Šį kartą (turbūt paskutinį) berašant bus labai sunku išlikti objektyviam, bet pabandysiu tai padaryti. Nors, žinoma, kas yra tas objektyvumas? Vienas išmintingas draugas pasakė gražią mintį, jog objektyvumas yra multisubjektyvumas. Kitaip tariant, kuo daugiau subjektyvumo, kuo daugiau subjektyvių požiūrių, tuo visuma darosi objektyvesnė nuo daugybės žvilgsnių iš skirtingų, kad ir siaurų, taškų. Kita bendramintė gana tiksliai neigė šią mintį, tačiau apie ką aš čia. Juk turėčiau - apie ištisus metelius su vienu žmogumi planuotą kelionę.

Nuostabus 2010m. liepos rytas. Susitinkame su ateinančio žygio pakeleiviu. Abu ypač spinduliuojame. Mano galvoje vis sukas ir sukas prieš du metus besilankant Danijos šiaurėje, Aalborgo miesto stadione, išvysta vietos futobolo sirgalių iškelto plakato frazė "Historien er skrevet nu". Istorija rašoma dabar. Tada su bendražygiu dar nežinojom kokie įvykiai taps mūsų istorija.

Niekuo nelaukę, mes jau stovime kelyje. Po ketvirčio valandos paima vienas dėdė. Pastarasis mūsų optimizmą padidina du kartus. Jam aprašyti turbūt reiktų atskiro puslapio. Trumpai tariant pavadinsiu jį tiesiog kietu, linksmu ir daug pasaulio mačiusiu dėdule. Lipom "Majamio" prieigose pasigaminę vitamino C visai dienai po pasakymų, kad vairuotojas nežino kur važiuoja, nežino kur yra jo žmona, bei po vaizdingo pasakojimo, kaip šis dėdulė yra davęs į kaulus vienam žmogeliui, už pastarojo bandymą išprašyti dėdulę iš tualeto.

Vėl stovėjom po kaitria saule. Už valandėlės tranzuoti atėjo ir švedas. Saulė jau gerokai buvo pakaitinusi mūsų protelius, tad ėmėm stabdyti mašinas rastos tapkės pagalba. Smagu juk parodyti kitataučiui, kad lietuviai bepročiai. Švedas palydėdavo mūsų nesamones atlaidžia šypsenėle. Dar po valandėles kitos nusprendėm traukti kiton vietelėn. Ėjom valandą, pribaiginėdami nedideles vandens atsargėles. Už geros valandos sustojo vyrukas ir pametė iki Kalvarijos. Jautėmes gana apagailėtinai. Buvo septynios valandos vakaro, o mes tebuvom sugebėję nukeliauti 70km. Gera pradžia - pusė darbo, mielieji. Pokštavom, kad gal verčiau reikėtų už kelionei skirtus pinigėlius Marijampolėj prie maksimos savaitę gurkšnoti vynus. Vis dėlto, atsigaivinę degalinėje, stojome į kelią.

Mašinos gerą pusvalandį nestojo. Vėl juokėmės iš savęs. Vis gi, staiga sustojo vyrukas nelietuviškais numeriais. Iš pradžių manasis kelionės draugas angliškai bandė klausti kur sustojęs žmogelis keliauja, tačiau po kurio laiko paaiškėjo, kad pastarasis taip pat lietuvis. Pasigirdus klausimui kiek galit sumokėt, norėjos jį siųst kuo toliau, bet sužinojus, kad jis keliauja į Briuselį bei atsižvelgiant į mūsų nukeliautą atstumą, tiesiog įlipom į automobilį. Ten viską apsvarstę sutarėm, jog už 10 eurų iš kiekvieno, vyrukas mestels mus iki Berlyno. Skaudžančia širdim atidavėm didelę dalį savo labai ribotų išteklių.

Ankstyvą rytą iššokom vienoje iš autobahno aikštelių. Panaršę po apylinkes, pasistatėm palapines ir griuvom miegot. Po kelių valandų miego saulė žadino du vyrukus ir jų gitaras. Pamėginom pirmą kartą kelionėje pasirepetuoti. Mane apniko keli jausmai, kurių buvo galima tikėtis. Visų pirma, bandydamas bėgti nuo daugybės problemų likusių gimtojoje žemėje, supratau, kad niekur nuo jų nepabėgau. Antra, keista buvo prisitaikyti prie keliavimo ir visko darymo dviese. Tačiau, toks ir vienintelis buvo mano šios kelionės tikslas-komandinio darbo, gyvenimo išbandymas. Taigi, ilgai nedelsę pradėjom tranzuoti ties išvažiavimu iš aikštelės. Saulė pribaigė mus tądien. Tai buvo vienas iš ilgesnių ir sunkesnių kelionės įstrigimų. Vis gi, po penkių ar šešių valandų ant kojų vienas autobosiukas mestelėjo Berlyno link. Dėkoju jo vairuotojui.

Buvom išmesti šalia autobahno, tad Berlyno link brovėmės per kviečių laukus. Juokėmės, kad tik lietuviai taip gali. J. pakelėje rado Vokietijos trispalvę, tad už geros valandos ėmėm tranzuoti ją mojuodami. Vėl gi, sekės sunkiai. Prabangios mašinos ir niūrūs pagyvenusių vokiečių žvilgsniai. Vis dėlto, už valandos sustojo mandagus vokietis, kuris po pasakymo, jog esam iš Lietuvos patapo šiek tiek atsargesnis, bet vistiek mestelėjo iki Berlyno. Siūlė mus pavalgydinti, tačiau atsisakėme. Dėkoju jam.

Dar praėjusį vakarą buvę Lietuvoje, dabar laimingi skynėmės kelią Berlyno gatvėmis. Vokietijos sostinėje sutarėme susitikti su dar vienu mums puikiai pažystamu lietuvaičiu, tokiu pat būdu iškeliavusiu į Europą. Vis dėlto, pažygiavę keturias valandas centro link, supratom, jog jo nepasieksim šiąnakt, tad susitikimą atidėjom kitai dienai. Lūžom tiesiog prie kažkokio gyvenamojo daugiabučio.

Žadino dar vienas puikus rytas. Patraukėme į Lidl`ą, kur nusipirkom maisto bei vieną iš mūsų kelionės simboliu patapusį - Lidl`o maišiuką. Centre, po šiokių tokių nesusikalbėjimų bei apsigavimų, pagaliau susitikom H., kuris labai šauniai papildė mūsų duetą. Bičiulis jau buvo spėjęs apžiūrėti miestą, tad parekomendavo mums grojimo vietą. Taigi visi smagiai nusiplovę prakaitą, žolę laistančios įrangos pagalba, vėl išsiskyrėme iki vakaro.

Atradę H. rekomenduotą vietą, supratom, kad bičiulis ne visai suprato mūsų užklausą. Tai buvo Gedimino prospekto tipo gatvė su daugybe prabangių parduotuvių bei bankų, kurioje dideliu garsu zvimbė mašinos. Slampinėjom ten kaip bomžai neapsispręsdami ką toliau daryti. Nei groti tokiame triukšme, nei trankytis po visą Berlyną iki vakaro nerandant vietos. Spjovėm į viską. Metėm daiktus ant žemės ir pradėjom grot. Dieve, kokia palaima aplankė. švytėjom. Tiesa, po kurio laiko, supratom, jog žmonės visiškai nekreipia dėmesio į mus, išskyrus dvi lenkaites, panorusias su mumis nusifotografuoti, persimesti žodeliu kitu ir tokiu būdu pakėlusiomis nuotaiką. Dar po kelių dainų įsitikinom vietos netinkamumu grojimui, tad krovėmės instrumentus ir traukėm iš ten.

Už kurio laiko pasiekėm savo pamiltą didžiulę žolės aikštę pačiame Berlyno centre. Tiesiog sėdėjom šalia jos, laukdami H. Buvo apmaudu dėl grojimo. Sulaukę H. nusprendėm liūdesiui šalinti apsilankyti Lidl`e ir įsigyti vyno. Tą akimirką net nenutuokėm kokia naktelė mūsų laukia.

Grįžom į tą pačią aikštę ir išvertę kojas gurkšnojom Sangrią bei vyną. Diskusija įvairiomis temomis bei smagūs išgėrusių vyrukų pasilakstymai žolėje. Šiek tiek pradėjo lynoti, tad persikėlėm šalia netoliese esančio kanalo, po medžiais. Temo. Tada ir prasidėjo.

Pradėjom filosofuoti. Pradžioj gana atmestinai, vėliau ėmėm įsitraukti vis labiau ir labiau. H. po kurio laiko liko diskusijos nuošaly. Diskusijos tema pasikeitė. J. teigė, kad egzistuoja tik trimatė erdvė, aš laikiaus nuomonės, kad įmanoma ir keturmatės erdvės egzistencija, kaip ir daugelis kitų dalykų, kurių žmogus realiai pamatyti negali. Man tai tebuvo smagus užsiėmimas Berlyne po žvaigždėtu dangumi, lyjant lietui. Vis dėlto, su kiekviena minute J. vis labiau nesivaldė, darėsi agresyvus. Pasipildavo diskusijose nederantys epitetai mano atžvilgiu. H. pavargęs nuo mūsų tiesiog nuėjo prigulti po tiltuku. Tęsiau diskusiją, tačiau po dar vienos lavinos keiksmažodžių bei epitetų mano atžvilgiu moviausi batus ir pasileidau per stiprų lietų.

Išgirdau, jog mane vejasi. Iš pradžių norėjau bėgti iki nugriūvimo, tačiau po kurio laiko permirkęs sustojau stotelėj. Sustojo ir J. Mąsčiau, jog tai, ką darom žavinga-aistringa diskusija Berlyne naktį, užsiplieskimas, pasilakstymas lietuj. Tačiau netikėtai, keliolika sekundžių tylėjęs bendražygis ėmė pilti keiksmažodžius mano kryptim toliau bei įrodinėti tik trimatės erdvės egzistavimą. Dieve. Pasileidau bėgti toliau, tačiau gana greitai sustojau kitoje stotelėje. Žmogelis vėl nieko nelaukęs kibo į atlapus. Bandžiau jam paaiškinti, jog diskusijos nugalėtojas visai nėra svarbus, tai tebuvo žaidimas, tačiau jis dar įnirtingiau bei agresyviau įrodinėjo savo tiesą. Pirmąkart supykau ir aš. Mano pykčio objektas buvo ne J. Galbūt objektu buvau aš pats, dėl per menko žmogaus pažinimo. Nors greičiausiai tas objektas buvo kvailas visų žmonių ambicingumas, įskaitant ir manąjį. Bėgau per lietų toliau. Sustojom po kažkokio pastato kolonom. J. plūdimasis nė kiek neapmažėjo. Pasakiau, jog stipriai nusivyliau, kad jis nesugebėjo sužaisti tokio paprasto žaidimo kaip vynas ir filosofija. Po kurio laiko nurimo ir jis. Tiesiog rymojom geras tris valandas po to pastato stogeliu. Su savo mintimis, savo pasauliais. Ir niekas nėra kaltas dėl šių bei kitų pykčių, susikirtimų buvusių kelionėje. Tiesiog jie buvo. Paliksime juos tame laike, tose vietovėse, ten buvusių žmonių žinioje ir daugiau apie tai neužsiminsime. Objektyvumo siekiame juk.

Permirkę patraukėm link H., kurį aptikom po tiltuku gerokai įmigusį. Pastarasis žmogelis tuo šiek tiek praskaidrino nuotaiką, nes vakare nebuvo pamiršęs paminėti koks budrus būna naktimis miegodamas tokiose vietose. Tuo tarpu dabar nejudėjo net skatinamas keltis spyriais į sėdynę ar kišamu buteliu jam į burną.

Ryte pažadino pro pat mūsų kojas pravažiavęs dviratininkas. Turbūt smagus vaizdas pačiame Berlyno centre matyti tris išlūžusius jaunuolius. Lietuviai svetur. Kitaip nepavadinsi. Po tokios audringos nakties rytas buvo ypač ramus. Tiesiog rymavom prisėdę ant suoliuko. Tolumoje pamačiau juodaodį, mėtantį į krepšį. Nubėgau prie jo. Sužaidėm vieną mačą. Po kurio laiko prie aikštelės atėjo J. bei H. Paaiškėjo, jog juodaodis yra ir puikus gitaristas. Amerikietis pradėjo mokyti J. grojimo gitara paslapčių, tuo tarpu aš iškeliavau paklaidžioti po Berlyną.

Dieve, jau buvau pamiršęs, ką reiškia keliauti, klaidžioti vienam. Užplūdo laisvės jausmas. Gerokai paklaidžiojęs aptikau menininkų kiemelį. Keistut keistutėlį. Bet žavingą. Užsukau į parduotuvę ir nusipirkau mėgstamiausio kelionių maisto - minkštų vaflių ir šokoladinio pieno. Šie užsienyje tokie pigūs. Nuodėmė būtų jų nevalgyti. Prisėdau ant laiptukų ir tiesiog mėgavaus. Vis dėlto, reikėjo grįžti pas bičiulius. Prie aikštelės neradau nei jų nei savųjų daiktų. Amerikiečio teigimu, jie nežinia kur išėjo prieš 10 minučių. Sužaidžiau dar vieną žaidimą su vyruku ir patraukiau ieškoti lietuvaičių. Aptikau juos mūsų pamėgtoje aikštėje. Šiek tiek paklaidžiojom po Berlyną, su H. paskaitinėjom Bukowskio poezijos (dėkojame L., nepatingėjusiai likus keletai dienų iki kelionės atgabenti knygą iki Varšuvos), kuri H. labai sužavėjo, nors pastarasis sąlyčio su literatūra ir tuo pačiu su poezija nelabai buvo turėjęs. Vakare patraukėm link aikštės, kur turėjo transliuoti pasaulio futbolo čempionato pusfinalį.

Šalia įėjimo į futbolo žiūrėjimo zoną apsaugos kiekis suteikė įspūdį tarsi eitume žiūrėti svarbių rungtynių į futbolo stadioną. Prasidėjo ypač smagi mūsų kraustymo procedūra. Apatiniai drabužiai, dantų pastos, kvapniosios kojinės - ko tik apsauginiams nepasisekė rasti mūsų didžiulėje mantoje. Vis dėlto, įleisti į zoną nebuvome dėl barzdos skutiklių ir dezodorantų. Apsilankėme šalia esančiame miškelyje, kur pasislėpėme "pavojinguosius" daiktus ir antruoju bandymu sėkmingai patekome į aptvertąją zoną. Atmosfera nebuvo ypač įspūdinga, nes tame pusfinalyje nežaidė vokiečiai, bet bent šiek tiek įkvėpėme tikrosios futbolo kultūros.

Po rungtynių ėmė temti, tad nusprendėme palapines statytis šalia esančiuose miškuose. Kiek panaršę, radom atokesnę vietą. Įsikūrėme ir nieko nelaukę užmigome. Už geros valandos suspurdėjo širdis. Girdėjau kaip jau kuris laikas aplink manąją bei apie bičiulių palapines kažkas slampinėja. Vis dėlto, kol išdrįsome išlįsti iš savųjų būstų, tykotojas ar keli jų, spruko į krūmus. H. gana šmaikščiais (bent jau dabar jie tokie atrodo) riksmais su peiliu rankose bandė ieškoti svečių krūmuose, tačiau nesėkmingai. Gerą pusvalandį svarstę, ką toliau daryti, galiausiai nusprendėme keliauti link toli esančios mūsų pamėgtosios aikštės. Ir nors dabar viską prisiminus taip ramu ir smagu, anuomet pulsas dažnėjo sulyg kiekvienu trakštelėjimu miške. Tad susikrovėme palapines ir nuvargę žygiavome per naktinį Berlyną. Priėję žolėtąją aikštę, jos pakraštyje įlindom į miegmaišius ir užmigome.

Saulėtas rytas. Nieko nelaukę, nusprendėme iškeisti Vokietijos sostinę į kelią. Visą dieną tiesiog žygiavome. Buvome sustabdyti policijos dėl žygiavimo autobahnu. Galiausiai nusprendėme žygiuoti Berlyno oro uosto link, kuriame planavome praleisti naktį. Susidarė įspūdis, kad Berlynas tiesiog nelinkęs paleisti mūsų iš savo gniaužtų.

H. stipriai nusitrynė kojas, tad buvo priverstas palikti mus ir oro uostą pasiekti autobusu. Tuo tarpu mes su J., pažiūrėję Pasaulio futobolo čempionato pusfinalį, su tamsa įžengėme į oro uostą. Tiesa, H. ten neaptikome. Pasirodo bičiulis bandė užmigti kažkokiame požeminės perėjos priestate. Vis dėlto, prisiviliojom jį oro uostan ir nutarėm numigti ant ten įsikūrusios kavinės minkštasuolių. Ten miegojusių benamių gausa vertė mus mesti burtus dėl budėjimo pirmenybės. Pasirodo, budėta buvo neveltui. Šalia mūsų vienas iš benamių spėjo gauti dovaną į veido sritį iš kelių kitų vyrukų.

Su saule patraukėme Prahos kryptimi. Priėjome įvažiavimą į autobahną, kur iškėlęs nykštį laukė vienas jaunuolis. Išsiskyrėme su H. ir kartu su J. vėl viltingai žiūrėjom į pralekiančius automobilius. Už pusvalandėlio H. buvo prigriebtas tiesiai į Prahą keliaujančio žmogaus. Dar už keliolikos minučių ir mes jau sėdėjom keturratėje priemonėje, lekiančioje Drezdeno link. Buvo šiek tiek parodaksalu, jog jaunuolis, pradėjęs tranzuoti dar prieš mus taip ir liko stovėti su iškeltu nykščiu.

Nepamenu, koks gerasis žmogus vairavo greitai autobahnu lekiančią mašiną, kurioje sėdėjome ir mes. Monotoniški vaizdai migdė, tad didžiąją kelio dalį pramigau. Išsilaipinome šalia didžiulio prekybos centro, išgėrėme po litrą pieno gėrimo ir patraukėme per Drezdeną, kuris prilygo dykumai. Temperatūra gerokai viršijo 30 laipsnių. Į pavakarę pasiekėme kitą Drezdeno galą, tačiau ten tranzavimo vieta buvo išties netinkama šiam keliavimo būdui. Po poros, o gal trijų valandėlių sustojo jaunuolis ir pasisiūlė pavežti apie 20 kilometrų į, pasak jo, tranzavimui tinkamesnę vietą. Nors vokietis buvo labai smagus pašnekovas, nuvežė į kažkokį miestelį, iš kurio tranzuoti buvo kelis kartus sunkiau nei iš Drezdeno. Šiaip ne taip per porą valandėlių gabenomės atgal į Drezdeną. Saulei jau leidžiantis, linksmumo dėlei bandėme žaismingai gaudyti automobilius tiesiog Drezdeno gatvėse, tačiau, žinoma, nesėkmingai.

Prieš išsirenkant nakvynės vietą pasiūlau trumpam išsiskirti ir nors J. kelionės metu labai nenorėdavo to daryti, dėl jautimosi nejaukiai nepažįstamoje vietoje, man tokie išsiskyrimai būdavo gaiviausio oro gurkšnis.

Tiltas. Aplink bejėgės namų šviesos nakties galybėje. Po apačia automobilių garsai. Ant tilto mano nederančios gitaros skambesys. Jaučiaus nuostabiai. Dieve, kodėl aš nekeliauju vienas pamąsčiau.

Grįžau pas J. Šiek tiek šnektelėjom ir užmigome ant elektros pastotės, žvelgdami į žvaigždes. Ryte pažadino žoliapjovių garsai. Pjovėjai laidė mums nesuprantamus juokus dėl mūsų pasirinktos miegojimo vietos. Patraukėme link mums jau iki skausmo žinomos tranzavimo vietos, tačiau dvi valandos, praleistos po kaitria vidurdienio saule, vertė mus imtis kitokių veiksmų. Kokių nežinojome.

Galiausiai sumąstėme autobuso pagalba nuvykti į už 15 kilometrų esantį miestelį, kuris buvo šalia autobahno ir iš ten pabandyti tranzuoti Čekijos link. Įlipome į autobusą ir paklausėme kiek kainuotų tokia kelionė, vairuotojas atsakė, jog 5,5 euro. Kelias minutes bandėm paaiškinti, kad klausiame vieno bilieto kainos, tačiau paaiškėjus, kad beveik 20 litų ir yra keliolikos kilometrų kelionės kaina vienam žmogui, apstulbome. Lietuviai, svetur, mielieji:) Teko išlipti iš autobuso. Vis dėlto, kelioliką minučių pamąstę, supratome savo padėties apgailėtinumą. Sulaukėm kito autobuso ir atidavėm didžiulę dalį savo ypač sumažėjusių piniginių atsargų. Net nenutuokėme, kad jau šį vakarą dėkosime aukščiausioms jėgoms, kad nepagailėjome tų 20 litų.

Šalutiniu keliu autobuso pagalba pasiekėme miestelį. Autobahno neieškojome ir tuo pačių žavingu keliuku kelių mašinų pametėti pasiekėme savo kelionės svajonių miestelį - Altenbergą. Dieviška vieta. Bent jau tą vakarą, susiliejus nuovargiui, patirtiems išgyvenimams, nuostabiems vaizdams taip atrodė. Lai visa taip ir lieka.

Apsilankėme vietos markete, įsikūrusiame ant didžiulio skardžio. Tobulas marketas, tobulam miestely. Sukrapštėme centus, prisipirkome alaus bei patraukėme link Altenbergo kempingo. Šalia pastarojo esančiame miške paslėpeme gitaras, kuprines ir patraukėme maudytis. Pastarasis dalykas mums buvo tikrai išganingas. Priėjome vandens telkinį. Šalia visos tobulybės, jame buvo vingiuotas nučiuožimas, tad dar patenkinome viduje mūsų tūnančius vaikus. Persimetę pora žodelių su vietiniais, patraukėme link atokesnės vietos mėgautis nuostabiu vaizdu, naktinėmis šnekomis, gitaros garsais ir alumi. Suprantama, nakvynės vietos toli neieškojome, tad išsitiesėm miegmaišius šalia suoliuko ir užsapnavome kas sau.

Kas gi daugiau, jei ne karštas rytas pasitiko mus. Tokių kelionėje netrūko. Altenbergo žavumu ilgiau mėgautis nebegalėjome, kišenėse švilpė visiški vėjai, tad privalėjome pasiekti Prahą ir pabandyti užsidirbti bent šiek tiek pinigėlių. Gavome iš H. žinutę, jog jis mūsų nebesulauks Prahoje, nes, pasak jo, ten daugybė pavojingų vyrukų ir valkatų, o nakvoti nelabai yra kur. Mes tuo tarpu pėsčiomis artėjome prie Čekijos. Pasiekę pastarosios ribą ėmėme tranzuoti. Vis gi, valandėlė kita šypsojimosi mašinoms nedavė jokių rezultatų. Nusprendėme sieną kirsti pėstute. Žinoma, buvome sustabdyti policijos, kuri patikrino asmens dokumentus. Iš jų pasakymų ir šypsenų supratome, jog pastaruoju metu sieną panašiai kirtome ne tik mes.

Čekija. Nusprendėme nebetranzuoti, o už maždaug 10-12 kilometrų esantį miestą, pasiekti pėstute. Po kokių 3 kilometrų žingsniavimo sustojo raudonas automobolis. Iš pradžių pamanėme, jog jis mestels mus likusį kelią, tačiau, vaje, kaip klydom. Iš automobilio išlipo skustas vyrukas, davė mums eurą ir bandė kažką aiškinti. Pamanėme, kad galbūt nori jį iškeisti į Čekijos kronas, taigi pasakėme, jog tokių neturime. Tačiau jis toliau muistės, kišo mums eurą. Pasielgiau šiek tiek kvailokai, bet kitos išeities nemačiau - išsitraukiau piniginę ir parodžiau, jog joje tėra vargani penki eurai, keliasdešimt litų ir jokių kronų. Savo kiek gausesnes, tačiau taip pat varganas santaupas parodė ir J. Vis gi, pamatę vyriškio susidomėjimą litais ir pavargę nuo jo įtartino elgesio (nors net įtartinu negalima būtų to vadinti, nes labiau tiktų epitetas "akivaizdžiai kai ko siekiantis"), įsidėjom pinigines. J. pasakė, kad turime keliauti. Vyriškis vos suprantama kalba paprašė mūsų palaukti čia dvi minutes ir išvažiavo. Suvokę, kad vyriškiui grįžus, galime netekti savo piniginių, o galbūt ir sveikatos, sprukome į krūmus ir stebėjome kas vyks toliau. Ta pati raudona mašina, išties pravažiavo už kelių minučių. Tiksliau lėtai prariedėjo. Štai taip buvom pasitikti Čekijos Respublikos.

Keliavom su ypatinga atsargumo doze. Kokia vaizdinga bebūtų vietovė, kai kurie kiti vaizdiniai neleido jaustis ramiai - prostitutė, netoli jos policija, kuri neabejotinai atrodo korumpuota. Artėjant prie Teplice`o, prieš pat mūsų nosis užmigęs vairuotojas rėžėsi į kelio ženklą, pastarąjį visiškai sulaužydamas. Iš automobilio išlipo kelios moterys ir vairuotojas. Kelis kartus paklausėme ar nereikia pagalbos, tačiau apart lengvo šoko, visi keleiviai buvo sveiki. Teplice`as pasitiko dar viena pakelėje sėdinčia prosistute. Perėjome per miestą ir nieko nelaukę pradėjome tranzuoti. Miestas tikrai neskiepijo noro likti jame nakvynei. Patranzavome keletą valandėlių, visą dieną žygiavę toliau nužygiavome Prahos kryptimi. Po kokių 15-20 kilometrų smegenys pamiršo savo funkciją, tad tiesiog be perstojo juokėmės iš savęs. Saulė jau kėsinosi leistis, tad stojom į lemiamą šturmą. Tiesėm nykščius. Niekas nestojo. Vis gi, po valandėlės prie mūsų sustojo automobilis. Negalėjom patikėti. Paklausėm kur keliauja sustojusi moteriškė, atsakė, jog į Prahą. Šūkavom iš džiaugsmo gerbiamosios mašinoje. Geroji moteris buvo išties įdomus žmogus. Reklamų dizainerė berods. Papasakojo šiek tiek įdomių asmeniškų patyrimų, kuriais čia deja negaliu dalintis. Atvykus į Prahą, gerbiamoji sustojo prie vienos užeigos, kur parduodami žali sapnai. Paklausė ar mums nupirkti, tačiau atsisakėme. Galiausiai paleido mus pačiame Prahos centre. Dėkoju jai.

Pirmasis Čekijos sostinės vaizdas - dar baisesnis nei įsivaizdavome gavę H. žinutę. Vos mums išsilaipinus pamatėme kaip vienas juodaodis vidury gatvės priekabiavo prie praeinančių moterų, kitas juodaodis čia pat tyliai šūkavo, siūlydamas savo prekę - "Buzz, buzz". Aplinkui slampinėjo daugybė valkatų. Kadangi jau buvo beveik tamsu, patraukėme ieškoti nakvynės. Po geros valandos įkopėme į velniškai aukštą kalną, nuo kurio atsivėrė nuostabus vaizdas į Prahos senamiestį. Pasimėgavę reginiu bei šiek tiek pasikalbėję, atradome atokią vietą savo nakvynei. Pakrūpčioję nuo šalia traškančių šakų, užmigome. Vidury nakties supratome, jog tai tebuvo ežiukas. Spėkite koks rytas mus pasitiko. Ne, ne lietingas. O gi saulėtas.

Nieko nelaukę, patraukėme ieškoti grojimo vietos. Priėjome senamiestį ir atradę bent kiek žmonių gausa pasižyminčią vietą, pradėjome pasirodymą. Pirmasis grojau aš, J. bandė rinkti pinigus į kepurę. Jaučiaus nuostabiai. Išsilaisvinęs. Puiki akustika. Pirmas žmogelis kelionėje įmetė pinigų. Pagalvojom, jog mums eisis puikiai. Vis dėlto, priešingos nuomuonės buvo Čekijos policija. Ši privažiavo, nieko neklausus paėmė mūsų asmens dokumentus ir pradėjo rašyti baudos talonus. Į jokias kalbas nesileido. Vis gi, vyrukai netikėtai gavo iškvietimą per raciją ir skubėdami išlekė gaudyti kitų, turbūt rimtesnių pažeidėjų, prieš tai perspėję - "next - pay". Supratę, jog koncertuoti čia nepavyks, už 8 uždirbtas kronas (~1lt), nusipirkome penkias batonines bandeles, dar šiek tiek maisto už J. pinigus ir patraukėme link Lietuvos.

Buvo velniškai karšta. Stebiuos išvengęs saulės smūgio po visos dienos praleistos ant saulės. Žygiavom visą dieną ir apie 18h vakaro pagaliau atsidūrėme autostradoje. Pastarojoje net nestabdytas sustojo senas hipis, bent jau taip atrodė. Kelnės buvo pilnos laimės, nes buvom leisgyvi. Buvom išleisti apie 40 kilometrų nuo Lenkijos-Čekijos sienos esančiame miestelyje. Dėkoju gerajam žmogui. Jautėmės stipriai pasistūmėję į priekį. Nepaisant artėjančios tamsos, dar pabandėme pastabdyti. Pati pirma mašina reagavo į iškeltą nykštį. Mergina teigė važiuojanti į miestelio centrą. Iš pradžių J. nelabai norėjo lipti, bet neturėjom ką prarasti, tad šokom vidun. Mergina beveik nešnekėjo angliškai, tad nepavyko su ja ypač daug pabendrauti. Darėsi įdomu kur ji važiuoja, nes krypome nuo Hradec Kralove centro krypties. Važiavome jau pusvalandį. Smalsumas vis labiau ėmė viršų. Galiausiai artėdami prie Lenkijos, supratom kokia gera buvo sustabdyta mergina. Išties gaila, jog nepavyko su ja susipažinti. Atvykom į Nachod miestelį, kuris įsikūręs prie pat lenkų-čekų sienos. Nuoširdi padėka gerbiamajai.

Kelionės aprašymas atspindi visą kelionę - daug buitinių dalykų, mažai minčių, jausmų. Visą dieną žygiuoji, kapstais, galvoji kaip čia išsisukus su maistu, ribotais finansiniais ištekliais. Su J. visą kelionę juokavom, jog išvažiavom pasimėgauti muzika, saule bei pasauliu, o iš tiesų žygiuodami nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro išeikvodavom daugiau jėgų nei tuo pat metu Skandinavijoj juodai besidarbuojančios mūsų bičiulės. Skirtumas tik tas, kad jos už tai gavo nemažus pinigus, o mes praradom pastaruosius.

Buvo jau tamsu. Kadangi vyko pasaulio futbolo čempionato finalas ėmėm ieškoti vietos, tinkamos jo žiūrėjimui ir neužilgo aptikome barą. Tiesa, uždarytą sekmadienio proga, bet pro langą kuo puikiausiai matėsi didžiulis ekranas bei užeigos savininkas su bokalu rankose stebintis mačą. Atsisėdome ant gatvę bei šaligatvį skiriančios tvorelės ir tiesiog mėgavomės futbolu. Nors gražu buvo žiūrėti kaip Robbenas stengėsi, pergalę šventė ispanai. Patraukėme ieškoti nakvynės vietos. Eilinį kartą išrankūs nebuvom, tad išgriuvom ant už prekybos centro esančios žolės.

"Pirtingas" rytas. Nieko nelaukėme ir patraukėme Lenkijos link. Nestabdomi kirtome sieną, pasipildėme vandens atsargas ir kokias tris keturias valandas kepėme po kaitria saule. Supratę, kad mašinos ties siena stoja vangiai, sudėjome visas viltis į lietuvius, kurie retkarčiais pravažiuodavo. Užsirašėme ant kartono "Lietuvaičiai" ir laukėm savojo šanso. Dar po vienos valandėlės išvydome sunkvežimį lietuviškais numeriais. Staigiai kėlėme savo užrašą ir sulaukėme šypsenos iš sunkvežimio vairuotojo, kuris sustojo už keliasdešimties metrų nuo mūsų. Pribėgau prie jo spurdančia širdimi, pravėriau duris ir ėmiau pasakoti vairuotojui mūsų sunkią padėtį. Nors pastarasis ir šypsojos, tačiau nelabai norėjo imti pakeleivių. Galiausiai po penkių minučių įkalbinėjimo, vairuotojas sutiko paimti vieną iš mūsų. Grįžau pas J. Jau seniau buvome sutarę, jog susidarius panašiai situacijai, žaisime laiko patikrintą žaidimą - popierius, šulinys, žirklės. Taip ir padarėme. Laimėjo bičiulis. Greitai atsisveikinome ir palinkėjome vienas kitam sėkmės.

Jaučiausi dvejopai. Iš pradžių buvo velniškai keista. Ką tik atrodžiusi ranka pasiekiama, tėvynė vėl labai nutolo. Vis dėlto, už kelių akimirkų suvokiau, jog J. labiau reikėjo šio tiesioginio bilieto namo, tuo tarpu aš kaip nors išsikapstysiu. Iš kažkur atsirado dar daugiau ryžto ir vėl kėliau nykštį. Neįtikėtina, bet už kelių minučių sustojo mašina ir mestelėjo į už penkių kilometrų esantį miestelį. Kadangi miestely nebuvo tinkamos vietos tranzuoti tiesiog ėjau Lietuvos link ištiesęs kairę ranką. Ir už kelių minučių vėl sustojo automobilis. Vyrukas buvo išsilavinęs, tad apturėjom gana smagų pokalbį. Gerasis žmogus buvo inžinierius, tad rodė man begalę visokiausių vamzdžių nuotraukų. Aš tiesiog šypsojaus. Manuosius plaukus skirstė vėjas. Dar kartą klausiau savęs kodėl nekeliauju vienas. Išsilaipinau šalia degalinės. Jaučiaus toks laisvas. Turėjau kažkur išsilieti, tad ėjau už degalinės ir tiesiog grojau. Artėjantis vakaras vertė tęsti kelionę. Paėjėjau kelis kilometrus ir vėl pradėjau tranzuoti. Už keliolikos minučių sustojo sunkvežimis. Tada dar nežinojau kokį svarbų vaidmenį jo vairuotojas atliks manojoje kelionėje.

Vyrukas nemokėjo kalbėti angliškai, aš suprantama - lenkiškai. Eilinį kartą Lenkijoj naudojomės gestų kalba. Žmogaus būta ypač gero. Tiesiog jutau. Po kelių valandų kelionės žmogelis užsuko į sunkvežimių aikštelę, paklausinėjo gal kas važiuoja Lietuvos kryptim, tačiau nieko nepešę keliavom toliau. Ėmėme svarstyti kur patogiausia būtų mane išleisti. Galiausiai vyrukas pasiūlė užsukti į jo namus, padaryti pauzę, o naktį jis keliaus į sunkvežimių bazę, iš kurios, pasak jo, kas nors turėtų keliauti į Suvalkus. Pasiteiravau ar tai nebus jam problema, šis atsakė, jog tikrai ne.

Atvykome į kaimo tipo gyvenvietę. Mus pasitiko vairuotojo žmona bei jaunoji jų dukra. Tą akimirką ir dužo, galbūt trumpam, o galbūt ir ne, mano vienišo gyvenimo idilė. Neįtikėtina buvo stebėti, koks didis stebuklas gali būti pačios paprasčiausios šeimos laimingas gyvenimas. Švytinčios šeimos narių akys susitikus, tyla ir susikaupimas - prieš vyro išvykimą. Aš tuo tarpu būdamas to paprasto stebuklo liudininku, po švytinčia virtuvės šviesa tenkinau ir savo fizines užgaidas skaniomis namų šeimininkės vaišėmis. Nebuvau turėjęs maisto burnoj beveik pusę paros. Kiek vėliau, vyrukui su žmona išėjus parūkyti, kartu su jų dukrele darėm josios anglų namų darbus. Šypsojaus klausydamasis apie jaunosios damos dievaitį Timberlake`ą. Tiesiog mėgavaus. Atėjo laikas iškeliauti. Padėkojau gerajai šeimai už priėmimą. Padėkojau aukštesnėms jėgoms už paprastus džiaugsmus.

Naktis. Po geros valandos, pasiekėme sunkvežimių bazę, tačiau niekas Suvalkų link nekeliavo, tad kartu su geruoju vairuotoju užmigome jo transporto priemonės kabinoje. Brėkštant rytui - mes vėl kelyje. Išsilaipinau Poznanės užmiestyje, prieš tai širdingai padėkojęs mano gelbėtojui. Saulėtekis glostė akis, tad negalėjau, aptikęs bėgius, neatsisėsti ant šalia jų esančio suoliuko ir neskambinti gitara. Neramino tik maisto ištekliai, kurių riba sparčiai artėjo link 0. Vis gi, pažygiavęs valandėlę, stojau į kelią ir sumušiau savo tranzavimo rekordą. Iš pradžių susistabdžiau vieną sunkvežimį, pastarojo vairuotojas šiek tiek pavežėjęs, per raciją susitarė su kitu vairuotoju, paimsiančiu mane. šis savo ruožtu šiek tiek pavežėjęs, sutarė su kitu, o trečiasis dar pametėjęs, sutarė su ketvirtu. Štai ir rekordas. Taip pamažu pamažu, atsidūriau Olštyne, šalia kurio už kelių dienų turėjo būti minimas Žalgirio mūšio 600 metinės. Vis gi, tokio fakto tuo metu nežinojau, tad keliavau toliau.

Paėjėjus iki Olštyno galo, kėliau nykštį vėl, tačiau greitai prisistatė tranporto kontrolės policija, tikrinanti sunkvežimius. Ėmė klausinėti daugybės kvailų klausimų. Į kai kuriuos iš jų teko atsakinėti po du ar tris kartus. Galiausiai pasakė, jog sėsčiau pailsėti, o jie savo ruožtu man pagausią sunkvežimį su lietuviškais numeriais. Vis dėlto, toks gerą pusvalandį nepasirodė, tad pasiskolinęs iš policijos rašymo priemonė, užsirašiau Augustow ant kartono ir stojau į kelią. Neužilgo sustojo verslininkas ir dideliu greičiu nulėkėme link Augustowo. Degalinėje gerasis žmogus neprašytas nupirko man gyvybiškai svarbaus mineralinio vandens ir keliavome toliau. Pusiaukelėje išklydome iš kelio ir ėmėm traukti kita kryptimi. Verslininkas be pertraukos kalbėjo mobiliuoju, tad tiesiog sėdėjau ir mėgavaus kelione. Galiausiai atvykome į vieną miestelį. Žmogelis užbėgo į kažkokį namą ir atsivedė kitą vyruką. Galvoju, kas dabar čia bus. Verslininko draugas išsitraukė žemėlapį ir puikia anglų kalba ėmė klausti, kur man reikia, nors vairuotojui ne kartą buvau tai sakęs. Visi kartu nutarėme, jog man geriausia būtų tranzuoti iš už 20km esančio miestelio. Padėkojom verslininko draugui ir pajudėjom to miestelio kryptim. Mano nuostabai, privažiavus vietovės, kur gyvena verslininko draugas, pabaigos ženklą vairuotojas ištiesė ranką ir palinkėjo man sėkmės. Išsilaipinau truputėlį apstulbęs. Vaizdas: šalia manęs ganosi karvė, plyti laukai, stovi keli namai, jokio mašinų srauto. Pradeda lyti. Apie Lietuvos išvydimą šiąnakt imu pamiršti.

Netikėtai lietus atneša sunkvežimį, nežinia kokio vėjo neštą ir pamestą šioje vietovėje, kuris mesteli taip reikalingus 20 kilometrų. Vos išsilaipinus patenku į dar stipresnę liūtį. Vis gi, slėptis nuo lietaus laiko nėra, nes laikrodis muša 19h vakaro, tad traukiu prieš porą dienų pasigamintą užrašą "Lietuvaičiai" ir stoju ant kelio. Linksma moteriškė pameti 20 kilometrų, tačiau manasis tikslas dar toli. Už gero pusvalandžio praleisto lietuje, pagaliau sustoja ir lietuvaitis. Atrodo šianakt pavyks pasiekti Lietuvą. Visgi pamiršau, jog dievams patinka netikėtumai.

Už kelių minučių privažiuojame keliolikos kilometrų automobilių eilę. Pasirodo neseniai čia įvyko autoavarija ir sunkvežimis užtvėrė visą kelią. Transporto priemonės patraukimas, pasak žmonių, greičiausiai galėtų būti atliktas tik apie vidurnaktį, tačiau viskas gali užsitęsti ir iki ryto. Gerą valandą tiesiog sėdim ir klausomės Kerbedžio hitų. Smagu. Prisimenu vaikystę. Galiausiai vairuotojas pademonstruoja ryžtą ir sumasto daryti keliasdešimties kilometrų lankstą karvių pramintais takais. Iš pradžių, visų vairuotojų pesimistiškai palydėta mintelė, už gero pusvalandžio pasirodo beesanti nuostabus išsigelbėjimas. Apie dešimtą valandą vakaro atsiduriame Lietuvoje. Padėkoju gerajam žmogui, persėdu į kito sunkvežimio vairuotojo iš Latvijos transporto priemonę ir apie vienuoliktą valandą vakaro išsilaipinu Kauno užmiestyje. Vis dėlto, tuo mano išbandymai nebuvo baigti, vai kaip nebuvo.

Beveik para buvo praėjusi nuo paskutinio maisto pabuvojusio mano burnoje. Nusprendžiau autostrada keliauti į už kokių 7-8km esantį McDonaldą. Nemažą laiko dalį žygiavau užsimerkęs, nes net tokiam dalykui kaip žvelgimas į tamsą neturėjau energijos. Buvau visiškai išsijungęs. Jokių mintelių. Atsikapstęs iki maistingosios vietos, dar pusvalandį atstovėjau eilėje, nes naktį praalkęs buvau ne aš vienas. Galiausiai nieko nelaukęs sukirtau begalę šlamšto. Nuo gauto cukraus kiekio iš karto atsirado galvos skausmas. Kur nors keliauti jėgų neturėjau, tad tiesiog išsitiesiau miegmaišį šalia Mc`o esančių krūmų. Sapnuoju: guliu palapinėj ir po truputį šlampu. Pusiau prasibudinu ir suprantu, jog lyja. Nesuvokęs, koks stiprus lietus, užsimetu celafaną ant savęs ir miegu toliau. Sapnuoju:guliu palapinėj ir skęstu. Prabundu ir pastebiu, kad lauke visiška liūtis, aš guliu baloje, o miegmaišis ir daiktai kiaurai permirkę. Pradedu dalimis tempti daiktus po Statoil degalinės stogu. Atsisėdu šalia pastarosios durų, nusimaunu, sportbačius, kojines ir tiesiog rymau. Nors esu šlapias, be jėgų, vis gi nepergyvenu. Suprantu, kad iki ryto vos tris valandos. Nepastebimai prabėgus laikui, jau regiu saulėtekį, tad traukiu namų link.

Tokios tad keistenybės dėjos po vasaros dangumi, mielieji. Pranašiškai šį pavasarį kalbėjo R., sutiktas Prancūzijoje. Jo teigimu į kelionę neretai iškeliaujama dviese, grįžtama - po vieną. Dviems personoms suvienijus jėgas, nepavyko pajausti kažko išskirtinio nei muzikoje, nei kelionėje. Dabar tesinori būti sau pačia geriausia pora ir žygiuoti kurį laiką vienam. Vis gi, Balzako žodžiai - "Vienatvė puikus dalykas, bet juk būtina, kad kas nors jums pasakytų, kad vienatvė - puikus dalykas" bei šioje kelionėje išvysta šeimos idilė palieka viltį ateityje pažaisti gerus žaidimus ir su žmonėmis. Tuo tarpu mano kelionių tikslas ir kryptis truputėlį keisis, bet apie tai kada nors, jei visi būsim gyvi. Gyvuokit.