2009m. Gruodis. Kodėl gi Riley'iui Lee skambant negaliu rymot po šilta saule, o ne šaltoje garažo kertėje? Aš ne prieš šaltį, šiaip įdomu. 2010 Vasaris. Rašytojų sąjungos užeigoje bendramintė R. talžo mano šachmatų lentos pusėje esančias figūras bei kišteli mintį susipažinti su Julio Cortazar'u. Pažinties metu abu minėtieji kontekstai jungėsi į vieną mintį - keliauju į Paryžių.

Kelionės išvakarės. Dūmas po dūmo, daina po dainos, istorija po istorijos mėnulio apšviestame balkone ir Andrius Romaška žinoma nespėja grįžti namo, tad kaip jau tapo įprasta visas kelionės organizavimas atidedamas paskutinei dienai. Jos metu lekiu, skubu, prakaituoju. Paskutinis alaus gurkšnis didžiojo R. namuose ir neužilgo ryškėja oro uosto kontūrai.

Sėdėdamas pakilusiame lėktuve bei kaip vėliau paaiškės - visos kelionės metu, nesijaučiau darantis kažką neįprasto, nekasdieniško. Atrodė viskas taip ir turi būti. Neturėdamas kur miegoti bei žvelgdamas nakčiai į akis priešingai nei ankstesnėse kelionėse nejaučiau jokio jaudulio - tiesiog buvau. Noro sutikti lietuvių ar grįžti į savo gimtają šalį - priešingai nei praėjusiose kelionėse - nebuvo. Buvau laimingas nepriklausomai nuo savo geografinės padėties po saule. Buvau laimingas tiesiog dėl to, jog esu, gyvuoju.

Perteikti jums, mielas skaitytojau, kiekvieną nuotykį kurį patyriau būtų beprasmiškas darbas. Esmė buvo ne tik ypatingose, kritinėse situacijose, vadinamose nuotykiais. Kiekviena jausena, kiekviena akimirka buvo reikšminga ir vis kitokia. Kartu su bendraminčiu, su kuriuo pragyvenome, pramuzikavome kartu savaitę po manosios kelionės ir kuris girdėjo mano pažįstamų, bičiulių, draugų klausimus, kokių nuotykių patyrau kelionėje, kaip sekės, supratom, kad tai ką patyri lieka su tavimi. Mano žodžiai nepadės jums pasiekti tos pačios būsenos, kurioje buvau aš, neperkels į kitą laiką, kitą vietovę. Viskas ką galėčiau prasmingo padaryti, tai visa energija, gauta kelionės metu dalintis su kitais. Nesvarbu ar tai vyktų ją perduodant tiesiogiai ar meno kūriniu.

Vis dėlto, iki tol, kol visus savo patyrimus, jausenas gebėsiu išreikšti kitu, padoresniu, būdu, pratęsiu savo beprasmybę ir pasidalinsiu keliomis akimirkomis, mintelėmis iš kelionės.

Jaučiau, jog esu saugomas visos kelionės metu ir ne tik. Pirmoji naktelė tai tik patvirtino. Besiruošiant naktį leisti oro uoste, D., mielas vyrukas, buvo atsiųstas iš nakties. Likus pusvalandžiui iki vidurnakčio su juo jau žengėm į belgišką pub'ą. Bliuzai, rock'n'roll'ai, apsinešimas nuo alaus, grupiokai tuo metu kalantys beprasmybes kažkur, o aš savo vietoj. Nuostabu. Smagumo pridėjo ir tai, kad D. tekalbėjo prancūziškai, o aš - angliškai. Vis dėlto, eilinį kartą įsitikinau, jog išraiškos priemonė nėra svarbi. Puikiai išsimiegojau naujojo pažįstamo namuose ir D. pasisiūlė nuvežti į degalinę, iš kurios galėsiu susitranzuoti automobilių, keliaujančių Prancūzijos link. Važiavom kokius 35-45km. Vėliau supratau, jog be D. pagalbos nugabenant mane į degalinę, būtų buvę oi kokie ne pyragai. Vienintelis neraminantis dalykas iš pirmosios paros - pusė visai kelionei skirtų pinigų nejučia buvo išragauti pub'e.

Degalinėj prašyti žmonių pavežėjimo buvo labai nedrąsu. Suvartojau paskutinius trupinėlius Gaidelio ant drąsos, išsitraukiau G., prieš pat manąją kelionę grįžusios iš Paryžiaus ir prirarušios puslapį prancūziškų frazių, lapelį ir priėjau prie pirmos mašinos. Šalia jos stovėjo miela porelė. Paklausus kur jie keliauja, atsakė, jog į Paryžių. Paklausus ar galėtų mane pametėt, vyrukas net nedvejojęs atsakė - "taip"!

Atmosfera automobilyje buvo puiki. Du neseniai įsimylėję biomokslininkai keliauja į Paryžių. Galėjau tiesiog sėdėt ir mėgautis tuo meilės dvelksmu. Vis dėlto, teko ir nemažai bendrauti su geraisiais žmonėmis. Pokalbis neapsiribojo pasakojimais kiek Lietuvoj gyventojų, kuo skiriasi mūsų šalių kultūros bei kitomis tradicinėmis temomis keliaujant užsienyje. Gana puikiai jautėm vieni kitus kaip pašnekovus, suprasdami bei nevengdami asmeniškų dalykų ir pokštų. Į antrąją pusę kelionės pokalbiui pasisukus apie muziką, paaiškėjo, kad automobiliu kartu keliauja ir Bob Marley kūryba. Pradėjo skambėti Redemption Song. Kaifavau ant galinių sėdynių, porelė kaifavo vienas nuo kito. Paryžius. Gerieji žmonės prieš atsisveikindami, pasielgė labai maloniai duodami savo telefono numerį, jei man kas nutiktų. Ačiū jiems.

Meilės miestas lietingas. Šaltoka. Stebina parkuose esančių stalo teniso bei futbolo stalų gausa. Dieve, manęs ir buvusio klasės bičiulio N. iš ten niekas neiškrapštytų. Klaidžioju po Paryžių, jį jaukindamasis. Neretai pritupiu prie Senos ar kur kitur paskaityti kaip savo keliu žygiavo Polis Gogenas ar besimokydamas skaityti nateles ir užkimšinėdamas vieno instrumentuko skylutes. Ir nors prieš šią kelionę ant manojo tako vis maišėsi lenkų rašytojas Witold'as Gombrowicz'as, tačiau kartu su savimi pasiėmiau Mėnulį ir Skatiką, dėl kurio gana lengvo kramtomumo vėliau šiek tiek nusivyliau. Vis dėlto, šio dailininko gyvenimas yra puikus ir nefantazuotas pavyzdys banaliai skambančio - pradėti niekada nevėlu.

Pradėjus temti, ėmiau ieškot numigimo vietos. Nesivadovaudamas jokiais žemėlapiais tiesiog traukiau ten, kur traukė. Užsukau į parduotuvę ir pasijaučiau tarsi užėjęs nusipirkti bagetės bei vyno prieš grįždamas į savo namus Paryžiuj. Po valandėlės klaidžiojimų išvydau apleistą nemažo ploto mišką - parkelį. Čia bus mano nakvynės vieta. Vis dėlto, kadangi laikrodis rodė tik dešimtą valandą vakaro, nusprendžiau šiek tiek paklaidžioti po naktinį Paryžių.

Nežinau kas tada nutiko, kas susiliejo. Nardžiau tarp fantastiškai apšviestų siaurų gatvelių. Pusiau atmerktomis akimis. Galva svaigo.

Grįžau į "savo" miškelį, išsitraukiau miegmaišį ir užmigau matydamas virš medžių viršūnių iškilusį Eifelio bokštą. Didžiulis šaltis pažadino už kelių valandų. Bandžiau B. dovanotais degtukais, kurių vos keli buvo užsilikę, susikurti laužą, tačiau degtukų neužteko. Panirau į šaltį dar kelioms valandėlėms. Apie penktą valandą ryte stingdamas patraukiau toliau tyrinėti Paryžiaus.

Oras pagaliau tapo bent šiek tiek pavasariškas. Aplankiau begalę vietų, buvo smagu be žemėlapiuko orientuotis Paryžiuj. Taip pat smagu patapo skaitant minėtąjį Viljamo Somerseto Moemo romaną, kurio veiksmas taip pat vyko Prancūzijos sostinėj, žinoti minimų rajonų, vietų geografinę padėtį. Dar kartelį įsitikinau vienišo keliavimo žavumu - griūni ant nuostabios kalvos pagulėti keletai valandų, prisėdi parke, pasiėmęs knygą ar instrumentėlį ir rymai kiek nori, eini valandų valandas ir niekas nesiskundžia kelionės sudėtingumu.

Nakties leisti grįžau į mano pamėgtą miškelį. Jaučiaus tarsi įsigijęs kokį nuosavą būstą Prancūzijos sostinėj. Grįžau apsiginklavęs 720 degtukų - tikrai turėtų užtekti. Užmigau. Kaip ir praėjusią naktį pažadino šaltis. Susikūriau laužiuką, tačiau dėl šlapios medienos jis buvo laikina išeitis. Teko vėl draugauti su šalčiu. Apie septintą ryto patraukiau Monmartro link.

Per pusdienį atsidūriau tame stebuklėlyje. Žavinga vieta, ne kitaip. Gaila, kad visi panašūs žavingi dalykai atsiduria komercijos glėbyje, kas sumažina meno dalį juose. Ant Mormartro kalvos sumąsčiau, kad pats laikas rytojaus rytą būtų keliaut aplankyt kitų Prancūzijos vietų. Nesižavėdamas galimybe nakčiai grįžti į miškelį, patraukiau link Gare de Lyon - pagrindinės Paryžiaus traukinių stoties. Pasiekiau ją apie devintą valandą vakaro ir "maloniai" buvau nustebintas, jog pastaroji nedirbs ištisą naktį. Nusprendžiau palikti Paryžių jau šiąnakt.

Tai buvo kvaila mintelė. Teko naktį keliauti per pavojingus Paryžiaus rajonus. Turbūt pirmą ir vienintelį kartą kelionėje jaučiau kažkokį nerimą. Keletoj situacijų tikrai maniau, kad gali tekti nusimest kuprinę ir gintis nuo neaiškių naktinėtojų. Vis dėlto, buvau saugomas. Ištisą naktelę lijo. Po trijų dienų ant kojų ir bemiegių naktų jaučiaus neypatingai. Mąsčiau tiesiog griūt į krūmus, bet ištyrinėjęs pastaruosius, supratau, jog ten per šlapia. Apie pirmą valandą nakties galiausiai priėjau padoriau atrodantį Paryžiaus priemestį. Supratau, kad nesuvokiu kur esu, tad bandymą susiorientuoti nusprendžiau palikti rytui. Priguliau tamsiam parkely ant suoliuko. Ant kito suoliuko kalbėjosi porelė žmonių, vis dėlto tai man nelabai rūpėjo.

Šeštą valandą ryte aš vėl ant kojų. Žygiavau keletą valandų, vis dar nesuprasdamas ar einu teisinga kryptim ar ne. Po šešių valandų gryno pėsčiavimo išvydau nuorodėlę į kažkokio miestelio policijos komisariatą. Šiek tiek naiviai tikėjaus, kad galbūt jie mane nuveš į tranzavimo vietą ar bent leis Google Maps pasinaudot. Viltį su savimi tokiose kelionėse nešiotis juk reikia. Tačiau žandariukai tesugebėjo man pasakyt, jog turiu eiti į stotį, iš kurios atkeliauti iki čia truko apie dvyliką valandų bei "It is imposyyyble to hitchhike here". Internetu pasinaudoti galimybės taip pat nesuteikė. Tiesa, du kartus pokalbio pabaigoje paklausus ar bent einu Reiso kryptim, atsakė, jog kryptis ta. Dar po kelių valandų priėjau kitą miestelį, kuriame buvo įvažiavimas į automagistralę. Ant popieriaus lapo užsirašiau "Reims" ir pradėjau tranzuoti.

Vėl lijo. Sustojo vienas vyrukas, tačiau galimybės būti pavėžėtam 20 kilometrų atsisakiau. Niekas nestojo apie pusvalandį. Nusprendžiau stabdyti ne ties įvažiavimu į autostradą, bet joje pačioje, nors numaniau, kad tai draudžiama daryti. Sustojo kiniečių porelė, tačiau trumpo pavežėjimo vėl atsisakiau. Mirguliuodama atlėkė policijos patrulio mašina. Įjungiau durno užsieniečio rėžimą. Baudelės negavau, tiesiog buvau piktai palydėtas iki įvažiavimo į autostradą ir patrulis liepė tranzuoti ten. Dariaus vis šlapesnis, vis labiau pavargęs. Pirmą ir vienintelį kartą kelionėj pasipylė keiksmažodžiai. Ir kas iš jūsų, mielieji, atsidūrę tokioj situacijoj būtų patikėję, jog jau šį vakarą atsidursit už pusantro šimto kilometrų, sėdėsit Reimso centre, valgysit prabangią vakarienę bei gersit vyną? Nedaugelis, oi nedaugelis.

Po gero pusvalandžio sustojo indas su sunkvežimuku ir pavežė dešimt kilometrų. Bent šiek tiek sušilau. Už keliolikos minučių sustojo kitas žmogelis ir pasisiūlė pavežėti dar dešimt kilometrų. Kur čia dėsies, kai ant galvos lija, lipkime. Dėl tokių žmonių kaip šis buvimą kelyje atsimeni visą gyvenimą. Pradžioje pokalbio vyrukas su puikiu britišku akcentu tiesiog domėjosi kas aš, kur ir kodėl keliauju. Nuo to laiko tiesiog tylėjau ir klausiausi. Žmogelis, gimęs Kenijoj, būdamas 17 metų apkeliavęs aplink pasaulį, baigęs mokslus Anglijoj, gyvenęs ir dirbęs Izraelyje, JAV, Prancūzijoj. Ir visas situacijas bei dėsnius paaiškinantis gyvenimo devizas – "Life is fun". Pokalbiui pasisukus apie moteris, R. teigimu, šiuo metu jo gyvenimas be pastarųjų yra ypač turiningas, nes niekas nestabdo jo tobulėjimo ir judėjimo priekin. Vis dėlto, papasakojo, kad dirbdamas Izraelyje su viena bendraminte kūrė bendrus ateities planus. Vis gi draugei laukiant autobuso stotelėje priėjo teroristas ir ištaškė save bei visus aplinkui buvusius žmones. Pažvelgiau į jį išgastingomis akimis. R. išsišiepė ir atsakė – "That's ok Andrius. Life is fun, life is fun". Žvilgtelėjau į navigacinę sistemą. Buvo likę 8km iki Reimso. R. sukorė papildomus šimtą keliasdešimt kelis kilometrus tik dėl manęs, nekalbant apie tai, kad dar tiek pat turėjo grįžti atgal ir dar sumokėjo už važiavimą autostrada papildomus 15 eurų. Lipau iš mašinos sugraudintas. Dėkoju R.

Reimse lyg ir buvau taręsis dėl nakvynės už trijų dienų, tačiau būdamas tokios būsenos tiesiog skambinau į duris velykų išvakarėse. Žinoma, nors jauna šeimininkė ir priėmė mane, bet buvo ypatingai nejauku taip elgtis. Kartu su pastarąja, jos mama bei keliais draugais apturėjom sočius pietus. Iškart po jų iškeliavom į Reimso centrą pas kitus jaunuolės draugus. Jaučiaus dar nejaukiau. Vis dėlto kita jauna šeimininkė priėmė labai maloniai, vis stengėsi palaikyti man draugiją. Nepaisant to, kad jaučiaus nejaukiai, atmosfera kambaryje buvo fantastiška. Prancūzų valgymo tradicijos, vynas, Sangria, nuostabi naktis už lango, žavingas kambario apšvietimas, prancūzų kalba. Gaila, bet tuo momentu manasis kūnas pasiekė kritinę būseną. Maniau, kad nualpsiu tiesiai ant stalo. Po stalu laikiau sugniaužęs rankas. Vis dėlto, vakarojimas neužsitęsė ypatingai ilgai ir sėkmingai grįžom namo. Pamiegojęs atsisveikinau su svetingaisiais žmonėmis. Lija, vėl gatvė.

Po tokio vakaro bei nakties aptingau. Nenorėjau tądien stoti į kelią. Paskambinau keliems kitiems Reimsiečiams, tačiau niekas neatsakė. Pašalau Reimso katedroj ir sulaukiau vieno vyruko, gyvenančio šalia jos, skambučio. Apsilankiau pastarojo namuose. Supratau kiek daug galima sužinoti, patobulėti per vieną parą. Apturėjom nuostabų vakarą ir naktį su lūpinės armonikėlės meistru. R. išmokė žaisti kiniškąjį Go, davė daugybę geros muzikos, knygų rekomendacijų. Paskanavom Picon Beer. Naktinėjom su David'o Lynch'o kūryba. Apskritai šalia visų naujų dalykų, puikiai jaučiaus šalia R. Jokių barjerų. Jokių nejaukybių. Ryte gerbiamasis palydėjo šiek tiek Lilio kryptim ir kartu su saule patraukiau per svietą toliau. Dėkoju R.

Pritupiau prie upės parymot. Niekur neskubėjau. Skambėjo airiškos muzikos grupės Flook muzika. Nusprendžiau į Lilį keliauti ne autostrada, o lygigagrečiu jai keliu bei pasigrožėti Prancūzijos miesteliais. Vis dėlto, ypatingai ilgai juose neužsibuvau, nes po kurio laiko pasimečiau žemėlapyje, tad nusprendžiau ieškoti automagistralės. Paieškų metu atradau uždarytą apytiksliai 3 kilometrų ilgio kelio atkarpą. Jokių mašinų, jokių žmonių aplinkui. Aš turėjau 3 kilometrus kelio šiame pasaulėlyje. Stebuklinga. Vėliau šiek tiek galiėjausi, kad nelikau ten nakvoti. Buvo apie 19 valanda vakaro, autostrados dar nesimatė, o iki Lilio buvo likę daugiau nei pusantro šimto kilometrų. Vis dėlto, ramybė tvyrojo manyje ir aplink mane. Už pusvalandžio priėjau pijažą (automagistralės punktą, kuriame automobilių vairuotojai turi susimokėti už keliavimą ja). Neužilgo sustojo jaunas vyriškis, nekalbantis angliškai bet sutiko pametėt iki Lilio. Skambėjo Oasis. Artėjant prie Lilio pamačiau keletą fantastiškų patilčių. Taip, turbūt nė vienas iš jūsų nesidairo į tokius dalykus, bet jos buvo tobulos. Apie devintą valandą vakaro žmogelis paleido Lilio stoties rajone. Ačiū jam.

Pabandžiau paskambinti vienai merginai iš šio Prancūzijos miesto, tačiau pastaroji nekėlė. Ėmiau ieškoti kito žmogelio iš Lilio numerio, tačiau atradęs, pastebėjau, kad nusirašiau ne visus numerio skaitmenis. Prisistatė žmogelis, siūlantis žolės. Atsisakiau. Stoties rajone ėmiau jaustis truputį nejaukiai. Susišvietė keliauti 20 kilometrų, atrasti vieną iš tobulųjų patilčių ir surūkyti ten cigaretę. Tiesiog. Užtraukiau giesmes ir žygiavau naktine autostrada. Už geros valandos mano dainų, net nestabdytas sustojo automobilis. Jame sėdėjo du vyriškiai. Neatrodė itin patikimai, bet net nesupratęs, kur jie keliauja šokau vidun. O kas man, ramiam. Vyrukai laužyta anglų kalba aiškinos kur aš važiuoju, aš tik vyniojau vatą ir varčiaus – nesakysiu gi, kad ieškau tobulos patiltės. Po kurio laiko šaunuoliai turėjo krypti nuo automagistralės. Vyrukai išlipo papozuoti ir patraukėm kas sau. Dėkoju jiems. Už valandėlės radau ją, radau. Įkopiau. Po apačia mašinų šviesos, viršuje – smilkstanti cigaretė. Atlikęs ritualą, susisukau į miegmaišį ir užmigau. Šaltis, kaip gi be jo.

Pasitiko saulėtas rytas. Patraukiau link kažkokio miestelio nusipirkti prancūziško batono. Pasimėgavęs saule bei batonu, nusprendžiau eiti tranzuoti autostrados link. Po kopinėjimų per įvairias apsaugines tvoras, bei ėjimų automagistrale ėmiau tranzuoti ties įvažiavimu į autostradą. Vis gi neužilgo išvydau mirgantį policijos autobusiuką ir buvau įsodintas į jį žandarams nieko nepaaiškinus. Galvoju – dabar tai tikrai į nuovadėlę kokią nugabens, tačiau pavežė ir išmetė kažkokiame niekam tikusiame kelyje vedančio Lilio kryptim. Ten pasigavau Ukrainietį su visa fūra ir sumušiau trumpiausio tranzavimo rekordą – buvau pavežtas ne daugiau nei vieną kilometrą. Po šiokių tokių klaidžiojimų stovėjau kitame įvažiavime į autostradą. Neužilgo sustojo vienas pilietis ir teigė, pametėsiantis iki Lilio. Mielas žmogelis buvo. 35-40 metų vyrukas, tačiau atrodo, jog gyvenimas net nepalietė jo, nesugadino. Kalbai pasisukus apie Lilio futbolo komandą, paklausiau ar žmogelis apsilanko šio klubo varžybose. Vyrukas atsakė, jog jo žmona nemėgsta futbolo. Pagalvojau, kad gal nesuprato klausimo ir paklausiau dar kartelį. Šis atsakė, kad klausimą suprato, tiesiog be žmonos jis niekur neišeina, neišimtis ir futbolas. Prašau jums.

Išsilaipinęs Lilyje sutariau su viena mergina, galbūt parūpisiančia nakvynę, susitikti vakare stotyje. Pasimėgavęs saule, patraukiau į stotį. Susitikau M., kuri buvo su viena vokietaite. M. teigimu, mane turėtų apnakvindint vienas jos bičiulis. Kiek vėliau prie mūsų trijulės prisijungė ir pastarasis. Tiesiog hanginom po Lilį, kalbėdami apie kultūrų skirtumus ir šiaip. Apie devintą valandą vakaro patraukėm į Couchsurferių susitikimą viename bare. Jaučiaus velniškai nejaukiai. Nieko nepažinojau, nors žmonių būta įdomių. Kiek vėliau į barą užėjo keli jaunikaičiai iš Šveicarijos, su kuriais atradom bendrų temų ir maloniai juokavom, tačiau pačiam smagume, jau turėjom traukt namo. Permiegojaus pas S. ir ankstyvą rytą žengiau į kelią.

Posakį – "kas dieną po naujieną", reiktų pakeisti į "kas dieną po naują policijos ekipažą". Iš pačio ryto vėl buvau supakuotas ir nuvežtas už Lilio. Vos ne taksi:) Saulė šypsojos, tad tiesiog atsiguliau ant žolėto žiedo, aplink kurį keliauja automobiliai ir pragulėjau keletą valandėlių. Ramybė. Vis dėlto, susikaupę debesys skatino kelti ranką į viršų. Šiek tiek paėjus, ėmiau stabdyti automobilius, keliaujančius Valencienn'o kryptim. Po trijų ketvirčių valandos sustojo vyrukas ir sako – "šok, šok, tik greitai". Pašnekovo išties buvo įdomu klausytis. Nemažai regėjęs žmogelis. Davė naudingų rekomendacijų apie keliones ir organizacijas Jungtinėse Valstijose. Pasiūlė mane pavalgydinti Valencienn'o greito maisto užkandinėje, tačiau atsisakiau. Dėkoju jam. Išsilaipinęs ėmiau tyrinėti šią Prancūzijos vietą. Labai žavingas miestukas. Vienas jaukiausių, iš tų, kuriuos teko aplankyti šioje kelionėje. Apie 14h priėjau vieną atokesnę aikštę, kurioje žmogelis žaidė petankę. Po truputį iš darbų ėmėsi rinktis kiti vyrukai ir užvirė rimta kova. Praleidau ten kokias tris valandas. Tiesiog negalėjau atsitraukti. Debesys vėl ėmė sunkėti, tad nusprendžiau po truputį keliauti autostrados link. Prasidėjo sunkioji kelionės dalis.

Išėjęs iš Valencienn'o praradau orientaciją. Absoliučiai neapsiprendžiau į kurią pusę eiti. Užsukau į vieną užmiesčio prekybos centrą ir prisipirkau tiek maisto, kad kuprinės užtrauktukas iširdavo po kiekvieno mano staigesnio pasisukimo. Lijo lietūs. Temo. Pritūpiau po tiltu. Užtraukiau vieną iš savo giesmių-skanduočių ir tiesiog patraukiau temstančia autostrada. Nenorėdamas susipažinti su Valencienn'o apylinkių patruliais, žygiavau dvi priešingas eismo kryptis jungiančiomis "džiunglėmis". Broviausi per krūmus, stačiau kojas į gilias balas, prasidėjo liūtis. Drabužiai lipte prilipo prie kūno. Išjungiau sąmonę, tiesiog dainavau. Tikėjaus kuo greičiau išvysti patiltę, tinkamą miegui. Po poros valandų pagaliau išvydau ženklą, jog einu visai padoria kryptim. Dar už pusvalandžio tamsoje išvydau ir tilto kontūrus. Džiaugsmas užliejo kūną. Patiltė tinkama. Šlaput šlaputėlis įsisukau į miegmaišį ir užmigau.

Rytas niūrūs. Vos pajudu nuo sustingusių drabužių bei kūno. Vis dėlto žinau, kur esu. Nusprendžiu Belgijos link traukti šalutiniais keliais. Po ilgo pėsčiavimo stoju į trasą. Už trijų ketvirčių valandos sustoja vienas pagyvenęs vyriškis. Vėl gi - žmogus turi ką papasakoti. Architektas. Tad matematikos mylėtojui pasako keletą matematinių triukų bei įdomybių. Išsilaipinu kažkokiam miestely. Pakelės ženklai bei nuorodos mane klaidina, tad vėl šiek prarandu orientavimąsi. Atsipeikėjęs ir gerokai pažygiavęs, vėl stoju į kelią. Už gero pusvalandžio sustoja mielas vyrukas ir teigia galintis pavežėti kokius 3 kilometrus, atsakau – puiku. Dar vienas gyvenimo absoliučiai nesugadintas žmogelis. Automobilyje jaučiuos jaukiai. Nuvažiavus tris kilometrus, šaunuolis pasiūlo pavežėti iki Belgijos sienos. Nuostabu. Pasiprašau regio. Ties Belgijos siena, vyrukas sako – "ok, you are nice, i take you to the airport". Tokie poelgiai nejučia sugraudina ir verčia susimastyt apie vis mintis užvaldančius egoizmus. Dar šiek tiek pakalbame apie vyruko gyvenimą, keletas pokštų ir aš jau oro uoste. Jaučiuosi pakylėtas.

Per vakarą pribaigiu Moemo kūrinį, padenginėju instrumentuko skylutes, pasidžiovinu kojines ir po varginančio laiko stūmimo tiesiuos miegmaišį. 4 valandą ryte esu žadinamas apsauginio su prašymu keltis nuo praėjimo. Kadangi skrydis tik kitą dieną, suprantu, jog oro uoste daugiau neištversiu, tad patraukiu Šarlerua miesto link. Spėkite, kas prisistato man žygiuojant greitkeliu? Taip, taip. Esu priverčiamas vėl keliauti užmiesčio keliais. Atrandu marketėlį, nusiperku šokoladinio pieno bei šokoladinių vaflių ir nusprendžiu jaukioje vietoje skaniai pažymėti kelionės pabaigą. Link miesto nebetraukiu, nes aptinku vienuolyną. Perlipu mini tvorelę ir einu į kažkokį atokų vienuolyno sodą. Dieviška. Saulė, paukščiai, šlapia žolė, skulptūros. Rymau. Mėgaujuos. Pasišneku su savimi. Po kurio laiko prieina vienuolė, bet pamačiusi, jog esu užsimeditavęs, nueina. Vėliau ji ateina dar kartelį. Vėl tyla. Nusprendžiu apleisti šią vietą. Prieinu prie kiek atokiau gėlyną tvarkančių vienuolių, pasisveikinu su minėta vienuole ir pavaišinu vafliu. Grįžtu į oro uostą. Stumiu laiką iki nakties. Suprantu, jog kartu naktį leis dar keli jaunuoliai iš Lietuvos, bet noriu būti savo pasauly. Pasikloju miegmaišį ir užmingu.

Skrydis artėja, viskas mielieji. Lėktuve aš toks pat ramus kaip ir skrydžio prieš dvi savaites metu. Išsilaipinęs iš lėktuvo patraukiu Karmėlavos oro uosto durų link. Kelionė baigės. Tačiau netikėtai už peties griebia bendražygiai J. ir A. bei tempia į "Skanu kaip pas mamą" vaišinti nuvargusio žmogelio sriuba. Gera tiesiog sėdėti šiek tiek apspangusiam po kelionės bei žinoti, kad žygiuoju keliu ne vienas.

O mano kelionės geografinis tikslas buvo Paryžius. Žinau, sugrįšiu ten žaisti didingų žaidimų. Jis toks tinkamas jiems. Sunkiai nuvalkiotum visą Paryžių žaidimais, juolab vynas ten toks pigus.