atsitiktinės dalybos

Klausom
Kraftwerk - Pocket Calculator

Skaitom
Vincas Mykolaitis-Putinas - Altorių Šešėly

Klausom
M83 - Steve McQueen

Vadinu tai prado šauksmu.

Visuomet žinojau, jog teatras – ne man skirta forma. Nepaisant to, jog mano kojos kėlimas teatran buvo retenybė, vis viena jaučiau jį nepaliaujamai artinantis prie manęs. Prieš keletą metų jis buvo taip arti, jog nusprendžiau savyje – pirksiu abonimentą į Lietuvos Nacionalinį Dramos Teatrą ir mažu žvilgtelsiu ko jis nori iš manęs, nori man. Kelios paros nuo pastarosios minties savy suformulavimo, nakties metu sulaukiau bendražygio K. skambučio su pasiūlymu padirbėti Lietuvos Nacionaliniame Dramos Teatre. Pradas stiprus, prisišaukia pats.

Lygiai taip pat, artinantis 2014 m. vasarai, žinojau – nuo jūros nebepasislėpsiu. Su turimais finansiniais resursais ir jau suplanuotomis palytėti šalimis minty, ruošiaus pirkti krovininio kelto bilietą iš Gruzijos į Ukrainą. Kelios dienos iki bilietų pirkimo, paskambino bičiulis M. (kuriam kadais teko nelengva užduotis dalintis su manimi viena palapine Roskildės muzikos festivalyje Danijoje) ir pakvietė su vieninteliu dar gyvuojančiu burlaiviu Lietuvoje Brabander leisti rugpjūčio naktis Baltijos jūroje. Pradas prisišaukė pats.

Jau turėtumėte suprasti apie prado šauksmą.

Dėkui Dievui, jog jūros laukiau, bet nieko nesitikėjau, nesiruošiau jai. Žinojau – jei pradas šaukia, reikia be išankstinių minčių atsiduoti ir klausytis, kalbėtis. Nieko nesitikėjimas leido šiam galingam pradui mane iškart priblokšti. Absoliučiai priblokšti. Visų pirma - fiziškai. Nors tikiu – jums nereikia sakyti, jog fiziškumas - tik atspindys viso.

Jau plaukdamas Brabanderiu svarsčiau ar jūros liga prisišauks mane. Egoistiškai tikėjaus – jei jau pradas deda tiek pastangų mane prisišaukti, gal fiziškai jis mane lies sąlyginai nedaug. Vis gi šią akimirką aš jums drąsiai teigiu – gyvenime fiziškai blogiau nesu jautęsis, nurašant praeity lūžusias nosis, kojas prie smėlio dėžės žaidimų. Tau norisi numirti, užmigti, o gal atsibusti – viso, kas ištrauktų iš tos akimirkos, bet nieko negali padaryti ne tik tą akimirką, bet ir artėjančius miriadus jų. Burlaivyje, nepaisant to, jog jame plaukė ir nemažai jaunesnių žmonių, buvau jūros ligos paliestas bene labiausiai.

Prie to prisidėjo ir viena žemiška klaida – kol dar esi vachtoj (savojoj 4 valandų darbo pamainoj) – krimsteli nago dydžio duonos gabalėlį, gurkšteli 50 ml vandens, po 20 minučių visa išvemi per bortą. Kartoji procesą. Vis gi pasibaigus vachtai griūni į savą guolį ir niekas nebeprivers tavęs mirties metu dėtis ką į burną. Nebeturint ką vemti, vemi skrandžio sultimis. Taip išdarkai, ištampai organizmą ir visa tik blogyn.

Žinoma, tiek ši žemiška klaida, tiek vėlyvesni bičiulių, pažįstamų teiginiai, jog viso kaltininkas – žmoguje esantis vestibiulinis aparatas, nustatantis "jūros ligos laipsnį" kiekviename žmoguje individualiai, man nėra priimtinas jūros ligos paaiškinimas. Juk panašiai būtų galima teigti, jog koks narkotikų prekeivis mirė nuo širdies pažeidimų, atsiradusių ją skrodus kulkai. Vis dėlto, jo mirtis – daugybės sau kenkiančių veiksmų virtinės materializavimasis. Tai yra - tų veiksmų energetikos išnyrimas į žemės paviršių, kuriame egzistuoja fiziniai dėsniai.

Aišku viena – jūra išreiškė kardinalią poziciją mano atžvilgiu. Iki šios akimirkos vis dar palikinėju ateičiai išsiaiškinti kurios krypties toji pozicija. Iš dalies jūra lyg ir labai aiškiai teigė, jog manoji vieta ant žemės. Bet kiek iš mano gyvenimo bendražygių, artimų žmonių aš pamilau ir jie mane pamilo iš karto? Ne visi. Visa dažnai nuo atšiaurumo prasidėdavo. Lauksiu kitų pokalbių su šiuo pradu.

Jei nebūdavo itin galingos audros, kiekvienas iš laive plaukiančių jaunų žmonių turėjo iš 4 valandos trunkančios vachtos (kurių kiekvienas turėjo po dvi per parą) bent valandai stoti prie šturvalo ir vairuoti galiūną. Stoviu vieną saulėtą dieną prie šturvalo ir viena mergina klausia ar aš suprantąs, jog pačiam Baltijos jūros vidury vairuoju laivą?

Tuomet ir pajutau vieną iš jūros magijų. Praėjusiame savo kelionių aprašyme minėjau apie mano žaidžiamą žvilgsnio nekoncentravimo žaidimą, leidžiantį pasaulį priimti jausenomis, o vaizdus ir tame tarpe silpnos energetikos žmones priimti tik kaip žaidimo scenografiją.

Tai štai, net tą akimirką, kai į laivo žurnalą rašai, jog bangavimo balas yra 0, tave vistiek sąlyginai nemažai supa. Supamas kūnas niekada negali į nieką sukoncentruoti žvilgsnio pilnai – ne kartą praplaukdavom sąlyginai netoli nuo milžiniškų krovininių laivų, kas iš esmės yra įspūdingas vaizdinis dalykas, tačiau bandydamas įsižiūrėti į tuos laivus, jausdavais tarsi sapne, nes negalėdavai sukoncentruoti žvilgsnio.

Taigi bendraudamas su jūra nuolat jauties egzistuodamas sapne ar siurrealistinėje erdvėje. Džiaugiausi tai įsivardinęs savyje, nes panašiai stengiuosi gyvuoti vaikščiodamas žeme, o jūra be jokių tavo pastangų tik demonstruoja tau aplinkos ir viso siurrealistiškumą.

Tad ir atsakymas minėtai merginai buvo – ne, nesuprantu, jog Baltijos jūros vidury vairuoju laivą. Kur čia sukoncentruosi protą tokiai minčiai supamas siurrealistinės erdvės.

Nepaisant to, kokia išties galinga jūros vilkų gvardija vedė mūsų burlaivį į priekį (apie vedlio svarbą kiek vėliau), tačiau labiausiai palietė, jog audrų metu niekas nebūdavo šimtu procentu garantuotas, jog mes išgyvensim. Žinoma, nekalbu apie kažkokią paniką, netinkamus sprendimus ar neprofesionalumą – nieko panašaus nebūta, labiau apie tai, ką perskaitydavau jūrų vilkuose energetiškai. Būtent tas jausmas, pasąmonėje nutuokiant apie tą kelių procentų mirties tikimybę, ir traukia vilkus vis grįžti prie jūros. Gyvenimas juk turi jaudinti nuolatos. Kada koks žaidimas jaudins labiau, nei atliekant all in statymą. Viso, ką turi.

Grįžtant prie vedlio klausimo – šio dalyko svarbą bei prasmę turbūt retai kada pastebim. Juk didelę, o gal ir visą, gyvenimo dalį, sąmoningai, o kartais ir ne, renkamės kažkokius autoritetus, vedlius ir grįsdami jų mintimis, idėjomis savo kelią, judam priekin.

Pamenu, jog būdamas maždaug aštuoniolikos metų amžiaus, regis galėjau - jaunatviškos energijos, maksimalizmo vedinas, nesiremti jokiais kontekstais, jokiais autoritetais ir keliauti priekin tik savo nuožiūra. Tačiau net anuomet vistiek naudojaus rodyklėmis, kuriomis ir buvo manieji autoritetai. Absoliutinį jausmą kur link eiti turėjau, bet žingsnius reikia žemėje dėlioti ir be nuorodų jų nepadarysi.

O būdamas panašaus amžiaus, 11 klasėje pamenu įsivardinęs savyje tokią jauseną, kaip patekimas į uždarą šventą ratą. Visi stiprūs autoriai, kuriuos skaitydavau, savo kūriniuose palikdavo nuorodas į kitus stiprius autorius. Lygiai taip pat savo gyvenime tapau supamas keleto stiprių žmonių, kurie pateikdavo man rodykles į esmines knygas, muzikos kūrėjus, kino pasaulio žmones. Vardan dar sustiprinti šį rodyklių žaidimą savy, anuomet pasižadėjau skirsiąs laiko tik tiems kūriniams, mintims, vietovėms, apie kurias paraleliai išgirsiu tiek bent iš vieno stipraus bendražygio, tiek bent iš vieno autoriaus, kūrėjo.

Esu laimingas, nes toks sąmoningas ir ne tik, keliavimas su savaisiais vedliais, atvedė ten, kur esu dabar.

Ir būtent viena didžiausių šių dienų visos žmonijos problemų įvardinčiau egzistuojantį katastrofišką informacijos perteklių. Pastarasis kelia triukšmą ir trukdo žmonėms atrasti jiems skirtus autoritetus, vedlius. Galiausiai žmonės tampa kažkokių atsitiktinių, pseudo autoritetų minčių rinkiniais – laidų vedėjų, reklamų, pseudo internetinių herojų, energetiškai ir dvasiškai silpnų politikų, turinčių tribūnos galimybę ir kitų silpnų, triukšmingų šaltinių.

Tos laimės priklausyti uždaram šventam ratui didžioji dalis žmonių deja nepatiria, nepatirs.

Maža to - pastebėjau, jog šį uždaro švento rato modelį galima pritaikyti, ne tik knygų, bet ir realaus pasaulio kontekste. Tokiu atveju tave natūraliai ima pasiekti ne tik aukščiausios klasės kūriniai ar knygos, tačiau ir didelės asmenybės, stiprūs žmonės. Taip nutiko ir praėjusios vasaros kelionėje. Tad suvokdamas, išjausdamas tokią vedlio svarbą, apie kurią tik ką jums tariau, dėkojau Dievui, atsiuntus tokį puikų laivo kapitoną kaip V.

Žinoma, V. turėjo savo užduočių laive, tad neturėjo laiko leistis į pernelyg artimą ryšį su keliolika žmonių. Vis gi buvo gera, nes mes gana greitai užčiuopėm tarpusavio gyslelę. Taigi nepraleisdavau progos V. būnant prie šturvalo, užsukti į vairinę pokalbiui. Lygiai taip pat V. tardavo žodį man būnant prie šturvalo. Nuo V. pasakojimų kaip gūdžiais laikais būnant Panevėžio meru jam sekės tvarkytis su tulpiniais iki mano kalbų apie dūdmaišį.

Apskritai, jei visą kelionę paskirtum aprašyti kitam jos dalyviui, kuris turbūt su didele tikimybe žymiai mažiau kvestionuoja įvairių vyksmų prasmę, tai būtų pateiktas 20 puslapių nuotykių, įvykusių kelionės metu, aprašymas. Puikių žemiškų dalykų tikrai netrūko. Vis gi, kaip jau esu minėjęs ankstesniuose aprašymuose, vis labiau stengiuos iš žemiškų dalykų išpešti kažkokių absoliutinių dalykų. Juk dar viena didžiausių šių dienų problemų - nesugebebėjimas žvelgti į save ir savo aplinką su absoliutinio laiko, amžinybės perspektyva. Vis dėl to, šio aprašymo pabaigoje negaliu nepaminėti keletos gražių žemiškų dalykų, nuotykių iš kelionės

Visų pirma palietė laivas, kaip keliavimo būdas. Tikras malonumas yra po ilgos kelionės prisišvartuoti pačiam Gdynės, Gdansko, Gotlando salos sostinės Visbio ar dar kokio miesto centre ir mėgautis visais jo malonumais, žinant, jog tavasis viešbutis ant vandens visai šalia. Imi absoliučiai suprasti, jausti jūreivių gyvenimo būdą.

Be jokios abejonės, manoji kelionė be muzikos sunkiai įsivaizduojama. Malonumas buvo kiekvieną rytą laive pradėti nuo vėliavos pakėlimo bei mano dūdmaišio melodijos, kaip ir vainikuoti dažną vakarą pasirodymu su maišdūdžiu kur nors. Itin įkvėpė jaunuolis G., kuris puikiai pjaustė gamas gitara šalia manosios gitaros ir vokalo. Tad šventai jautėmės grodami nakty po Gdansko miesto vartais, rengdami koncertėlį Lietuvos, Lenkijos laivų įguloms šalia Švedijos salų ar tiesiog susigrojinėdami kasnakt.

Didžiulė garbė buvo bendrauti su absoliučia laivo legenda – 70-mečiu laivo koku V. Pirmąją kelionės parą, sužinojęs, jog nevalgau mėsos, jis be juokų teigė invalidams valgo nedarysiąs, tačiau po kelių parų esminės pažinties, gamindavo man vienam atskirai ir patiekdavo valgį asmeniškai:)

Gera dabartės, lygiai po metų, aprašinėti praėjusios vasaros šventenybes. Neapmaudu, jog visa jau būta, neapmaudu, jog veikiausiai daugiau savo gyvenime neišvysiu legendinio koko V. . Ramu dėl abiejų pastarųjų, nes jaučiu visa amžinai egzistuojant toj siurrealistinėj erdvėj tam laiko momente – V., kepantį kotletus, M., kopiantį į stiebą, kapitoną prie šturvalo, žvelgiantį į horizontą.

Gera bendrauti su stipresnėmis už save formomis.

Vadinu tai prado šauksmu.

Visuomet žinojau, jog teatras – ne man skirta forma. Nepaisant to, jog mano kojos kėlimas teatran buvo retenybė, vis viena jaučiau jį nepaliaujamai artinantis prie manęs. Prieš keletą metų jis buvo taip arti, jog nusprendžiau savyje – pirksiu abonimentą į Lietuvos Nacionalinį Dramos Teatrą ir mažu žvilgtelsiu ko jis nori iš manęs, nori man. Kelios paros nuo pastarosios minties savy suformulavimo, nakties metu sulaukiau bendražygio K. skambučio su pasiūlymu padirbėti Lietuvos Nacionaliniame Dramos Teatre. Pradas stiprus, prisišaukia pats.

Lygiai taip pat, artinantis 2014 m. vasarai, žinojau – nuo jūros nebepasislėpsiu. Su turimais finansiniais resursais ir jau suplanuotomis palytėti šalimis minty, ruošiaus pirkti krovininio kelto bilietą iš Gruzijos į Ukrainą. Kelios dienos iki bilietų pirkimo, paskambino bičiulis M. (kuriam kadais teko nelengva užduotis dalintis su manimi viena palapine Roskildės muzikos festivalyje Danijoje) ir pakvietė su vieninteliu dar gyvuojančiu burlaiviu Lietuvoje Brabander leisti rugpjūčio naktis Baltijos jūroje. Pradas prisišaukė pats.

Jau turėtumėte suprasti apie prado šauksmą.

Dėkui Dievui, jog jūros laukiau, bet nieko nesitikėjau, nesiruošiau jai. Žinojau – jei pradas šaukia, reikia be išankstinių minčių atsiduoti ir klausytis, kalbėtis. Nieko nesitikėjimas leido šiam galingam pradui mane iškart priblokšti. Absoliučiai priblokšti. Visų pirma - fiziškai. Nors tikiu – jums nereikia sakyti, jog fiziškumas - tik atspindys viso.

Jau plaukdamas Brabanderiu svarsčiau ar jūros liga prisišauks mane. Egoistiškai tikėjaus – jei jau pradas deda tiek pastangų mane prisišaukti, gal fiziškai jis mane lies sąlyginai nedaug. Vis gi šią akimirką aš jums drąsiai teigiu – gyvenime fiziškai blogiau nesu jautęsis, nurašant praeity lūžusias nosis, kojas prie smėlio dėžės žaidimų. Tau norisi numirti, užmigti, o gal atsibusti – viso, kas ištrauktų iš tos akimirkos, bet nieko negali padaryti ne tik tą akimirką, bet ir artėjančius miriadus jų. Burlaivyje, nepaisant to, jog jame plaukė ir nemažai jaunesnių žmonių, buvau jūros ligos paliestas bene labiausiai.

Prie to prisidėjo ir viena žemiška klaida – kol dar esi vachtoj (savojoj 4 valandų darbo pamainoj) – krimsteli nago dydžio duonos gabalėlį, gurkšteli 50 ml vandens, po 20 minučių visa išvemi per bortą. Kartoji procesą. Vis gi pasibaigus vachtai griūni į savą guolį ir niekas nebeprivers tavęs mirties metu dėtis ką į burną. Nebeturint ką vemti, vemi skrandžio sultimis. Taip išdarkai, ištampai organizmą ir visa tik blogyn.

Žinoma, tiek ši žemiška klaida, tiek vėlyvesni bičiulių, pažįstamų teiginiai, jog viso kaltininkas – žmoguje esantis vestibiulinis aparatas, nustatantis "jūros ligos laipsnį" kiekviename žmoguje individualiai, man nėra priimtinas jūros ligos paaiškinimas. Juk panašiai būtų galima teigti, jog koks narkotikų prekeivis mirė nuo širdies pažeidimų, atsiradusių ją skrodus kulkai. Vis dėlto, jo mirtis – daugybės sau kenkiančių veiksmų virtinės materializavimasis. Tai yra - tų veiksmų energetikos išnyrimas į žemės paviršių, kuriame egzistuoja fiziniai dėsniai.

Aišku viena – jūra išreiškė kardinalią poziciją mano atžvilgiu. Iki šios akimirkos vis dar palikinėju ateičiai išsiaiškinti kurios krypties toji pozicija. Iš dalies jūra lyg ir labai aiškiai teigė, jog manoji vieta ant žemės. Bet kiek iš mano gyvenimo bendražygių, artimų žmonių aš pamilau ir jie mane pamilo iš karto? Ne visi. Visa dažnai nuo atšiaurumo prasidėdavo. Lauksiu kitų pokalbių su šiuo pradu.

Jei nebūdavo itin galingos audros, kiekvienas iš laive plaukiančių jaunų žmonių turėjo iš 4 valandos trunkančios vachtos (kurių kiekvienas turėjo po dvi per parą) bent valandai stoti prie šturvalo ir vairuoti galiūną. Stoviu vieną saulėtą dieną prie šturvalo ir viena mergina klausia ar aš suprantąs, jog pačiam Baltijos jūros vidury vairuoju laivą?

Tuomet ir pajutau vieną iš jūros magijų. Praėjusiame savo kelionių aprašyme minėjau apie mano žaidžiamą žvilgsnio nekoncentravimo žaidimą, leidžiantį pasaulį priimti jausenomis, o vaizdus ir tame tarpe silpnos energetikos žmones priimti tik kaip žaidimo scenografiją.

Tai štai, net tą akimirką, kai į laivo žurnalą rašai, jog bangavimo balas yra 0, tave vistiek sąlyginai nemažai supa. Supamas kūnas niekada negali į nieką sukoncentruoti žvilgsnio pilnai – ne kartą praplaukdavom sąlyginai netoli nuo milžiniškų krovininių laivų, kas iš esmės yra įspūdingas vaizdinis dalykas, tačiau bandydamas įsižiūrėti į tuos laivus, jausdavais tarsi sapne, nes negalėdavai sukoncentruoti žvilgsnio.

Taigi bendraudamas su jūra nuolat jauties egzistuodamas sapne ar siurrealistinėje erdvėje. Džiaugiausi tai įsivardinęs savyje, nes panašiai stengiuosi gyvuoti vaikščiodamas žeme, o jūra be jokių tavo pastangų tik demonstruoja tau aplinkos ir viso siurrealistiškumą.

Tad ir atsakymas minėtai merginai buvo – ne, nesuprantu, jog Baltijos jūros vidury vairuoju laivą. Kur čia sukoncentruosi protą tokiai minčiai supamas siurrealistinės erdvės.

Nepaisant to, kokia išties galinga jūros vilkų gvardija vedė mūsų burlaivį į priekį (apie vedlio svarbą kiek vėliau), tačiau labiausiai palietė, jog audrų metu niekas nebūdavo šimtu procentu garantuotas, jog mes išgyvensim. Žinoma, nekalbu apie kažkokią paniką, netinkamus sprendimus ar neprofesionalumą – nieko panašaus nebūta, labiau apie tai, ką perskaitydavau jūrų vilkuose energetiškai. Būtent tas jausmas, pasąmonėje nutuokiant apie tą kelių procentų mirties tikimybę, ir traukia vilkus vis grįžti prie jūros. Gyvenimas juk turi jaudinti nuolatos. Kada koks žaidimas jaudins labiau, nei atliekant all in statymą. Viso, ką turi.

Grįžtant prie vedlio klausimo – šio dalyko svarbą bei prasmę turbūt retai kada pastebim. Juk didelę, o gal ir visą, gyvenimo dalį, sąmoningai, o kartais ir ne, renkamės kažkokius autoritetus, vedlius ir grįsdami jų mintimis, idėjomis savo kelią, judam priekin.

Pamenu, jog būdamas maždaug aštuoniolikos metų amžiaus, regis galėjau - jaunatviškos energijos, maksimalizmo vedinas, nesiremti jokiais kontekstais, jokiais autoritetais ir keliauti priekin tik savo nuožiūra. Tačiau net anuomet vistiek naudojaus rodyklėmis, kuriomis ir buvo manieji autoritetai. Absoliutinį jausmą kur link eiti turėjau, bet žingsnius reikia žemėje dėlioti ir be nuorodų jų nepadarysi.

O būdamas panašaus amžiaus, 11 klasėje pamenu įsivardinęs savyje tokią jauseną, kaip patekimas į uždarą šventą ratą. Visi stiprūs autoriai, kuriuos skaitydavau, savo kūriniuose palikdavo nuorodas į kitus stiprius autorius. Lygiai taip pat savo gyvenime tapau supamas keleto stiprių žmonių, kurie pateikdavo man rodykles į esmines knygas, muzikos kūrėjus, kino pasaulio žmones. Vardan dar sustiprinti šį rodyklių žaidimą savy, anuomet pasižadėjau skirsiąs laiko tik tiems kūriniams, mintims, vietovėms, apie kurias paraleliai išgirsiu tiek bent iš vieno stipraus bendražygio, tiek bent iš vieno autoriaus, kūrėjo.

Esu laimingas, nes toks sąmoningas ir ne tik, keliavimas su savaisiais vedliais, atvedė ten, kur esu dabar.

Ir būtent viena didžiausių šių dienų visos žmonijos problemų įvardinčiau egzistuojantį katastrofišką informacijos perteklių. Pastarasis kelia triukšmą ir trukdo žmonėms atrasti jiems skirtus autoritetus, vedlius. Galiausiai žmonės tampa kažkokių atsitiktinių, pseudo autoritetų minčių rinkiniais – laidų vedėjų, reklamų, pseudo internetinių herojų, energetiškai ir dvasiškai silpnų politikų, turinčių tribūnos galimybę ir kitų silpnų, triukšmingų šaltinių.

Tos laimės priklausyti uždaram šventam ratui didžioji dalis žmonių deja nepatiria, nepatirs.

Maža to - pastebėjau, jog šį uždaro švento rato modelį galima pritaikyti, ne tik knygų, bet ir realaus pasaulio kontekste. Tokiu atveju tave natūraliai ima pasiekti ne tik aukščiausios klasės kūriniai ar knygos, tačiau ir didelės asmenybės, stiprūs žmonės. Taip nutiko ir praėjusios vasaros kelionėje. Tad suvokdamas, išjausdamas tokią vedlio svarbą, apie kurią tik ką jums tariau, dėkojau Dievui, atsiuntus tokį puikų laivo kapitoną kaip V.

Žinoma, V. turėjo savo užduočių laive, tad neturėjo laiko leistis į pernelyg artimą ryšį su keliolika žmonių. Vis gi buvo gera, nes mes gana greitai užčiuopėm tarpusavio gyslelę. Taigi nepraleisdavau progos V. būnant prie šturvalo, užsukti į vairinę pokalbiui. Lygiai taip pat V. tardavo žodį man būnant prie šturvalo. Nuo V. pasakojimų kaip gūdžiais laikais būnant Panevėžio meru jam sekės tvarkytis su tulpiniais iki mano kalbų apie dūdmaišį.

Apskritai, jei visą kelionę paskirtum aprašyti kitam jos dalyviui, kuris turbūt su didele tikimybe žymiai mažiau kvestionuoja įvairių vyksmų prasmę, tai būtų pateiktas 20 puslapių nuotykių, įvykusių kelionės metu, aprašymas. Puikių žemiškų dalykų tikrai netrūko. Vis gi, kaip jau esu minėjęs ankstesniuose aprašymuose, vis labiau stengiuos iš žemiškų dalykų išpešti kažkokių absoliutinių dalykų. Juk dar viena didžiausių šių dienų problemų - nesugebebėjimas žvelgti į save ir savo aplinką su absoliutinio laiko, amžinybės perspektyva. Vis dėl to, šio aprašymo pabaigoje negaliu nepaminėti keletos gražių žemiškų dalykų, nuotykių iš kelionės

Visų pirma palietė laivas, kaip keliavimo būdas. Tikras malonumas yra po ilgos kelionės prisišvartuoti pačiam Gdynės, Gdansko, Gotlando salos sostinės Visbio ar dar kokio miesto centre ir mėgautis visais jo malonumais, žinant, jog tavasis viešbutis ant vandens visai šalia. Imi absoliučiai suprasti, jausti jūreivių gyvenimo būdą.

Be jokios abejonės, manoji kelionė be muzikos sunkiai įsivaizduojama. Malonumas buvo kiekvieną rytą laive pradėti nuo vėliavos pakėlimo bei mano dūdmaišio melodijos, kaip ir vainikuoti dažną vakarą pasirodymu su maišdūdžiu kur nors. Itin įkvėpė jaunuolis G., kuris puikiai pjaustė gamas gitara šalia manosios gitaros ir vokalo. Tad šventai jautėmės grodami nakty po Gdansko miesto vartais, rengdami koncertėlį Lietuvos, Lenkijos laivų įguloms šalia Švedijos salų ar tiesiog susigrojinėdami kasnakt.

Didžiulė garbė buvo bendrauti su absoliučia laivo legenda – 70-mečiu laivo koku V. Pirmąją kelionės parą, sužinojęs, jog nevalgau mėsos, jis be juokų teigė invalidams valgo nedarysiąs, tačiau po kelių parų esminės pažinties, gamindavo man vienam atskirai ir patiekdavo valgį asmeniškai:)

Gera dabartės, lygiai po metų, aprašinėti praėjusios vasaros šventenybes. Neapmaudu, jog visa jau būta, neapmaudu, jog veikiausiai daugiau savo gyvenime neišvysiu legendinio koko V. . Ramu dėl abiejų pastarųjų, nes jaučiu visa amžinai egzistuojant toj siurrealistinėj erdvėj tam laiko momente – V., kepantį kotletus, M., kopiantį į stiebą, kapitoną prie šturvalo, žvelgiantį į horizontą.

Gera bendrauti su stipresnėmis už save formomis.

atsitiktinės istorijos

2008m. Naivumas.

2010m. Svetur.

2019m. Sau pačiam.