Prisėdimą prie plunksnos atidėliojau kaip niekad ilgai. Žinojau, kad prisėdimas bus šventas. Kelionių aprašymai vis labiau virsta rašymu tikrąja ta žodžio prasme, tad nebegali paskyrinėti vakaro ar kelių tam - turi gyventi rašymu. Tad ir prasideda visa visiškai šventai – mano mėgstamiausiame Vilniaus bare - Kalvarijų 22.

Atradau pastarąją vietą prieš ketvertą – penketą metų ir iškart energetiškau pajutau, jog čia įžengti yra žymiai švenčiau, nei į tamsius, egoizmo kupinus Vilniaus jaunimo barus. Minėtame naktiniame bare teko prie vieno stalo sedėti ir kalbėtis su alkoholikais, tik iš kalėjimo išėjusiais žmonėmis, gėjais, bomžais, aukštą socialinę padėti užimančiais žmonėmis, tikrais draugais ir dar velniai žino kokiais įvairių socialinių, kultūrinių sluoksnių atstovais. Bet būtent tai man ir pasirodė tiksliausia visos visuomenės reprezentacija mažytėje patalpoje, iš kurios turėčiau semtis mintis ir daryti socialinius pastebėjimus. Nulaižytos merginos ir vaikinai Vilniaus baruose tikrojo gyvenimo man reprezentuoti negalėjo. Būtent todėl čionais skaitydavau naktimis, vesdavaus draugus tikrai būčiai, sakydamas, jog tai - dar vienas mano būsto šventas kambariukas, sujungtas šventa gatve. Vis gi istorijos, susijusios su šiuo baru, prašosi atskiro traktato, tad kolei kas kelkimės į 2014m. vasarą.

Pirmąją jos pusę gyvavau buvusiose Sovietų sajungos šalyse – Gruzijoje, Armėnijoje. Šiai kelionei bene didžiausią įtaką turėjo vienas faktorius/jausena.

Prieš iškeliaudamas apsigyniau pirmąjį filosofinį darbą Vilniaus Universiteto, Matematikos ir Informatikos fakulteto istorijoj. Savo bakalauriniame darbe matematikos filosofijos metodais įrodinėjau ekonomikos, finansų, draudimo sistemų beprasmiškumą. Ypač tokio švento dalyko kaip matematika beprasmišką naudojimą jose. Vienas pagrindinių kontekstų, kuriais rėmiausi, buvo matematiko ir filosofo - Kurto Gödelio mintys ir darbai.

Mažu nukrypstant – pamenu jauseną, kai būdamas gerokai jaunesnis stoviu Paryžiaus požeminiame praėjime į metro. Stoviu priešais tuomet vienos iš populiariausių alternatyviosios muzikos grupių Grizzly Bear koncertinį plakatą. Anuomet klausydamas Grizzly Bear turėdavau jauseną, kurią išgryninau būtent tą akimirką Paryžiuje. Jaučiau, jog šios grupės muzika bei apskritai visa tuometė alternatyvi muzika stokoja gaivumo. Žinojau, jog tą gaivą bei apskritai kardinalų perversmą alternatyviojoj muzikoj atneš gitaros nestandartiniu derinimu ir bandžos derinys.

Po poros, o gal ir viso penketo metų, kažkur išvydau užrašą Mumford and Sons. Nebuvau dar girdėjęs šios grupės muzikos, bet visas suvirpėjau, nes žinojau, jog tai ir bus tai, ką jaučiau kadaise Paryžiuje. Neklydau.

Kodėl visa tai pasakoju? Ruošdamasis rašyti bakalauro darbą, supratau, jog per daugybę metų, praleistų matematikos vandenyse, neatradau nė vieno autoriteto šioje srityje, kuriuo žavėčiausi visa širdimi. Varčiau mokslinių žurnalų grupės - Oxford Journals , matematinės filosofijos žurnalo Philosophia Mathematica straipsnius ir kažkur išvydau užrašą Gödel. Nebuvau susipažinęs nė su viena šio legendos mintele, bet kaip ir išvydęs Mumford and Sons užrašą – žinojau – tai yra žmogus, kurio ieškojau.

Su mano kelionei esminę reikšmę turėjusia Giodelio mintimi/įrodymu supažindinsiu vėliau. Prieš tai reiktų pristatyti vieną iš kelių svarbiausių XX a. matematikos bei apskritai viso mokslo įrodymu, kurio svarbą, priešingai nei keletą kitų man svarbių Giodelio darbų, pripažįsta visas mokslo pasaulis.

Nebaigtumo (nepilnumo) teorema teigia, jog joks baigtinis matematikos aksiomų (teiginių, kurių nereikia įrodinėti) rinkinys niekada negalės įrodyti visų matematikos tiesų/visos matematikos tiesos.

Ką bendro ši svarbi mokslinė išvada turi su mano kelionėmis bei apskritai su pasauliu? Ši teorema, bent jau mane išlaisvina iš esmės. Adaptavus šią teoremą kitose srityse (nors pateikti galutinį tokios adaptacijos įrodymą, besiremiantį matematinės logikos principais, būtų išties sunkoka užduotis), tampa akivaizdu, jog pavyzdžiui - jokia baigtinė įstatymų bazė niekada nereprezentuos teisingumo. Taip pat – jokie griežtų taisyklių apibrėžti hierarchiniai santykiai niekada nereprezentuos teisingo santykio tarp žmonių ir taip toliau.

Abstrakčiai tariant – jokia tiesa niekada negalės būti išreikšta kokiu nors įrodymu. Tiesa – absoliuti, įrodymas – lokalus, priklausomas.

Galiausia grįžtu prie to, kas turėjo man didžiausią reikšmę kelyje 2014 m. vasarą. Tai Giodelio tam tikrų geometrinių, filosofinių, matematinės logikos metodų pritaikymas savo geriausio draugo Alberto Einšteino reliatyvumo teorijai ir išvados gavimas – laikas neegzistuoja. Išvados, kuri iš pradžių mokslo pasaulyje sukėlė ažiotažą, tačiau itin greitai buvo nudanginta užmarštin, nepateikus galutinio šio Giodelio įrodymo paneigimo. Tokia eiga mokslo pasaulyje yra suprantama – laiko neegzistavimo pripažinimas griautų didžiąją mokslo dalį. Tad kaip bet kuriam gyvenimo kontekste - lengviau nusisukti, nei nuosekliai ir konstruktyviai įrodyti savo tiesą.

Kyla klausimai – ką reiškia laiko neegzistavimas, ar tai deterministinių pažiūrų (trumpai tariant – viskas nulemta) pripažinimas, jei laikas neegzistuoja, ar tai reiškia, jog mūsų gyvenimai tęsiasi amžinybę ir t.t.

Į kiekvieną iškilusį klausimą, susijusį su laiko neegzistavimu, galėčiau atsakinėti ilgiausiomis išraiškomis, vis gi suprantamam, trumpam atsakymui renkuosi Akselio Munthe kūrinio Knyga apie San Mikelę vieną momentą, prie kurio adaptuoju savo mintis apie laiką.

Įsivaizduokim, kad Dievas skaito knygą. Knygoje aprašyti kažkokių žmonių gyvenimai. Tam tikroje knygos vietoje Dievas pavargsta, užverčia knygą ir eina miegoti:

1. Ar knygos užvertimas sustabdo žmonių gyvenimus toje vietoje? Ne, jie juk egzistuoja nepriklausomai nuo Dievo (Atsakymas į pirmą klausimą parodo, jog turim laisvą valią rinktis).
2. Knyga juk jau parašyta, tad ar veikėjų gyvenimai jau nulemti? Iš dalies, bet juk kiekviename knygos puslapyje, momente veikėjai mėgaujasi savo gyvenimu, nenumanydami savo lemties. 2 punktas parodo, jog nepaisant fakto, jog turim laisvą valią dėlioti savo gyvenimą, visa jau yra įrašyta.
3. Bet juk Dievas gali skaityti knygą tūkstančius kartų, tai ar veikėjų gyvenimai kartojasi tuos pačius tūkstančių kartų? Šito klausti lygu klausti kiek kartų apskritimo konkretus taškas apkeliauja tą apskritimą:) Jis niekur nekeliauja, tiesiog yra apskritimo dalis. Taip ir veikėjas 25 puslapy yra visos knygos dalis – skaityk tą puslapį kiek nori kartų, veikėjui niekas niekada nesikartoja. 3 punktas parodo, jog nors mūsų gyvenimas ir yra amžinai įrašytas kažkokioje plotmėje, kartoti ir mėgautis amžinai kiekvienu gyvenimo momentu negalime – tik ta vidine neegzistuojančio laiko intuicija, kurią vadiname dabartimi. Apskritai, šis klausimas apie kažko kartojimąsi yra viena iš klišių, išplaukianti iš mūsų priimtos laiko egzistavimo sampratos.

Galite sakyti – „Tarkim sutinku su tokia laiko samprata, kokia tuomet gyvenimo prasmė?“. Atsakyti galėčiau savo gyvu pavyzdžiu - taip, kaip aš įprasminu šią laiko savoką.

Visą gyvenimą jaučiau, jog laikas neegzistuoja, bet Giodelio įrodymas galutinai leido įprasminti šį žinojimą savo gyvenime. Būtent šios vasaros kelionėje natūraliai pradėjau nebekoncentruoti savo žvilgsnio į objektus (juokiaus, nes tai tam tikra prasme primena Karloso Kastanedos rekomenduojamą žvilgsnio laikymą šiek tiek aukščiau horizonto, įžengimui į sąmoningus sapnus bei apskritai kitus pasaulius). Žvilgsnio nekoncentravimas atveria tai, ko visada ir siekiau – žmonių itin blokuojamas kūno jausenas. Taigi pradėjau žengt per pasaulį, nekoncentruodamas žvilgsnio į laikinus objektus, kurie tėra žaidimo scenografija, o atverdamas jausenas pradėjau daryti tai, ką maksimaliai gali daryti laikui neegzistuojant – išjausti kiekvieną momentą, kiekvieną gyvybę.

Bene ryškiausiu visos teorijos pavyzdžiu galėčiau paminėti epizodą, kuomet traukiniu riedėjau iš Jerevano į Tbilisį. Į kupė pakliuvau su trimis moterimis. Pusę kelionės nesikalbėjome, bet artėjant nakčiai jos paklausė, ką skaitau. Radom bendrumą, nes jos buvo Jahovos liudytojos (Dievas vistiek vienas). Paklausė kokias čia meškeres vežiojuos,atsakiau, jog tai – dūdmaišis:) Jos tikrai mokėjo mėgautis gyvenimu, nes iškart pakvietė konduktorių ir paklausė ar galėčiau surengti koncertėlį vagone. Konduktorius tarė – pravažiuojam Armėnijos – Gruzijos sieną ir galim rengti pasirodymą. Netruko pasklisti garsas po sausakimšą vagoną, kad neužilgo keleiviai bene pirmąkart gyvenime išgirs škotišką dūdmaišį šiame traukinyje.

Taigi situacija tokia. Naktis Gruzijos teritorijoje, išlendu iš savo kupė ir regiu – iš kiekvienos vagono kupė kyšo po keturias – penkias besišypsančias galvas, pradedu pasirodymą, vyrai pradeda ploti, šokti, mano kupė kolegės eina per vagoną ir renka pinigus į kepurę. Visi švyti. Žvelgiu į vagono tolį ir suprantu kokia beprasmybė būtų koncentruoti žvilgsnį į ką nors ar protu mėgint suvokti kokio mąsto žavesys egzistuoja vagone. Atveriu visas kūno jausenas ir mėgaujuos momentu, gyvenimu. Tai viskas, ką galiu padaryti.

Palieku trumpam visas metafizikas, nes noriu pasidalinti vienu kelionės momentu, kuris yra labiau susijęs su socialiniais ir kultūriniais dėsniais.

Jerevane gyvenau viename nedideliame, į hostelį perdarytame, butuke. Priešingai nei dažnu atveju - nemažai bendravau su hostelio gyventojais, nes ten vyravusi atmosfera buvo pakankamai šventa. Gyveno ten ir vienas devyniolikmetis indas G., su kuriuo apsikeisdavome šypsenomis rytais, prieš man paneriant į klaidžiojimus po Jerevaną. Jaunuolio energetika buvo šviesi ir įdomi, tad vieną vakarą išėjome į parduotuvę, pasiėmėme mistinės degtinės puslitrį už 1.20 euro ir grįžome į pakankamai neblogą dvasią skleidžiančią hostelio virtuvę.

Prie mūsų prisijungė dar keli žmonės, bet artėjant nakčiai, ėjom dviese į naktinę parduotuvę to paties ir galiausiai virtuvėje likome tik mudu. Iš pradžių žiūrėjom ištraukas iš indiškų filmų, su mums abiems itin oponuojančiu aktoriumi Aamiru Khanu , dainavom mintinai žinomas dainas iš indų kino filmo 3 Idiots, vis gi galiausiai G. pradėjo tarti savo gyvenimo istoriją.

Jaunuolis gyveno viename Indijos kaime. Jame egzistavo tradicija – jaunuoliai negali susirasti sau antrosios pusės iš to paties kaimo. Žinoma, jaunas žmogus yra paklusnus savo prigimčiai, ne kaimo papročiams – G. draugavo su viena mergina iš savojo kaimo. Josios tėvai, sužinoję apie dukros lytinį aktą su G., ją nužudė dėl užtrauktos negarbės giminei. Peiliu badė ir G., bet pastarasis liko gyvas. G. rodė man po dūrių likusių randų nusėtą kūną.

Iš G. energetikos žinojau, jog jis nemeluoja, bet daugybę kartų, kaip europietis klausiau – o kur policija ar panašūs civilizacijos požymiai. G. atsakė, jog Indijoj policijai esi neįdomus, jei neturi pinigų. Juolab šiuo atveju visi kuo puikiausiai suprato, jog vadovaujantis jų papročiais, jaunuolio draugė pati nusipelnė mirties. Mergina buvo nurašyta į dingusių be žinios sąrašą.

Istorija tuo nesibaigia. G. tėvai išsiuntė jį gyventi į Indijos didmiestį, nes suprato, jog tolimesnė jaunuolio egzistencija minėtame kaime – neįmanoma. Keletą metų G. laimingai gyveno didmiestyje, turėjo jame labai gerą draugą. Kartą G. su pastaruoju bei dar keliais bičiuliais sėdėjo vienoje kavinėje. Joje taip pat kažką šventė vienas pakankamai žymus to Indijos krašto muzikos atlikėjas. Pastarasis sugalvojo pramogą – pradėjo kabinėtis prie kavinės svečių, kol galiausiai su savo sėbrais pradėjo mušti G. draugiją. Rezultatas – užmuštas jau minėtas G. geriausias draugas. Vėl gi melo nebūta, tik europietiški klausimai – gal G. kompanija patys provokavo muštynes, o kur policija?

G. atsakymai vėl gi paprasti – Indijoj turi pinigų ir socialinės galios – turi policiją. Tuo tarpu viešas turtingųjų nesiskaitymas su žmogaus gyvybe – joks stebuklas Indijoje.

Galiausiai G. tėvai dėjo turimas lėšas, vardan išsiųsti savo vaiką tolyn nuo tokio šiukšlyno. Taip G. ir atsidūrė Armėnijoje, nors pastarojoje ir jautėsi neypatingai. Šio teksto rašymo akimirką G. vis gi pradėjo studijas pakankamai puikioj ir socialiai stiprioj šalyje – Naujojoje Zelandijoje. Su G. palaikom ryšį ir malda tenoriu šiam charizmatiškam, stipriam jaunuoliui palinkėti laimės iki kolei mus suves keliai vėl.

Ką noriu šia istorija pasakyti? Egzistuoja milžiniška amplitudė tų pačių dalykų matų skirtingose pasaulio vietose. Štai – kokia tragedija statistiniam europiečiui prarasti darbą ir kokia laimė G. tiesiog būti gyvam. Šis pastebėjimas akivaizdus, bet esmė kurią noriu pasakyti – kokia garbė yra ne tik išgirsti tokią istoriją, su minėtais kontrastiškais matais tavajai aplinkai, bet ir ją išjausti atvertomis jausenomis. Išjausti šventos aplinkos akivaizdoje – vasaros naktį Jerevano viešbučio virtuvėlėje, su devyniolikmečiu indu ir degtine už 1.20 euro priešaky. Įprastoje sau aplinkoje išgirdęs panašią istoriją per TV laidą, niekada neišjaustum minėtų matų amplitudės visu savo kūnu. Galite paklausti – tačiau kokia prasmė išjautinėti kažkokias istorijas savo kūnu, o ypač šiuo atveju – pakankamai neigiamą istoriją?

Tiesa, istorija nėra itin teigiama, bet istorijos energetikos ženklas – pliusas ar minusas – nėra svarbu, svarbiausia – energetikos kiekis. O kiekis milžiniškas. Tad ir visa prasmė – atsibusti kitą rytą, pridėti savyje pliuso ženklą prie to pasiimtos energetikos kiekio ir gerokai galingesniam žygiuoti toliau.

Vienas iš pagrindinių kelionės tikslų buvo nukeliauti į atokų Tusheti nacionalinį parką Gruzijoje ir kalnų apsupty daryti muzikos, skaitymo rutiną, kurią mažu buvau pametęs Lietuvoje. Atkeliavęs į šį stebuklingą gamtos kampelį, pajutau, jog turiu keliauti į ten esantį Dartlo kaimelį. Šiek tiek paklaidžiojęs, susiorientavau vietovėje ir supratau turįs pasrinkimą – arba daryti maždaug dvidešimties kilometrų lankstą keliu arba perkopti apie trijų kilometrų virš jūros lygio aukščio kalną vardan pasiekti Dartlo. Pasirinkau antrąjį variantą.

Kalno viršūnę pasiekiau per pusę paros, numigau ir pradėjau leistis. Kurį laiką tai nebuvo itin sudėtinga, tačiau pamažu galimybių rinktis nusileidimo kelią vis mažėjo, nes ėmė supti niekaip nepraeinamos augmenijos ar stačios uolos. Galiausiai vienintele galimybe liko leidimasis kalnų upeliu ir po juo esančiais akmenimis. Nusiavęs batus įveikiau keletą ne pačių galingiausių slenksčių ir staiga suvokiau, jog atgal tais slenksčiais užkopti niekaip nepavyks, o žemyn besidriekiantys slenksčiai tik statėja ir didėja.

Buvo akivaizdu, jog kalnai man paspendė spąstus, bet kūnas atsisakė tai suvokti. Norėjos šaukti, jog čia aš, Andrius Romaška – tas pats Andrius Romaška, kuris Lietuvoje turi daug bičiulių ir užsiima kažkokia veikla, čia tas pats Andrius Romaška, kuris beveik ką tik buvo apsuptas civilizacijos požymių – oro uostų, parduotuvių.. Aš juk turiu turėti kažkokių privilegijų, aš nepriklausau kalnams. Vis gi tą akimirką priklausiau ir turėjau kažko imtis.

Pradėjau leistis žemyn – kartais upelio akmenimis, kartais šalia esančiu siauru žolės ruožu. Ne kartą paslysdavau ant akmenų ar žolės ir visu ūgiu čiuoždavau žemyn akmenimis ar žole, kol paskutinėmis akimirkomis užgriebdavau kokį akmenį ar stambesnį žolės pluoštą. Bestovėdamas ant saugios žolės platformėlės netikėtai pastebėjau visas drebąs. Tada ir supratau esminę tų kalnų spąstų mintį.

Bene pirmą kartą gyvenime jaučiaus kažką darąs absoliučiu šimtu procentu. Net pats mažiausias piršto nagas kabinosi į žemę taip giliai, kiek gali. Kūnas sunkiai galėjo atlaikyti tokią užkrautą informaciją ir darbą, tad tiesiog drebėjo.

Šitaip visas besipurtantis, centimetras po centimetro per pusę paros nusileidau ant žemės. Būdamas saugus, žvelgiau aukštyn ir toks nusileidimas atrodė neįmanomas. Kūnas drebėjo iki kito ryto. Be to, vardan patogumo leidausi beveik nuogas, tad saulė buvo absoliučiai nudeginus kūną. Savaitę teko judėti su milžiniškais skausmais.

Vis gi pasiekiau Dartlo ir už keleto kilometrų nuo miestelio pasistatęs palapinę, kasdien dariau rutiną – dainavimo pratimai, dūdmaišio kūriniai, William Paul Young Trobelė, Rainer Maria Rilke Maltės Lauridso Brigės Užrašai, rusų kalbos tobulinimas skaitant Лев Толстой Все Лучшие Сказки и Рассказы.

Kalnų istorija tesiekiu pasakyti vieną – norėčiau gyvenime daryti man lemtus dalykus taip stipriai ir iš širdies, kad maksimaliai priartėčiau prie jausenos, kai visu šimtu procentu kovojau dėl savo gyvybės kalnuose. Taip, kad visas kūnas virpėjo. Palinkėčiau jums to paties.

Tokie tad dyvai dėjosi šią vasarą posovietinėse šalyse. Daug nuotykių, pastebėjimų, žmonių lieka už kadro. Norėjos pasidalinti tik šiais epizodais, nes jie kaip tais sukas aplink tą pačią ašį. Jausenų.

Galbūt pastebėjote, jog pakankamai dažnai vartoju žodį šventas. Uolus krikščionis jau turbūt spėjo pasipiktinti šio epiteto pavartojimu sėdėjimo su degtine virtuvėje kontekste. Kartą draugas K. paklausė – Andriau, kas tau yra šventumas, gėris? - Šventumas – ne tiesioginiam šventume, gėris – ne tiesioginiam gerume,- atsakiau. Vis labiau jaučiu, jog Dievas nenori, jog praleisčiau savo gyvenimą savanoriaudamas visą parą kokiuose raudonojo kryžiaus namuose, nenori, jog kas savaitę eičiau į bažnyčią ir t.t. Dažnai jį pajaučiu iki ryto gerdamas su kokiu bendraminčiu, jei tai daroma prasmingai ir artėjant į save iš esmės ar kitose situacijose, kurios papiktintų uolius krikščionius.

Tad tenorėčiau palinkėti maksimaliai atverti kūno jausenas ir pajausti ar dotuoju gyvenimo momentu jaučiate turį valgyti mėsą ar ne, jaučiate turį gerti alkoholį ar ne, jaučiate turį nueiti nuimti į bažnyčią ar ne. Joks išminčius, jokia religija jums neatsakys tiksliau, nei tinkamas žvilgsnis į savo kūną. Dievas juk jame. Belieka išmokti išgirsti.