Šios kelionės formatas šiek šiek tiek skyrėsi nuo mano praėjusių kelionių. Pirmą kartą keliauju ne vienas. Pirmą kartą žiema. Pirmą kartą skrydis. Pirmą kartą turėjo nebūti muzikinio motyvo (tiesa, kelionės metu paaiškėjo, kad jo išvengti nepavyks). Tiesiog vieną vėlyvą rudens vakarą, visiškai neplanuotai, manoji grupiokė bei jos draugė man ir mano bičiuliui suorganizavo skrydį, kainavusį vos kelis centus, į emigrantų tėvynę - Didžiąją Britaniją. Dėkoju joms už tai.

The Beatles gimtinė mus pasitiko visai ne muzikos garsais, o žvarbiu vėju ir lietum. Supratau, jog mūsų kelionė išties gali virsti grynu "išgyvenk ir grįšk gyvas tėvynėn". Už virš 10 kilometrų nuo oro uosto esančio Liverpulio centro pasiekimo būdu buvo pasirinkta seniausia pasaulyje transporto priemonė - pėsčiamobilis. Kelionės pradžioje, suprantama, patyrėm minimalų kultūrinį šoką. Eismas priešinga puse. Per valandą vidury šaligatvio "sutiktos" tris ar keturios keturkojų išmatos. Angliškas akcentas. Beklaidžiodami, atsidūrėme kažkokioje saugomoje statybinių medžiagų teritorijoje. Nepaisant, mūsų kvailumo, apsauginis mus išprašė iš ten labai maloniai. Siūlėsi netgi taksi iškviesti mūsų kelionei iki centro. Keliavom visą dieną, pakeliui retkarčiais pasiklausdami kelio, grožėdamiesi architekūra ar kaip tikriems bomžams pridera - išsitraukdavę savo nekaip atrodantį maistą.

Vakarop pasiekėm centrą. Tiesiog slampinėjom ir bandėm prisijaukinti miestą. Sužinojom, jog traukinių stotis nedirbs per naktį, tad iškilo rimtų klausimų apie artėjančią naktį. Labai greitai artėjančią. Vis dėlto, šaunioji grupiokė pranešė, jog jų grupelei nepavyko išvykti į Londoną, tad pakvietė mus prisijungti prie jų, nakvynei triviečiame kambary. Tiesa, žmonių, nakvojusių kambaryje buvo ne trys, o visi septyni. Atrodėm kaip tikri lietuviai emigrantai, absoliučiai užpildę visą kambariuko erdvę:) Vis dėlto, puikiai pamiegoję, turėjom jėgų tęsti savo slampinėjimus.

Aplankėm Anfield'o stadioną ir jo apylinkes. Tiesiog privalėjau jį pamatyti. Prisėdom šalia ir ėmėm laukti prie mūsų turėjusio prisijungti mano bendraminčio J. Prie dviejų bomžiukų, kapojančių savo maistą prisistatė policija. Aiškinosi, kokiu tikslu mes čia gyvuojame. Įspėjo, kad šis rajonas yra nesaugus. Jiems pasišalinus ėmėm su E. juokauti, jog jie turbūt nežino, kas yra nesaugus rajonas. Reikėtų jiems apsilankyti E. gyvenamajam Kauno rajone ir iš naujo pasiaiškinti "nesaugaus rajono" sąvoką. Kadangi J. pranešė, jog jam kelionė mūsų link einasi sunkiai, pakeitėm dislokacijos vietą į traukinių stotį. Po kurio laiko pasirodė ir J.

Įsigijom vyno ir patraukėm ieškoti kokio nors bromo. Šiaip ne taip atradom bent kiek nuošalesnę vietelę. Dorojom vyno atsargas. Dorojom emigranto turėtas alaus atsargas. Kalbėjomės apie J. gyvenimą. Buvo gera klausytis seniai girdėto bičiulio samprotavimų. Nebūtų Anglija, jei nebūtų prisistatęs žmogėnas ir itin mandagia forma paprašęs mūsų iš ten pasišalinti. Šiame mūsų išvyjime atsispindi du man šlykstūs dalykai Anglijoj: 1. Veidmainystė. Nuo jos pavargau per penkias kelionės dienas. 2. Nulis laisvės. Kiekvienas žemės lopinėlis turi savo savininką. Kokių absurdiškų sistemų prisimasto žmonės. Kokių sienų prisistato vieni tarp kitų.

Patraukėm atgal į viešumą. Užėjom į atstitiktinį pub'ą. Pasiėmiau alaus ir tada supratom, jog aplink mus, tris bomžiukus, vien labai garbaus amžiaus žmonės. Su labai oficialia bei solidžia apranga. Mums buvo nė motais. Po kurio laiko supratom, jog čia dar ir karaokė vyksta. Ko mums daugiau tą akimirką bereikėjo. J. išsitraukė tauriojo gėrimo iš po stalo. Pradėjom jį maišyti su alum. E. kaip visada šauniai laikėsi savo abstinencijos principų. Galima iš jo to pasimokyti. Buvom visiškai atsipalaidavę. Nerūpėjo kur šiandien nakvosim. Nerūpėjo, kokios šaltos naktys mūsų dar laukia. Tiesiog linksminomės. Galiausiai sumąstėm pademonstruoti ir savo dainavimo įgūdžius. Karaokės formatas buvo išties rimtas ir visi jos dalyviai, mūsų nuostabai, puikiai pataikė į natas. Vis gi mes nuo jų taip pat "neatsilikom". Su E. į mikrofoną garsiai rėkėm Oasis dainos Wonderwall žodžius, J., jei gerai pamenu, bandė demonstruoti kažkokius šokio judesiukus. Vakaro vėdėjas viešai mus išpeikė, bet mes buvome ypač laimingi.

Po to Three Squaters norėjo dar kartelį reprezentuoti Lietuvą viešai, bet vėdėjas "kažkodėl" ignoravo mūsų registraciją naujai dainai. Vis dėlto, galiausiai išsikovojom vietą ant scenos dar kartelį. Trio pavirto kvartetu, kai mums nusprendė padėti vienas anglas, ištikimas Bob'o Dylan'o fanas. Deja vidurnaktį pub'as užsidarinėjo. Mes vėl gatvėje. Nesėkmingai bandėm įsitraukti į siautulį kitose užeigose. Nesėkmingai, nes blaiviausio Three Squaters nario E. kuprinę su begale maisto ir keliais drabužiais kažkas pasisavino. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Nuo to laiko jis įsigijo tikrą bomžo atributą - celefaninį maišelį. Nusprendėm eiti į viešbutį, kur vakar leidom naktį ir išsidėrėti trigubai pigesnę nakvynę.

Skambinom į viešbučio duris, tačiau niekas neatidarė durų. Netikėtai keli jo gyventojai ėjo parūkyti ir mums pasisekė prasmukti į vidų. Dėl pigesnės nakvynės nesidėrėjom. Ją jau gavom - E. užsirakino duše, mes su J. - ankštame tualete. E. apturėjo kaip bomžui gana buržujišką nakvynę, tuo tarpu mes su J. sunkiai spraudėmės tualete, keisdami pozicijas nuo bandymo užmigti ant klozeto iki bandymo užmigti ant apdergtų grindų. Vis dėlto - naktis ištverta.

Išaušusi diena nebuvo tokia energinga kaip praėjusi. Tiesiog miegojom stoty. Tiksliau bandėme tai padaryti. Ėjome pasidairyti po Liverpulio muziejų. Vis dėlto pasidairymas virto miegu planetariumo senso metu. Prasidėjo ta kelionės stadija, kai egzistuoja tik instinktų tenkinimas. Neegzistuoja jokie - kaip aš atrodau, ką kiti apie mane mano. Egzistuoja tik bandymas išgyventi. Nors tokiu momentu atrodo turėtų būti sunku, tačiau tuomet įjungėm juoko rėžimą. Niekas negalėjo sustabdyti mūsų juoko, kai J. muziejaus viduryje išsitraukė silkę, niekas negalėjo sustabdyti mūsų juoko, kai prekybos centro vidury valgėm visokius kumpius, kurie krito mums po kojom.

Vis dėlto, juoko sumažėjo, kai reikėjo naktį ieškotis pastogės. Kol ir E. ir J. laukė tokios pat malonės iš mūsų pamėgto viešbutuko gyventojų kaip praeitą naktį, aš tyrinėjau miestą, ieškodamas apleistų namų. Tačiau nei bičiuliams nei man rasti nakvynės vietos nepavyko. Nusprendėme išbandyti asfalto kietumą tarp bibliotekos ar tai katedros kolonų. Vis šokia tokia pastogė. Su J. pamiegoję pusvalandį supratom, jog tokiame šaltyje niekaip neišsimiegosim. Tuo tarpu E. sėkmingai miegojo toliau. Nenorėdami trukdyti jo sapnų, patraukėme kur akys mato.

Deja nieko doro neatradom. Nusprendėm prisiglausti prie sienos, ant kurios kabėjo ventiliatorius ir nuo kurio sklido bent šiokia tokia šiluma. Deja gatvė, kurioje kabėjo ventiliatorius, buvo viena iš didžiausiu barų skaičiumi pasižyminčių gatvių Liverpulyje. Žmonių srautas buvo milžiniškas. Mūsų bandymus tupint užmigti vis pertraukdavo girtų žmonių šauksmai. Buvome ir patys labai dažnai kalbinami. Mums tą akimirką to mažiausiai reikėjo. Lijo. Mūsų fizinė būsena buvo tragiška. Man įsijungė įdomusis - kritinis mąstymas, nes su J. neturėjom jėgų kalbėtis. Nežinau ar suprantate apie ką aš. Kai fiziškai jauties velniškai išsekęs ir nors tave iš vienos pusės supa vien instinktų šauksmas, iš kitos imi kažkaip kitaip mąstyti. Mąstymo temos buvo - šių girtų žmonių apgailėtinumas bei mūsų pačių apgailėtinumas, kai vartojame chemines medžiagas. Priešais esančio namo architektūra. Moterys.

Nusprendėm keliauti pažiūrėti kaip sekasi E., tačiau pastarojo tarp kolonų jau nebebuvo. Laikrodis rodė beveik 6 valandas ryto, tad ėjome į stotį. Ši buvo uždaryta. Pakomunikavom su vietos jaunimu. Į mus, užsieniečius, žinoma, buvo žiūrima iš aukšto, bet bent jau čia galima apie futbolą pakalbėti. Ne Lietuva, su savo išaukštinta antrąja religija. Neturėjom jėgų, tad smigom pusvalandžiui tiesiog ant asfalto. Buvo tikrai šalta. J. nusprendė nelaukti ir keliauti namo. Palydėjau iki stotelės ir palinkėjau sėkmės varginančiame tranzavime namo. Pats bandžiau pamiegoti stotelėje, bet už gero pusvalandžio prisistatė policijos pareigūnas. Patraukiau į centrą. E. neatsakė į bandymus su juo susisiekti. Buvo šiek tiek neramu. Tačiau vos pasiekęs centrą, tolumoje pamačiau žmogų su bomžišku maišiuku. Tik E. gali tokį turėti:) Pasirodo žmogelis gana neblogai išsimiegojo laiptinėje.

Dieną pašmyrinėjom po miestą. Sėdom į autobusą ir sutemus, jau buvom oro uoste. Jame atradome tokius vibracinius fotelius, į kuriuos reikia įmesti svarą, kad pradėtų vibruoti ir masažuoti. Bet mums ne masažas anuomet buvo galvoj. Panaudojom juos savo miegui ir smigom kaip reikiant, retkarčiais prabusdami ir persimesdami pokštais. Iš fotelių buvome iškrapštyti tik kitos dienos ryte. Ne, ne apsauginių. Tiesiog grupiokė su draugais grįžo iš Londono, tad patraukėmė užregistruoti skrydžiui.

Buvo smagu sėdėti lėktuve ir žinoti, kad išgyvenome. Buvo smagu mąstyti apie Lietuvoje laukiančią šiltą lovą. Tiesa, ne lovą jei žinote ant ko aš miegu ir visai ne šiltą, jei žinote kur gyvenu:) Tačiau tuo manieji išbandymai nebuvo baigti. Bekeliaudamas traukiniu iš Kauno į Vilnių, supratau, jog esu palikęs savo būsto raktus tėvų namuose Jonavoje. Buvau išsekęs, o čia še tau. Žinoma, galėjau parašyti draugams, būtų tikrai padėję bėdoje, tačiau jei kažkas siunčia išbandymą, tai eikime iki galo. Naktis buvo šlapia. Joy Division'ų vedamas naktinėjau. Kantrybė, jėgos - visko atsargos jau seniai buvo pasibaigusios. Vargais negalais septintą ryto įšokau į universitetą ir griuvau ant sofutės. Pamiegojau valandėlę. Po paskaitų, galop sulaukęs savųjų būsto raktų, savo būste atsijungiau penkiolikai valandų.

Kolektyvinė kelionė išties yra paprastesnė. Mažiau iššūkių. Girdėdamas šalia esančio žmogaus kalbą visą kelionę, nesijauti esąs kažkur toli, kažkoks kitoks. Svarbu, jog tas žmogus būtų tas, kurio tau reikia. Išgyvenau.