Kaip viena koja matematikui, man šiek tiek yra gaila, jog kertiniai matematikos veikalai nėra tokie skaitomi, nėra taip paplitę plačiojoje visuomenėje. Kad ir viena iš matematikos biblijų – Euklido Elementai. 300 m. pr. Kr. parašytame veikale, susidenčiame iš 13 knygų, Euklidas nuosekliai apsibrėžia ir įrodinėja įvairias geometrijos sąvokas, teoremas. Elementų kertinė taisyklė – bet kuriame knygoje esančiame apibrėžime ar įrodyme gali naudoti tik tai, ką jau esi šioje knygoje apsibrėžęs, įrodęs iki tol. Tad ir pradeda Euklidas apsibrėždamas kas yra taškas. Vėlėliau, pasinaudodamas taško apibrėžimu, nusistato kas yra tiesė, dar vėlėliau - kas yra paviršius, kol galiausiai prieina prie sudėtingesnių geometrijos teoremų. Kuo gi jau tiesės, kampai, geometrinės figūros turėtų būti aktualūs visuomenei?

Vengrų matematikas George Polya savo knygoje Kaip Išspręsti? sakosi regįs daug prasmės, jei psichologijos ar teisės mokslų studentai savąsias studijas pradėtų būtent nuo nuoseklumo biblijos – Euklido Elementų. Tuomet koks teisės studentas, išsinagrinėjęs Elementus, jau turėtų gana aiškiai išvystytą intuiciją kaip nuosekliai naudojantis egzistuojančiais precedentais, nuosekliai remiantis egzistuojančia įstatymų baze, išspręsti/išnarplioti sudėtingiausią bylą su begale parametrų.

Ir visa skamba gražiai, tikrai gražiai. Tik bėda yra tame, jog kitas žymus matematikas - Kurtas Godelis, jau yra įrodęs vieną žinomiausių matematikos teoremų – nebaigtumo teoremą. Esu apie ją jau užsiminęs savo aprašymuose, bet jei dar kartelį trumpai – tarkim, jog turim kokią nors nuoseklią sistemą su nuosekliai (panašiai kaip Euklido Elementuose) apibrėžtais teiginiais ir teoremomis. Nebaigtumo (arba dar kitaip žinoma kaip nepilnumo) teorema teigia, jog niekuomet nebus įmanoma įrodyti visų tokios nuoseklios sistemos teiginių, teoremų, naudojantis tik tos sistemos teiginiais ar teoremomis.

Taigi nepaisant to, kad Euklido Elementai yra neįtikėtinai gražus bandymas reprezentuoti geometrijos nuoseklumą bei baigtumą, šis bandymas vis tik turi loginių skylių ir nėra iki galo teisingas. Lygiai kaip ir teisės studento bandymas sudėtingą bylą privesti iki paprastų precedentų anksčiau ar vėliau pasmerktas nesėkmei, nes remiantis nepilnumo teorema – studentas anksčiau ar vėliau susidurs su byla, kurios nebus įmanoma išspręsti/pagrįsti iki tol nuosekliai apsibrėžta įstatymų sistema ar nuoseklia precedentų sistema.

Tad kur gi veda visa ši matematinė beletristika?

Tiesiog itin dažnai atsiduriu situacijose, kurias norętųsi gliaudyti kaip Euklidas – sudėtingiausius gyvenimo procesus išsinarplioti iki man suprantamų procesų, dėsnių. Ir vis tik kita mano pusė tose situacijose primena man Godelį bei tai, kad tokie gliaudymai tiesiog kartais nėra įmanomi. Juk remiantis nepilnumo teorema – neįmanoma iki galo suprasti, paaiškinti tos pasaulio projekcijos, kurią pats regi, remiantis tik savo nuoseklia gyvenimo samprata, tik tais faktais, dėsniais, kuriuos jau pats žinai.

Štai prieš metus tik baigiau muzikos magistrus University of Leeds, Didžiojoje Britanijoje. Ir ten akademikai mane nuolat bandydavo kišti po Euklido skėčiu klausdami – “Kokie muzikos parametrai apibrėžia muzikos pakilumą tavo kuriny? Kokios muzikinės savybės apibrėžia tą ar aną žanrą? Kokios elektroninės muzikos technikos leidžia tau išgauti šį garsą?”. Kitaip tariant - akademiniam muzikos pasauly negali palikti nė kruopelės intuityvumo - visa turi būti paaiškinta konkrečiais fizikiniais, matematiniais, muzikos dėsniais.

Ir visa nėra jau taip blogai. Myliu ir matau matematikos, racionalumo prasmę muzikoje. Tik tiek, kad kaip ir matematikoj many pjaunasi Godelis su Euklidu, taip ir muzikoj neretai pervertęs šimtus mokslinių straipsnių konkrečia tema, konkrečiu klausimu, tegauni atsakymą, kad to nėra įmanoma apibrėžti niekaip racionaliai.

Kartą minėtų studijų metu teko nagrinėti pasaulio muzikos (world music) žanrą. Vėlgi – reikėjo pabūti Euklidu ir apsibrėžti kokios muzikinės (o galbūt ir socialinės ar kalbinės savybės) apibrėžia pasaulio muziką. Galiausiai priėjau prie itin žavaus konteksto - 10 mažų muzikos įrašų kompanijų atstovai 1986 susirinko Empress of Prussia bare Šiaurės Londone. Šios kompanijos atstovavo gan itin mažai paplitusią, ne itin populiarią muziką (non-mainstream music). Tad vienos iš šių kompanijų atstovas – Joe Boyd’as, juokaudamas pasiūlė kiekvienai iš minėtų 10 kompanijų po 100 svarų, jei jos pradės skelbti, jog visi jų pardavinėjami įrašai yra pasaulio muzika. Šis išgėrusių britų pokštas ėmė ir prilipo. Pasaulio muzikos apibrėžimo naudojimas ne tik itin paspartino minėtų kompanijų muzikos įrašų pardavimą (vėliau Boyd’as savo 100 svarų sandėrį pavadino sėkmingiausiu sandėriu kada nors įvykusiu pasaulyje), bet ir tapo vienu iš žinomiausių, didžiausių muzikos žanrų.

Tai štai - visas pasaulis, tik tokio pokšto (o ne kažkokių gilių teorijų) vedinas, pradėjo daugybę muzikos kūrinių apibrėžti kaip pasaulio muziką. Ir visa vyksta absoliučiai be jokių racionalumų – tiesiog viena muzika intuityviai yra interpretuojama kaip world music, kita – ne.

Panašiai ir su kokia keltų muzika – tiek profesionalūs muzikantai, tiek akademikai, tiek turbūt jūs išgirdę skambant keltų muziką, galėtų nesunkiai ją atpažinti. Vis gi nėra jokių muzikinių, socialinių, kultūrinių, kalbinių ar dar kokių nors savybių šiai muzikai apibrėžti.

Gal jau mažu ir užteks kontekstualizuoti tą liguistą Euklido ir Godelio kovą many. Visa jau kaip ir aišku – amžinai norisi sekant Euklido pavyzdžiu nuosekliai išsinarplioti sudėtingus procesus iki atomų, bet vis Godelis užvožia per galvą. Tiesiog ši priešprieša buvo itin svarbi išsivedant, apsibrėžiant savy vieną sąvoką.

Dažnai klausaus Domanto Razausko radijo laidos Pakartot apie lietuviškos muzikos vyksmą, transliuojamoje per LRT radiją. Vis dažniau ir dažniau Domantas užsimina apie asmenybių trūkumą lietuviškos muzikos scenoje. Gerų muzikantų kaip ir netrūksta, bet asmenybių muzikoje – tikrai taip. Ne kartą teko iš savo aplinkos, iš savo bičiulių išgirsti panašią mintį ir apie kitus kontekstus. Štai kartą V. tarė, jog dabartės neabejotinai yra specialistų laikai. Tai simbolizuoja ir dabartinio Lietuvos prezidento – Gitano Nausėdos išrinkimas. Neabejotinai – šis žmogus visų pirma yra specialistas, o tik po to – šiek tiek asmenybė. Nenagrinėsiu viso šio “specialistų laikų” proceso priežąsčių – per daug platu viskas.

Daug svarbiau yra pabrėžti tai, kad žodis “asmenybė” regis yra neįtikėtinai intuityvi sąvoka. Kai kuriuos žmones užtikrintai vadiname asmenybėmis, o kai kuriems šio apibrėžimo vis tik netaikome. Ir nėra absoliučiai jokių racionaliai apibrėžiamų šios sąvokos požymių – nei universitetą kokį “asmenybių” gali baigti, nei būdamas itin geru savo srities specialistu automatiškai tampi asmenybe, nei dar kas lengvai apibrėžiamo. Ir vis gi kartą Vilniaus Halės turguje gerdamas vyną su A., netikėtai nusprendžiau pabandyti šią intuityvią savoką racionaliai bei nuosekliai apsibrėžti Euklido Elementų būdu.

Šiek tiek nukrypstant – nugyvenus 29 metus ne taip ir sunku daryti kažkokius apibendrinimus, kažkokio lygio savirefleksijas apie tai, kas esi. Tad jei kas paklaustų manęs kokia yra kertinė mano gyvenimo veikla, nesunkiai atsakyčiau, jog tai – vaikščiojimas. Kuriame mieste, kurioje šaly begyvuočiau, itin dažnais vakarais, naktimis išeinu ir tiesiog vaikštau kiek kojos neša. Vaikščiodamas mąstau, kiek tik turiu jėgų. Ir dabartės, jau kurį laiką begyvendamas Oksforde, tiesiog išeinu ir suku ratus aplink Oksfordo Universiteto koledžus.

Taip beklaidžiodamas pastebiu, jog tik neįtikėtinai retais atvejais matau žmones vaikščiojant po vieną. Taip, kartais nesunku matyti kokį žmogų atsiskiriantį nuo draugų ir sukantį savo namų link ar ką nors tiesiog skubant į darbą. Vis gi labiau kalbu apie tai, jog absoliučiai neregiu žmonių, kurie aiškiai būtų išėję pasivaikščioti, pamąstyti sau pačiam, prieš save patį.

Taip pamažu pradedi regėti, jog tai liečia ne tik vaikščiojimą – apskritai žmonės retai ką daro po vieną. Regiu, jog universitetų, mokyklų bibliotekose vis daugiau ir daugiau žmonių mokosi grupėmis, o ne po vieną. Baigę mokslus ir įsidarbinę žmonės keliauja, valgo, dirba tik kartu su savo kolegomis. Tampa apskritai itin sudėtinga statistinio žmogaus gyvenime išskirti periodą, kurį jis praleidžia vienumoje.

Tad grįžtant prie asmenybės apibrėžimo – minėtą naktį turguje ir apsibrėžiau, jog vienas iš pirmųjų reikšmingų žingsnių asmenybės link ir yra ne joks stebuklas, o tiesiog pradėjimas vaikščioti sau pačiam. Vėlėliau jau galima nuosekliai atsitraukti ir nuo kitų socialinių konstruktų – pradėti gamintis tik savo kūnui tinkamą maistą, pradėti klausyti tik sau artimos muzikos, etc. Taip nuosekliai būtų kuriama savoji nuosekli Elementų versija. Juk ir žodžio asmenybė šaknis asm tarsi nukreipia į žodį asmeniškai arba į sąvokas daryti asmeniškai, patirti asmeniškai.

Nesiginsiu, jog gali pasirodyti, kad visa linksta link lėkštokų, banalokų šių dienų motyvacinių knygų, kalbų apie žmogaus individualumą, nepriklausomumą, socialinių konstruktų laužymą. Neabejotinai negaliu sustoti tik ties vaikščiojimu sau pačiam, turiu eiti šiek tiek giliau apsibrėžiant asmenybę ir taip tolstant nuo lėkštumo. Nors vien vaikščiojimo sau pačiam įvardinimas, mano nuomone, yra daug konkrečiau ir įžvalgiau nei visos minėtos motyvacinės kalbos ir knygos kartu sudėjus.

2015 metų rudenį keliavau į Škotiją mokytis škotiško dūdmaišio meno bei laikyti egzaminų Glasgow College of Piping institucijoje (dabar, įvykus kelių institucijų susijungimui, žinoma kaip The National Piping Centre). Keletą metų iki šios kelionės jau buvo tekę savaitę gyventi Glazge. Žinojau, kad tai nėra Londonas, Barselona ar San Tropezas, tad neskubėjau ieškoti vietos, kur gyventi. Planavau tai padaryti paskutinę naktį prieš kelionę. Vis gi mano nuostabai jau keletas dienų iki kelionės pastebėjau, kad beveik visi viešbučiai/hosteliai Glazge yra užsakyti. Buvo likę vos keletas vietų Glazgo viešbučiuose po kelis šimtus svarus už naktį. Tik vėliau Glazgo oro uoste sužinojau, jog tokį neįprastą procesą lėmė kažkoks didžiulis renginys, vykęs tą savaitę Glazge. Tad beliko ramiai ruoštis mantą gyvenimui oro uoste.

Pamenu, jog autobusas į Glazgą iš Glazgo oro uosto kainavo 6 svarus. Vėl gi - mano liguista matematinė logika neleido man kas dieną mokėti 6 svarų nukakti į Glazgą, kaip ir mokėti 6 svarų grįžti miegoti į oro uostą atgalios. Regėjos, jog daugmaž 12 svarų yra hostelio lovos kaina už naktį, kai tuo tarpu aš už šią sumą tegaučiau kietą oro uosto suolą. Ir šiaip manasis kūnas tuo gyvenimo periodu reikalavo daug laiko apmąstymams. Tad penkias dienas Glazge lydėjo štai tokia rutina – kėlimasis kartu su oro uosto valytojų darbo pradžia apie 4-5 valandą ryto, prausimasis oro uosto tualete, ėjimas pėsčiomis iki Glasgow College of Piping (šiek tiek daugiau nei 12km nuo Glazgo oro uosto), dūdmaišio pūtimas koledže, konsultacijos su mokytojais, kelionė pėsčiomis iki oro uosto atgalios, bandymas užmigti apie 23 valandą vakaro. Kūnas itin seko. Ypač todėl, kad kas dieną man bežygiuojant 25km nuolatos lijo. Galiausiai po visų penkių dienų Glazge, nulūžau Edinburgo hostelyje.

Anuomet su savimi kas dieną tampiaus ne tik dūdmaišį, bet ir nešiojamąjį kompiuterį, kurio man reikėjo keliems darbams atlikti. Kiekvieną dieną pasikraudavau jo bateriją koledže. Tad jei nesimiegodavo po sunkios dienos ar drabužiai būdavo pernelyg šlapi užmigti, turėdavau valandą kitą prieš miegą oro uoste panaršyti internete, kol kompiuterio baterija turėjo energijos. Ir viskas, ko norisi esant tokiai fizinei būsenai, tėra šiek tiek įkvėpimo. Nejučia pastebėjau, jog viskas, ką skaičiau tas penkias naktis, buvo mano paties rašytos istorijos, publikuojamos šiapus. Išties – nors man, kaip ir daugeliui žmonių, impulsą nuolatos duoda begalė kūrėjų, begalė gamtos reiškinių, begalė artimų žmonių, vis gi neabejotinai – mano paties kūryba mane pastūmi bene labiausiai. Ypač tuomet, kai jaučiuosi itin apdulkėjęs.

Taigi jei vaikščiojimą sau pačiam įvardinau kaip vieną iš pradinių taškų pakeliui link asmenybės, tai nuolatinis atsinaujinimas, naudojant save kaip pagrindinį energijos, įkvėpimo šaltinį, yra turbūt viena pagrindinių teoremų “asmenybės Elementuose”.

Amerikos Psichopatas neabejotinai su manimi nesutiktų. Peržiūrėjau šį filmą mažiausiai 10 kartų, o pastaruoju metu kažkiek pradėjau knaisiotis ir pačioje Bret Easton Ellis knygoje, kurioje vaizduojamas jauno, išsilavinusio, turtingo socialinio psichopato, besidarbuojančio Volstrite, gyvenimas. Žmogelį taip įsuka Manhetenas, prabanga, vartotojiška visuomenė, Volstrito beprasmybė, kad jam džiaugsmą tesuteikia žmonių žudymas. Tiesa, autorius palieka vietos interpretacijai, jog visos žmogžudystės tebuvo Amerikos Psichopato vaizduotės vaisius, nulemtas prieš tai minėtų veiksnių.

Kaip ten bebūtų, itin palietė viena iš paskutinių knygos vietų. Knygos veikėjas po visos išpažinties apie žmogžudystes ir apie savo gyvenimo tuštumą teigia, jog ši išpažintis nereiškia nieko. Amerikos Psichopatas teigia nesuskaičiuojamą skaičių kartų bandęs daryti savirefleksiją, susidurti akis į akį su tiesa apie savo veiksmus. Vis gi nė kartelio tokie susidūrimai su savimi jam neatnešė katarsio, nė kartelio tai neatnešė jokių naujų minčių apie save patį.

Vis gi man regis čia ir yra kertinė Amerikos Psichopatą supančios tuštumos priežąstis – visai ne prabanga, narkotikai ar dar kas. Būtent negebėjimas naudoti savęs kaip pagrindinio energijos šaltinio atsinaujinant, negebėjimas atlikti nuoširdžių savirefleksijų ir veda prie tos tuštumos. Tad regeneravimąsis iš savęs paties regis yra ne tik viena iš svarbiausių asmenybės apibrėžimo teoremų, bet ir apskritai žmogaus egzistencijos esmė.

Apskritai šios Sau Pačiam istorijos užuomazga prasidėjo prieš maždaug dešimt metų. Anuomet mano filosofijos dėstytoja Jūratė Morkūnienė pasikvietė mane po paskaitos ir tarė, jog turėčiau pasiskaityti Marko Aurelijaus sau pačiam. Atsakiau, jog paskaitysiu, bet nežinau kurį jo veikalą geriau pasirinkti. Dėstytoja ir vėl sako – “Marko Aurelijaus sau pačiam”. Vėl atsakau jai, jog supratau, jog turiu pasiskaityti Marko Aurelijaus sau pačiam, ne kažkam kitam, bet nežinau nuo kurio jo kūrinio pradėti. Tuomet ji tarė, jog kurinys ir vadinas Sau Pačiam ir abu pradėjom juoktis.

Ir išties Sau Pačiam itin palietė. Markas Aurelijus kadais tiesiog užsirašinėjo savo mintis, kad galėtų tobulėti iš savęs paties bei tapti atsinaujinimo šaltiniu sau pačiam – taip ir gimė Sau Pačiam. Šis veikalas susideda iš dvylikos knygų. Pirmojoje knygoje Markas Aurelijus dėkoja daugeliui konkrečių žmonių už konkrečius dalykus. Auklėtojui dėkoja už tai, kad šis Marką išmokė ištvermės, sugebėjimo tenkintis mažu, nešmeižti kitų. Proseneliui dėkoja už tai, kad leido Markui nelankyti viešosios mokyklos bei suteikė galimybę mokytis iš puikių mokytojų namuose. Pirmojoje knygoje minima ir daugybė kitų padėkų.

Kitose Sau Pačiam knygose Markas Aurelijus jau pradeda minėti teiginius, samprotavimus, skirtus savo paties tobulėjimui – “Neeikvok tau likusio gyvenimo galvojimui apie kitų reikalus, nebent jie teikia kokią nors visuomeninę naudą...”, “Ištirk, ko reikalauja tavo prigimtis, kad galėtum vadovautis vien tik ja...”, “Nesirūpink ateitimi; pasieksi ją, jeigu reikės, turėdamas tą protą, kuriuo vadovaujiesi spręsdamas dabarties reikalus...”, etc.

Ir vistik šio aprašymo kontekste ne tiek svarbus yra Sau Pačiam turinys, kiek svarbi yra šio kūrinio struktūra. Pastaroji man primena vieną žaviausių gyvai girdėtų istorijų.

2015 metų rudenį taip pat teko viešėti Barselonoje bei mokytis stepo šokio Jimmy Slyde vardo institute. Keletą pamokų institute vedė ir žymi JAV šokėja Hillary-Marie. Kartą su ja pietavom ir šiek tiek dviese kalbėjomės apie muzikinius kontekstus. Hillary užsiminė, jog kadais studijavo kažkokioje meno mokykloje JAV ir turėjo nuostabią mokytoją, skatinusią lankytis įvairiausių stilių koncertuose. Taigi kartą ši mokytoja padovanojo Hillary bilietą, ant kurio tebuvo atspausdintas koncerto adresas ir užrašas, jog tai – slaptas koncertas. Hillary nuvyko nurodytu adresu, kuris tebuvo aptriušęs New York’o daugiabutis, ir užlipo sutręšusiais laiptais. Laiptų viršuje ji pamatė sėdintį Ravi Shankar, kuris sėdėjo savo buto tarpduryje. Iki šios istorijos buvau klausęs išties nemažai Ravi Shankar įstabios muzikos bei nemažai skaitęs apie šį kūrėją. Vis tik jei reiktų dar trumpai jį pristatyti šiapus – tai bene žinomiausias indų muzikos kompozitorius ir atlikėjas, sitaro (indų muzikos instrumentas) meistras, 5 Grammy statulėlių laimėtojas, Oskaro apdovanojimų nominantas, etc.

Tai štai – pasak Hillary, į minėtą koncertą susirinko apie 10 žmonių, kurie susėdo ant laiptų, vedančių Ravi Shankar buto link. Tuomet Ravi Shankar apie 45 minutes meditacinėje būsenoje tiesiog dėkojo visiems mokytojams, visiems žmonėms, iš kurių jis gyvenime mokėsi bei iš kurių sėmėsi įkvėpimo. Jis pradėjo koncertą, tik išvardinęs visus žmones, kuriems jautėsi dėkingas. Visiškai analogiškai kaip ir Marko Aurelijaus Sau Pačiam, kurią jis pradeda nuo daugybės padėkų. Žinoma - sakysite, jog dauguma knygų autorių pradeda ar užbaigia knygas kažkam dėkodami. Vis gi, Marko Aurelijaus atveju padėkos buvo kūrinio dalis, taip pat kaip ir Ravi Shankar padėkos buvo tam tikra meditacinė jo performance’o dalis.

Šiomis žaviomis padėkomis norėjosi paryškinti asmenybės nagrinėjimo kryptį. Gink dieve nesinorėjo viso stumti absoliutinio sociopatiškumo, absoliutinio egocentriškumo link. Sofistikuotos formos padėka palaikiusiems, įkvėpusiems, mokiusiems, suteikusiems postūmį yra visiškas visa ko pamatas. Neabejotinai tai ir yra pačio pradinio Euklido taško apibrėžimo atitikmuo Elementuose.

Tad ir tesinorėjo šiapus suformuoti tokius matematinius “asmenybės Elementus”. Pradedant visą nuo sofistikuotos padėkos palaikiusiems, tęsiant su vaikščiojimu tik sau pačiam ir baigiant su tapimu neišsenkančiu atsinaujinimo, įkvėpimo šaltiniu sau pačiam. Tik tiek “stebuklų” man regis ir slypi po asmenybe. Tikiu ilgai netruks, kol pradėsiu iš savosios aplinkos girdėti, jog turim malonumo gyventi nebe specialistų, o asmenybių laikais.

Su vasaros vėju.