Pasakiau sau - reikia ryt grįžti į kelią. Tikslu buvo pasirinkta Suomija. Jei jus taip pat traukia šiaurė, suprasite kodėl. Nors tai buvo jau koks penkiasdešimtasis mano tranzavimas, supratau, jog pirmą kartą tranzuoju is savo gimtojo miesto - Jonavos. Bestovint trasoje, saulė bei laukiantis iššūkis tik stiprino ryžtą keliauti.

Vienos merginos bei studento pagalba per dvi su puse valandos pajudėjau vos 30km. Debesys ėmė tamsėti. Nors tai turėjo išmušti mane iš vėžių, bet jaučiaus toks pat stiprus. Kažkas nebuvo linkęs man mesti iššūkių jau kelionės pradžioje, tad prieš pat pradedant lyti sustojo sunkvežimis, kurios vairuotojas teigė pavežėsintis mane iki Panevėžio. Mano pasakojimas - kur ir kodėl keliauju, žmogui kėlė tik pašaipią šypseną. Man buvo nė motais. Vis dėlto, koks išdidus vairuotojas bebūtų, man per radiją suorganizavo transportą iki Rygos. Ačiū jam už tai. Taigi, persėdau į kitą sunkvežimį. Pastarosios vairuotojas buvo išties protingas žmogus, tad pokalbis netilo iki pat Rygos.

Išsilaipinu Rygoj. Atrodo, jog visi žmonės žiūri į mane. Jaučiuos ateiviu. Nesu vienas iš jų. Pasireiškia, mano taip vadinamas neužkariauto miesto sindromas. Tačiau 3 valandų kelionė link miesto centro padeda jaukintis miestą. Išsirenku vietą savo pasigrojimui ir pradedu savo pasirodymą. Užklumpa netikėtas jaudulys ir aiškus repertuaro susirepetavimo stygius. Per kokį pusvalandį surenku vos keletą sentimų, o valgyti velniškai norisi. Tad einu, atsisėdu prie bažnyčios ir mąstau, ką toliau daryti. Vis gi suprantu, jog egzistuoja tik viena išeitis - eiti groti.

Po truputį įsijaučiu į dainas ir sentimai pradeda byrėti sparčiau. Po kurio laiko prie manęs prieina dvi latvaitės bei latvaitis, su kuriais pradedame kalbėtis. Už kelių sekundžių pristoja ir jaunimas iš Suomijos. Vienas iš pastarųjų ir pats visai šauniai sugroja vieną kitą gabaliuką. Neužilgo suomiai pradeda kamantinėti latvius, kur galima būtų gauti žolės ar kažkurių kitų narkotikų. Tuo tarpu aš užmezgu pokalbį su viena iš latvaičių ir abu iškart atrandame ryšį. Pasišalinus suomiams, imamės darbo. Išmokau latvaitę groti manąją lūpine armonikėle, pats apsiėmu gitaristo ir vokalisto vaidmens, likę du eina į gatvės vidurį ir pradeda improvizuoti kūnais. Tai buvo kažkas žodžiais nenusakoma. Jaučiaus esąs savo vietoj. Praeiviai šypsojos, pinigai biro.

Po kurio laiko, prie mūsų priėjo turkas bei pradėjo prašyt, kad pagročiau kažin ką. Stoviniavo jis ten, traukiojo tuos žodžius iš kišenės sunkiai, galiausiai pakvietė mus visus į užeigą. Šioji buvo kažkoks miražas Rygos senamiesčio centre, nes alaus bokalas tenais tekainuoja du su puse lito. Turkas pastatė mums su latviais alaus. Pasiklausėm muzikos. Išėjau į tualetą. Grįžęs teradau vieną turką su manąją bendraminte. Jos draugai gana nemandagiai neatsisveikinę pasišalino. Prie manęs iškart prisistatė policija dėl išėjimo su bokalu į vieša vietą, tačiau turkas užglaistė viską gan greitai. K. man prisipažino, kad norėtų mus su A. palikti dviese, pasakiau jam į ausį, jog to nedarytų, tačiau vistiek likom dviese.

Negalėjau patikėti, kad taip greitai atradau savą žmogų šioj kelionėj. Sėdėjom ant parduotuvės laiptukų. Temo. Šnekėjomės apie Devendrą Banhart, Into the Wild filmą. Muzikavom. Ec. Grįžo turkas, o jaunoji dama jau turėjo keliauti namo. Palydėjom ją iki stotelės. Pakeliui turkas vis dairės į moteris, bandė jas užkalbint. Nelabai sėkmingai. Mums buvo velniškai juokinga:) Bandė atsigriebti piršdamas mus. Atsisveikinę su A., patraukėm atgal į užeigą. Nusipirkom po dar vieną alaus. Nepastebimai atėjo vidurnaktis, man reikėjo traukti savo milžinišką mantą iš užeigos ir keliauti ieškoti nakvynės. Atsisveikinau su K. ir iškeliavau į tamsą. Idėjų neturėjau. Tetraukė paupys. Norėjau iš ryto išvysti tekančią upę. Po valandos klaidžiojimo pasistačiau palapinę pačiam Rygos centre, paupio krūmuose. Neramu buvo užmigti, bet.

Iš ryto pirmoji mintis buvo - jau pirmoji kelionės diena buvo stipru. Ar gali būti dar tobulesnė diena šioje kelionėje? Pasirepetavęs paupy, pasideginęs, paskaitęs Džeko Londono, žodžiu - pasimėgavęs gyvenimu, patraukiau į prekybos centrą leisti vakarykščio uždarbio. Pilvas tikrai prašėsi savosios dalies. Leidau ir jam pasidžiaugti kelione. Patraukiau atgal į senamiestį groti. Buvo priėję pasilabinti keletas vyresnių KTU gimnazijos buvusių bendramokslių. Supratau, jog miestas užkariautas. Daugiau čia nebeturiu ką veikti.

Tą dieną ėjau apie 40km, pavažiavau dar kokių 20km. Ėmė važiuoti ir pats mano stogas. Futbolo stadione skambančioms skanduotėms pritaikiau keletą latvių nešlovinančių žodžių, dėl jų apatiškumo mano iškeltam nykščiui. Dainos skambėjo garsiai, nepasaint to, kad auditoriją sudarė ne stadiono lankytojai, bet zujančių mašinų duslintuvai. Supratau, kad šalia kelio dėl jų išsimiegoti nepavyks. Keliavau į kažkokią sodybą su prašymu pasistatyti palapinę jos kieme. Šeimininkas ne tik, kad puikiai mokėjo kalbėti angliškai, bet dar nuvedė toliau nuo sodybos ir leido statytis savo būstą prie kažkokio ežeriuko, šalia kurio buvo keletas medinių skulptūrų. Jam išėjus, supratau, kad ten mistiška vieta.

Nuostabiai išsimiegojęs, susitranzavau sunkvežimį, kurios vairuotojas nešnekėjo angliškai, aš - rusiškai. Visgi nuo jo neabejotinai sklido teigiama energija. Apskritai tai buvo jauniausias kada nors mano sutiktas sunkvežimio vairuotojas. Buvau šio šaunaus jauno žmogaus mesteltas iki Piarnu. Stojau vėl į kelią, bet už gero pusvalandžio tas pats jaunasis latvis, pasikrovęs savo transporto priemonę pavežė ir iki Talino. Dėkoju jam.

Vėl naujas miestas. Neužkariautas. Debesys vėl kaupiasi. Papietavęs nedelsiau ir keliavau į senamiestį groti. Nesutikau nė vieno muzikanto jame. Tik vėliau suprasiu kodėl. Išsirinkęs gerą vietą, pradėjau pasirodymą. Vėl gi, sunku prisijaukinti miestą, sunku įsijausti į dainas. Kėblumas buvo ir tame, kad dauguma kronų popierinės. Į dėklą jų negali švystelti, turi įdėti į jo vidų. Nubėgęs išsikeičiau lietuvišką šimtinę į kronas dėl visa pikto ant kelto bilieto. Vis gi pagavau miesto atmosferą, pakalbėjau su keletu žmonių, dėklas pradėjo sparčiai traukti kronas. Ir štai - kur sėkmė, ten ir policija. "You need a paper, you need a paper". Aišku nabagėlis iš Lietuvos grojimo licencijos neturėjo, bet pinigų keltui man vis dar trūko. Žinojau, kad nepasijudinsiu iš vietos. Neturiu kur trauktis. Įjungiau durniaus rėžimą ir 10 minučių vaidinau kvailį, kuris traukia į Suomiją. Vienam policininkui trūko kantrybė ir gestų kalba parodė kolegai - paliekam šitą kvailį ramybėj. Tačiau šis savo atkaklumą demonstravo dar 5 minutes. Buvau atkaklesnis. Tęsiau savo grojimą. Pasisekimas nemažėjo. Atsirado viltis dar šiandien pat nakvojus kažkur Latvijoj, atsidurti Suomijoj.

Susiskaičiavęs kokios vertės yra tas didelis kuokštas kronų, truputėlį paklaidžiodamas, lėkiau uosto link. Vis dėlto, kol jį atradau, kol susigaudžiau jame, paaiškėjo, kad man prieš akis išplaukia paskutinis keltas. Kitas turėjo palikti Estiją tik 6 valandą ryte, tad turėjau marias laiko.

Pasirausęs savo atminty, kurioje nuo 8 klasės ekskursijos užsifiksavo Talino paplūdimio vaizdas, ėmiau eiti ta kryptimi, kur mano nuomuone galėčiau rasti tą smėlėtą vietą. Pakeliui buvo begalė nesutvarkytų vietų, begalė užkampių, kur galėjau statytis palapinę, tačiau kažkaip drąsiau, kai priešais tave ošia tavo draugas, galintis apginti nuo žmogiškų negandų. Po kokios valandos priėjau ir paplūdimį. Nors laikrodis jau rodė po 22 valandos, tačiau buvo gana šviesu. Tad turėjau visas galimybes išsirinkti kokią nors puikią vietą. Iš pradžių mąsčiau apie lindimą į krūmus, tačiau vėliau lyg ir nusprendžiau statytis būstą paplūdimyje.

Man bemąstant prisistatė dvi merginos. Pasilabinom. Pakvietė prisijungti prie jų draugų kompanijos, kurią sudarė dvi muzikinės grupės, ką tik apturėjusios koncertą ir dabar apturinčios 'pokoncertinį vakarėlį'. Atsakiau, jog man būtų labai malonu, tiesa - kiek nedrąsu. Tačiau žmonės buvo šaunūs. Iškart apšildė vynu, alumi. Pamatę netoliese degantį laužą, patraukėme link jo. Laužo šeimininkai buvo senyva vokiečių porelė. Su pastaraisiais atradom bendrų temų. Prasidėjo gitarų garsų sklidimas. Tada iš arti pamačiau ką reiškia profesionalus instrumento įvaldymas. Pasijutau mažu niekučiu su savąja minimalia technika. Visgi teko ir pačiam prisidėti prie atmosferos kūrimo Dylano gabaliukais. Suktinė apsisuko ratu. Kompanijoje jaučiausi vis jaukiau. Apie vidurnaktį vokiečiai patraukė viešbučio link, tad likau vienas internacionalas estų-rusų būry. Buvo smagu tiesiog sėdėti ir klausyti jų rusiškų juokelių, kurių nė velnio nesupratau. Keista, tačiau nė vienas iš jų nekalbėjo estiškai. Tokios šviesios padangės per visas savo gyvenimo naktis nebuvau matęs. Apie 4 valandą ryto su manim atsisveikino paskutiniai vakarėlio dalyviai. Pastarieji kvietė pernakvoti kažkokiame bute netoliese, bet deja neturėjau tam laiko. Tiesa, vienas žmogelis, neabejotinai pretendavęs į girčiausio vakarėlio dalyvio titulą, atsikėlė tik pusė penkių ir visą laiką, kol aš prausiaus, valiaus dantis, ieškojo savo portfelio. Nesėkmingai.

Atėjęs į uosto teritoriją, pamačiau autobusą su LT ženklu. Kaip visada užsienyje pamačius tokį ženklą, taip ir dabar - suspurdėjo širdis. Su išlipusiu vairuotoju pasisveikinau "Labas rytas". Nors pokalbis vyko tik forma - vairuotuojas pasakoja apie savo sunkumus, buvo vistiek malonu girdėti lietuvių kalbą. Kelte smigau, nors žadėjau visą kelionę stebėti lauke ir pro langą.

Suomija pasitiko saulėtu rytu. Atradęs parduotuvę ir išvydęs skandinaviškas kainas, supratau, jog padariau didelę klaidą, neapsirūpinęs maistu Estijoje. Vis gi, kelionė buvo skirta ne tokiems rūpestėliams. Atradau pavėsį prie bažnyčios. Išgėriau visas dienai skirtas skysčių atsargas ir varčiau Martiną Ideną. Mėgavausi viskuo. Bet reikėjo eiti muzikuoti. Norėjau valgyti.

Bėda, jog Helsinky tokio dalyko kaip siaurų, turistus pritraukiančių gatvelių nebuvo. Grojau vienoj plačioj gatvėj, vedančioj į didelį prekybos centrą. Ir nors grojau gerą pusvalandį, tačiau dėkle neatsidūrė nė vienas piniginis vienetas. Supratau, kad bus manoji egzistencija Suomijoje bus sunkoka. Tiesa, elegantiškas vyras vėliau idėjo 5 eurus. Dėkoju jam. Keičiau savo pasirodymo vietą. Tačiau naujoje vietoje po 15 minučių vėl gi dėklas buvo tuščias. Ėjau groti į turistinį uostą. Ten jau buvo įsikūręs vienas juodaodis būgnininkas. Deja, nors rėkiu aš garsiai, bet ten buvusio triukšmo perrėkti negalėjau. Tuomet keliavau į vienintelę matytą reliatyviai siaurą gatvę, tiesa - nepasižyminčią dideliu žmonių srautu. Ai, bet tiesiog grojau. Surinkau dar porą eurų. Jėgos seko, maistas, pirktas Latvijoje, baiginėjosi. Nuėjau pailsėti ant katedros laiptų. Užmerkiau akis. Atsimerkus pajutau velnionišką skausmą kojose. Kas gi čia dabar? Žvilgteliu į jas ir pastebiu, jog jos patapo raudonos lyg vėžio. Žvilgteliu ir į laikrodį ir pastebiu, kad kažkur dingo tris valandos. Dingo ne kur kitur, o buvo pagrobtos mano miego. Bus tau miegoti vidurdienį tokioje temperatūroje, Andriau Romaška. Bent jau daiktai savo vietoje.

O groti taip nesinorėjo tądien. Tačiau, ėjau ir susirinkau dar tris eurus. Nusprendžiau, kad verčiau reikia eiti paklaidžioti po Helsinkį bei pagaliau pavalgyt. Atradau stebuklą Helsinkio parduotuvėje. 10 mini dešrelių už kiek daugiau nei eurą. Jomis maitinaus beveik dvi dienas. Nors dabar atrodo juokingas kažkoks ypatingos reikšmės suteikimas kainai, tačiau, kai į pirmąją poreikių vietą tokiomis aplinkybėmis imasi veržtis fizinių instinktų tenkinimas, tokie dalykai nejučia tampa labai reikšmingi.

Neatsimenu ką toliau dariau. Klaidžiojau palei kažkokius vandens telkinius. Priėjau kažkokį įlankos paplūdimį su daugybe žmonių. Pasirinkau atokiau esantį akmenį ir pritupiau ant jo pabendrauti su Martinu Idenu. Už savęs ėmiau girdėti, jog kažkas neblogai įvaldė gitarą, tačiau baigęs skaitymus, nedrįsau užkalbinti tos grupelės žmonių. Ec. Nors buvo anksti, bet galvoju reiktų paieškot kur miegot. Tačiau Helsinkis - ne Lietuva, ir - ne Talinas, čia apleistų vietų nebūna. Kiek beeičiau, viskas tobulai sutvarkyta, žolė nupjauta, parkuose atokiau pasistatyti palapinę nėra šansų. Po ilgų ilgų klaidžiojimų atradau šiek tiek apleistą kalniuką su nuostabiu vaizdu į vandenį. Pasistačiau savo tvirtovę, lyg kunigaikštis ant piliakalnio, palaukiau ženklo ar čia tikrai nevaikšto žmones ir 21 valandą vakaro lūžau. Puikiai pamiegojęs, patraukiau atgal į paplūdimį. Šokau į tą įlankėlę, nes buvo labai karšta. Griūvau ant smėlio, pasideginau. Pąmasčiau, jog galėčiau apsigyventi čia. Paplaukiočiau rytais. Paskaityčiau. Ec. Dar kartelį įšokęs į vandenį, patraukiau centro link. Dar trūko ant kelto.

Įkrito pora eurų ir.. Ir tada naujasis rusas pavalgęs kavinėje, šalia kurios grojau, įmetė banknotą, ant kurio matėsi skaičius 10. Širdis suspurdėjo. Juk galėsiu nusipirkti atsigert! Ir ant kelto bilieto nebetrūksta. Sugrojau dainą su dviguba energija ir.. Ir pakeliu tą banknotą, o ten 10 rublių. Išties - koks įdomus yra žmogaus psichologinis nusiteikimas. Bereikalingi rūpestėliai. Būčiau žinojęs iškart, kad čia 10 rublių, nebūtų dabar visa energija kulnuose atsidūrus. Pagrojęs dar šiek tiek, patraukiau į uostą. Kartu su eurais kadaise uždirbtais Kauno bei Varšuvos gatvėse, turėjau 28 eurus, o kelto bilietas pasirodo kainuoja 39 eurus. Tiesa, 22 valandą vakaro, išplaukia keltas už 29 eurus. Išsikeiciau dalį kronų į eurus ir turėjau dar 7 valandas laisvo laiko.

Nusipirkau atsigert, kažkokios duonuos paplotėlių ir patraukiau, kur akys mato. Šalia uosto buvo milžiniški asfalto plotai. Sumasčiau pasidairyti po juos. Nors jie buvo aptverti tvora, tačiau įspėjamųjų ženklų pasinaudoti tarpais joje nepastebėjau. Pamažu priėjau tai ko tikėjaus - jūrą. Tiesa, nebanguojančią, nes ten įlanka ar kažkas panašaus, bet vaizdas buvo vienas iš tobulesnių. Prisėdau ant akmenų ir vėl domėjausi kaip sekasi Martinui Idenui. Domėjausi ilgai. Išsitraukiau skardinę suomiško alaus, išsitraukiau gitarą. Buvo tiesiog gera ten sėdėti. Staiga prieš pat mane prasidėjo kažkokie buriavimo kursai su keliolika mazučių burlaivėlių. Įdomus vaizdas. As sėdžiu ant akmenų, groju gitara. Šalia instruktorius rėkauja savo mokiniams. Kelte vyravo kelionės pabaigos nuotaika.

Atvykau į Taliną likus pusvalandžiui iki vidurnakčio. Sumasčiau aplankyti šalia esančią sunkvežimių aikštelę. Kaip tik man atėjus, keliolika lietuvių vairuotojų buvo sustoję ratu. Jų nuostabai išdygau iš nakties ir pasiprašiau pavežėti iki Lietuvos. Kadangi tąnakt į Lietuvą traukė tik vienas lietuvis ir tas labai piktas, tad lietuviai man pasiūlė grįžti 6 valandą ryto.

Miegoti eiti nebeapsimokėjo, tad ėmiau ieškoti McDonalds'o. Kronų turėjau į valias, o maisto savo skrandy - ne. Deja McDonalds neveikė, tad patraukiau pašiurpinti degalinės darbuotojo. Prisiėmiau visokiausių šokoladinių sausainių, nes normalaus maisto ten nelabai buvo ir ant prekystalio pažėriau saują kronų. Skaičiavo vargšelis vargo ir sako trūksta dar 30. Pažėriau dar saują. Skaičiavo toliau. Nors buvo naktis, už manęs ėmė atsirasti žmonių eilė. Trūksta dar 10. Pažėriau dar ir laimingas išėjau į lauką valgyti. Žinoma, nuo tiek mėšlo ant tuščio skrandžio, ėmė darytis bloga. Dar prisitatė prigėręs vyrukas, prašinėjo kronų, skundėsi, kad niekas alaus neparduoda. Vėliau dingo. Grįžo už valandos. Vėl prašinėjo kronų, prašė pagroti, bet pabendravus - vėl dingo. Ratus aplink mane ėmė sukti dviratininkas. Paklausė ar reikia nakvynės. Nors atrodė padoriai žmogus, tačiau kažkuo jis manęs netraukė. Atsakiau, jog - ne. Vėl įžengiau į degalinę ir pamačiau susiraukusį pardavėjo veidą. Iškart paklause - kiek dar tu turi tų kronų? Atsakiau - "Don't worry. I have enough money tonight". Miriau iš juoko mintyse:) Pasiėmiau mineralinio už 14 ar tais 15 kronų ir pažėriau centų. Skaičiavo vargšas toliau.

Nusprendziau pakeisti dislokacijos vietą ir keliauti senamiestin. Kaip miela buvo, kai beklaidžiojant apie 3 valandą nakties ant uždaros kavinės suolų sėdėjo vienas vyrukas su draugu, prieš porą dienų visąlaik stovėjęs priešais mano grojimo vietą esančio klubo tarpduryje bei įmetęs 25 kronas. Miela buvo ne tai, kad jis sėdėjo ten. Miela buvo, jog jis šuktelėjo - "Hey friend, how are you today?". Talinas tikrai buvo užkariautas. Patraukiau saulėtekio sutikt nuo gražiausios Talino vietos - Tompėjos kalno. Mintyse ėmė gimti akordai, pradėjau improvizuoti. Mėgavausi. Vėliau prie saulėtekio stebėjimo dalyvio prisijungė porelė. Tiesa, prie jų groti nebedrįsau. Iškeliavau atgalios į sunkvežimių aikštelę. Palaukus gerą valandą, priėjo geras vairuotojas ir pasakė, jog paveš iki Panėvėžio. Buvo įdomu išgirsti, jog dar yra sunkvežimių vairuotojų, kurie sugeba, ne tik krovinį iš taško A į tašką B nuvežti. Tačiau sugeba ir pastebėti, jog tą krovinį atvežė į kokį nors gražų Europos miestą, iš kurio bando pasisemti nors minimaliai kultūros, idėjų, šalia savųjų darbų. Dauguma vairuotojų per savo, jų nuomuone - reikšmingus rūpestėlius, pamiršta tokius paprastus dalykus. Ec. Dėkoju šiam žmogui.

Išsilaipinau Panevėžyje. Apsistojau pas močiutę. Su Martinu Idenu draugavau jau šiek tiek kitokioje aplinkoje. Gera buvo gulėti minkštoje lovoje. Supratau, jog kelias mane vis stipriau ir stipriau traukia.