo vienas pirmųjų miestų, į kurį kadaise, būdamas apie 18 metų amžiaus, kartu su keliais bičiuliais važiavau muzikuoti gatvėse, nakvoti po tiltais bei gerti vyno (plačiau apie tai galite skaityti manojoje istorijoje Svetur). O štai dabartės – lygiai po 10 metų, grįžtu į šį įstabų miestą - jau būdamas vienos kertinės muzikos industrijos kompanijos dalimi, nakvodamas viename geriausių Berlyno viešbučių bei valgydamas geriausiuose Berlyno restoranuose.

Ir išties – šioji kelionė buvo visiška atgaiva man, po nesvietiškai įtemptų devynių mėnesių, praleistų saloje. Didžiąją dienos dalį Berlyne tiesiog praleisdavau klausydamasis geriausių pasaulio audio srities specialistų paskaitų, kurios turtino mane ne tik konkrečiais audio srities įgūdžiais, bet ir platesniu suvokimu apie audio sritį. Karts nuo karto tarp paskaitų nueidavau kuo nors pagelbėti Paul’ui ir Jon’ui, kurie šioje konvencijoje turėjo savo stendą bei bendravo su savo klientais ir kolegomis šioje industrijoje.

Palietusių paskaitų buvo tikrai daug. Išties verta šiapus išsiplėsti ties Eddy B. Brixen’o paskaita apie audio forensics sritį, kuri tarsi ir neturi tiesioginio lietuviškumo vertimo, bet apie kurią dauguma lietuvių (kaip ir didelė pasaulio dalis) turbūt žino iš CSI televizijos serialo. Ši sritis yra apie tai, kaip garso įrašai, jų atkūrimas, padeda nustatyti nusikaltimo detales ir aplinkybes. Buvo įdomu savo galvoje susikurti šios srities vaizdą - daug realesnį, nei tas pats CSI rodo.

Štai, šiais laikais žmogžudysčių narpliojimas visai nėra dažniausias audio forensics pritaikymo objektas. Bene pagrindiniu audio forensics taikymo objektu šiomis dienomis yra muzikologija. Kitaip tariant, vis daugiau ir daugiau bylų teismuose, kurių išnarpliojimui prireikia audio forensics ekspertų įsikišimo, yra susieta su tokiais klausimais: “kam iš muzikos kūrėjų priklauso kuris nors konkretus audio sample’as (trumpas audio įrašas), o kas tik ‘vagystės’ principu naudoja jį savo kūrinyje”, “ar kūrinyje skambantis balso įrašas buvo pavogtas iš kokios nors egzistuojančios balsų duomenų bazės”, etc. Ir pats Brixen’as, kuris dažnai yra samdomas kaip nepriklausomas audio forensics ekspertas teismo bylose, savo praktikoje turėjo įdomią bylą, susijusią būtent su muzikologija. Vieni Danijos muzikos prodiuseriai sumanė pasipinigauti, parduodami tą pačią kompozciją (tą patį audio takelį be vokalinės partijos) dviems Danijos dainininkėms – Christine’ai Milton ir Jamelia’i. Žinoma, po kurio laiko viena iš dainininkių kreipėsi į teismą su pretenzija, kad jos audio takelį ‘nuvogė’ kita kūrėja. Galop, po detalios abiejų audio įrašų analizės, paaiškėjo, kad nė viena iš dainininkių nėra kalta, o visa slypi būtent minėtų prodiuserių gobšume.

Be jokios abejonės, mitas yra ir tai, kad audio forensics ekspertizė yra įmanoma per akimirką, kaip dažnai CSI rodo. Beveik visuomet – tai yra itin ilgas ir itin kruopštus darbas, kurio galutinis rezultatas savaime dar nieko nereiškia. Ne ką mažiau svarbu yra tų rezultatų pateikimas bei argumentavimas teisme. Ir svarbu tuomet būna viskas iki detalių: ar teismo salė yra akustiškai tinkama patalpa konkretiems audio įrašams, ar audio įrašai yra pakankamai girdimi net ir prastesnę klausą turintiems teismo dalyviams, ar bet kurios audio forensics analizės išvados buvo paremtos moksliniais straipsniais bei literatūra, etc. Todėl audio forensics ekspertai dažnai suteikia galimybę teisme susipažinti su audio įrodymais ausinių pagalba.

Vis gi, pats Brixen’as kiek įmanoma privengia audio įrašų pateikimo per ausines, dėl jo taip vadinamo ‘blogų plaukų’ efekto. Brixen’as visiškai nejuokaudamas ne kartą paskaitos metu minėjo, jog moteriškosios lyties teisėjos labai dažnai stipriai susinervuoja, jei joms tenka audio įrašų klausytis per ausines, dėl to, jog tai gadina jų kruopščiai restas šukuosenas. O tatai yra išties ne juokas, nes audio įrašai tokiomis aplinkybėmis gali būti klausomi itin atsainiai ir neatidžiai.

Kur šis keistas kontekstas apie teisėjų šukuosenas nukreipia? Taip, audio forensics specialistas beveik visuomet teisme dirba kaip nepriklausomas ekspertas, kuriam pateikiami tik audio įrašai ir tam tikros įvykio aplinkybės, be jokių tos bylos dalyvių duomenų ar kitų perteklinių tos bylos, to įvykio duomenų. Vis gi, audio forensics specialistas turi veikti taip pat, kaip aukščiausio lygio advokatas – išmanyti ne tik savąją sritį, bet ir kruopščiai išsianalizuoti visas su teismu susijusias aplinkybes, galinčias turėti įtakos bylos baigčiai – teismo salės akustiką, teisėjo charakteristiką, etc. Žinoma, audio forensics specialisto skirtumas nuo advokato yra tas, kad pastarasis visuomet turi interesą byloje, o audio forensics specialistas visą kruopštų darbą atlieka tik vardan kuo reprezentatyvesnio įvykio aplinkybių atkūrimo, nepriklausomai nuo to, kam tos atkurtos įvykio aplinkybės bus palankios.

Be jokios abejonės - per savo darbo praktiką Brixen’as turėjo galimybę prisidėti ir prie itin rimtų bylų išnarpliojimo. Štai, kartą prievartaujama moteris paskambino telefonu į policiją, pranešti apie vykdomą nusikaltimą. Vis gi, pokalbio su policija metu, jai pavyko ištrūkti iš to buto, kuriame buvo vykdoma nusikalstama veika. Kadangi moteris buvo apsvaiginta narkotinėmis medžiagomis bei patyrė šoką, ji neprisiminė nei kur tas butas yra, nei koks jo išplanavimas, dydis, etc. Tad pagal jos minėtojo pokalbio su policija akustiką bei pagal tai, kaip toji akustika keitėsi, jai bandant ištrūkti iš to buto, Brixen’as turėjo nustatyti to buto išplanavimą bei jo potencialią lokaciją.

Apskritai Brixen’o paskaita buvo galybės ir kitų neįtikėtinų kontekstų kratinys. Išties – nėra jau tiek daug audio forensics srities specialistų pasaulyje, o ir dauguma jų – labai dažnai nutyli (arba yra įpareigoti nutylėti) savo darbo specifiką, vardan ji netaptų laisvai manipuliuojama nusikalstamais tikslais. Tad buvo didelis malonumas ir privilegija dalyvauti Brixen’o paskaitoje. Žinoma, ne mažiau kontekstualios, įdomios, vaisingos buvo ir kitų audio srities profesionalų paskaitos. Nepriklausomai nuo to, kurioje srityje audio profesionalai besidarbuotų – kriminologijos, muzikos apdorojimo, kino garso apdorojimo, renginių organizavimo, etc. – jų darbas visuomet yra mažu paslėptas bei nustumtas į antrą planą. Tad viešumoje retai turi galimybę išgirsti istorijas apie itin įdomią audio specialistų darbo specifiką. Vis gi, šiapus teks mažu susivaldyti ir nutylėti kontekstus iš kitų aplankytų paskaitų, nes šioji istorija imtų panašėti į audio traktatą:)

Nėra abejonių, kad Paul’as ir Jon’as išties moka mėgautis gyvenimu, tad kiekvieną vakarą bei naktį, be skrupulų šluodavom Berlyno restoranus ir barus. Berlyne tiesiog sunku išsisukti nuo tokių fenomenų kaip BRLO Brewhouse – iš 38 jūrinių kontainerių vidury laukų sukonstruotos alaus daryklos-baro. Pastaroji tiesiog tobulai atspindi tokį Berlyną, koks jis yra šią dieną. Tik turiu atsakingai įspėti, jog šios alaus daryklos siurrealistinė aplinka lemia tai, kad laikas ir alus ten bėga itin greitai:)

Taip pat šios kelionės metu, NUGEN Audio vadovai supažindino mane su daugybe muzikos industrijoje plaukiojančių žmonių. Bene įsimintiniausia pažintis buvo su viena geriausių pasaulio audio inžinierių – Mandy Parnell, dirbančia su tokiomis grupėmis bei kūrėjais kaip Bjork, Sigur Ros, ir turinčia itin glaudų ryšį su NUGEN Audio kompanija. Atsidūręs taip arti didingų Islandijos medžių šaknų, džiaugiausi medžių koncepcijos veiksmingumu.

Po tokio gaivaus, nepaleidžiančio, nesustojančio Berlyno gyvenimo, buvo itin sunku grįžti atgalios į salą. Nors netikiu, kad Berlynas, vieną kartą jau pagavęs žmogų, visam laikui jį taip lengvai paleistų.

Po maždaug pusantrų metų, praleistų Leeds’e, manosioms studijoms artėjant į pabaigą - pajautėm, kad atėjo laikas palikti šį kraštą. Kadangi planavome šiek tiek rimtėliau pakeliauti po pasaulį (kur tais Transsibiro traukiniu giliau į Rytus), nusprendžiau NUGEN Audio įkūrėjų pasiteirauti apie galimybę man tęsti darbus iš bet kurio pasaulio krašto. Paul’as su Jon’u kaip visuomet mane itin palaikė ir sutiko su tokiu mano pasiūlymu. Tad su L. mažu pradėjom dėliotis maršrutus po svietą. Vis gi pats pasaulis juokėsi iš mūsų – keletas dienų nuo mūsų minėto susitarimo su NUGEN Audio vyrais, sužinojome, jog L. laukiasi ir neužilgo turėsim sūnų. Plačius geografinius užmojus, pakeitė kuklesnis planas keletą mėnesių traukiniais keliauti po Ispaniją ir Portugaliją.

Kadangi savo kelionę traukiniais pradėjome iš Didžiosios Britanijos, kartu su savimi turėjome savo didžiulę mantą, užgyventą saloje. Didžiąją dalį daiktų sudarė manieji instrumentai – dūdmaišis, gitara, stepo batai, kilnojamos/konstruojamos masyvios stepo grindų dalys, įvairūs muzikos technologijos įrenginiai, etc. Ir nors planavau kelyje karts nuo karto pamuzikuoti, tą padaryti pavykdavo itin retai, nes didžiąją dalį kelionės kartu su L. kūrėme šiuos mano internetinius namus – vienozmogausrespublika.lt. Kelionėje teko pagyventi daugybėje miestų: Bordo (Prancūzija), San Sebastiane (Ispanija), Bilbao (Ispanija), Madride (Ispanija), Lisabonoje (Portugalija), Porto (Portugalija). Tad buvo nesvietiškai sunku be paliovos tampytis tuos keliasdešimt kilogramų sveriančius lagaminus – iš miesto į miestą, iš būsto į būstą, iš traukinio į traukinį.

Paskutinėmis kelionės dienomis, pabandžiau savy reflektuoti šią kelionę. Akimirką aplankė didžiulis beprasmybės jausmas bandant savęs klausti – kam aš tampaus visus tuos muzikos agregatus, instrumentus. Nei tai kokių pajamų atnešė, nei tai kaip nors palengvino mūsų kelionę ar mūsų buitį. Vis gi akimirksniu prisimeni šio aprašymo pradžioje minėtą S. tikėjimo koncepciją - prisimeni tai, kad ji susideda iš 100% tikėjimo ir 0% tikėjimosi. Tuomet ir nurimsti, supratęs, kad nelabai čia kokių išeičių ir turi - tik nuolat ramiai su savimi tampytis savajam kūnui artimas idėjas - tiek fizines jų reprezentacijas (šiuo atveju - lagaminus su instrumentais), tiek absoliutinį tikėjimą tomis idėjomis.

Suabsoliutinus šią kelionės savirefleksiją – išties, visos sritys, kurios mano gyvenime yra arčiausiai manęs – matematikos filosofija, matematikos istorija, rašymas, škotiškas dūdmaišis, gitara, dainavimas, stepo šokis - visuomet buvo šalia manęs be menkiausio inkštimo. Veikimas šiose srityse man visad buvo toks artimas, kad beveik niekuomet neturėjau nė mažiausios mintelės reikalauti iš visuomenės nors grašio už tai, kad praleidžiu jose tiek daug laiko ir energijos. Jaunieji medikai, žinoma, su manimi nesutiktų. Ar kalbėtume apie pastaruoju metu Lietuvoje vykstančius medikų sąjūdžius ar apie mano diskusijas su pažįstamais jaunais medikais – nuolatos tenka girdėti jaunųjų medikų nuomonę, kad visuomenė jiems iškart tampa nesvietiškai daug skolinga už tai, kad šie kelis metelius paskaitė keletą kokių knygų. Tad panašu, jog minėtų jaunųjų medikų tikėjimas savo sritimi susideda iš maksimalaus tikėjimosi ir minimalaus tikėjimo jos prasme bei apskritai - savo egzistencijos prasme joje. Panašu, jog gauname bene atvirkštinį S. koncepcijos variantą.

Toks, man regis, klaidingas santykis su savo pasirinktu keliu bei su savąją tikėjimo koncepcija, suponuoja ir dar kitą problemą. Bėda tame, kad būtent iš čia kyla visuomenės klišė, kuomet rinkdamiesi tam tikrą gyvenimo kelią, imame nebesuprasti kas yra to pasirinkto kelio pagrindinis objektas, pagrindinė materija, su kuria mums teks praleisti visą likusį savo gyvenimą. Štai, gana dažnai girdžiu medikų, pasirinkusių specializuotis kardiologijos srity, argumentus, kad jų sprendimą pagrinde nulėmė šios medicinos atšakos pelningumas. Kitaip tariant – tokių medikų racija pasirinkti šią medicinos atšaką retai kada būna susijusi su jos pagrindiniu objektu, pagrindine materija – širdimi. Bent jau aš iš šios srities medikų tikėčiausi tokių absoliutinių argumentų kaip: “pasirinkau šią atšaką, nes širdis yra dažniausiai knygose minimas žmogaus organas, tad noriu paskirti savo gyvenimą sužinoti, kuo šis organas yra toks išskirtinis ir ypatingas” ar “pasirinkau šią atšaką, nes širdis yra labiausiai žmogaus mistifikuotas organas, tad noriu paskirti savo gyvenimą šio organo pažinimui ir jo demistifikavimui”, etc. Vietoj to, medikai ima kardiologiją asocijuoti visai ne su širdimi, o su kitu objektu, su kita materija – pinigais. O rinktis pinigus, kaip pagrindinį savo gyvenimo objektą, savaime tikrai nėra blogai. Jei tik, žinoma, pasirenkamos tokios sritys kaip finansai ar ekonomika, kurios labai tiesiogiai nagrinėja pinigus kaip kertinį savo objektą ar materiją.

Esu labai laimingas žmogus, nes muzika man visuomet buvo apie garsą, harmoniją. Nors visgi savo aplinkoje žinau daugybę žmonių, kurie teigia muzikuojantys tik dėl to, kad nuo vaikystės svajoja sugroti Wembley stadione ar Glastonbury festivalyje (bene didžiausias ir reikšmingiausias muzikos festivalis pasaulyje). Kitaip tariant, savo pirminėmis materijomis rinkdamiesi stadioną ar plyną Anglijos lauką (kuriame vyksta Glastonbury festivalis), tokie žmonės iš tiesų turėtų mąstyti ne apie muzikinį kelią, bet apie futbolininko ar žemdirbio karjeras:) Dar sofistikuočiau ir ironiškiau, Wembley stadionus, kaip pagrindinį savo gyvenimo objektą, matančius žmones, pašiepia ir vienas genialiausių visų laikų lietuviškos muzikos kūrėjų - Darius Žvirblis, savo dainoje Padarom.

Jei nesate susipažinę su Dariaus Žvirblio kūryba, primygtinai rekomenduoju pažintį su šiuo autoriumi pradėti nuo jo kitų puikių kūrinių, tokių kaip Jeronimui, Eduardui ir Vyriškiui su Abitu, Sako, Buvom Svetimi ar Kas Įvyko? iš to paties albumo Prentenzija, kaip ir minėtasis kurinys Padarom: Darius Žvirblis - Pretenzija. Ar juo labiau nuo tokio genialaus (praeityje paties Dariaus Žvirblio vedamos legendinės grupės Atika) albumo, be kurio neįsivaizduoju lietuviškos alternatyviosios muzikos istorijos, kaip - Po Visko, talpinančio tokius alternatyviosios muzikos šedevrus kaip Tu Esi (Ir Šito Gana), Sekmadieniais Lyja, Ji Pabučiuos, Airiškas Migracinis, Kormoranams Neramu: Atika – Po Visko. Man regis, Darius Žvirblis apskritai yra vos vienas iš kelių lietuviškos muzikos kūrėjų, kurio muzika nuolatos buvo vien tik apie tikėjimą. Muzika, kurioje niekad negirdėjau inkštimo ar tikėjimosi.

Nieko šiapus ir nebeliko tarti, mieli – gero kabojimo ant horizontalės bei vertikalės susikirtimo taško.