atsitiktinės dalybos

Klausom
Vidas Bareikis - Tylu

Skaitom
Paulo Coelho - Šviesos Kario Vadovas

Klausom
Bill Monroe & Emmylou Harris - Kentucky Waltz

Į kelią vyti pradėjo tradiciniai ženklai. Iš pradžių draugės P. bakalaurui prireikė pašnekovų keliavimo tema. Kelionės išnaktėse draugė R. pakvietė įrašyti interviu Lietuvos Radijuj apie tranzavimą. Ir nors pastarojo dalyko fiziškai įgyvendinti nesuspėjau, tačiau iš mano minčių, tartų P., pagrindinė mintis buvo, jog kelias – laiko skalėje suspausta gyvenimo versija.

Kasdieniniame gyvenime pakilimo periodai nebūna vienadieniai ar net akimirkos trukmės. Taip pat juos pakeičiantys nuosmukiai dažniausiai ateina ne per minutę, o būna nuoseklių ir neteisingų veiksmų materializavimasis. Tačiau kelyje vieną akimirką aš dažniausiai sėdžiu užkariavęs kokią nors vietovę, apsuptas bendraminčių bei žvangančių monetų kišenėse, o jau už kelių valandų miegu pakrūmėj ar turiu reikalų su policija. Tokia neįtikėtinai sparti situacijos kaita, dideli informacijos kiekiai, atsirandantys bandant apdoroti miestus bei jų žmones, verčia kitaip suvokti laiką bei sukoncentruoti kūną informacijos, jausenų pertekliui.

Gal todėl keliavimas visą gyvenimą ir nėra įmanomas, būtent šia kelio prasme, nes anksčiau ar vėliau kūnas (tiek fizinis, tiek - ne) pavargsta nuo tokio krūvio, kol galiausiai ima ignoruoti bet kokias jausenas ar fizinius dalykus. Gal todėl ir žavu, jog tai procesas prie kūrio nurimus norisi vis grįžti ir grįžti.

Iki šios savo kelionės turėjau laimės padirbėti Lietuvos Nacionaliniame Dramos Teatre, tad visa susimaterializavo į mano gyvenimui nebūdingą pinigų sumą. Vieninteliu jos panaudojimu tikslu šaukėsi investavimas į save, į savo smegenų neutronų jungimąsi. Tad nusipirkau Interrail'o bilietą, su kuriuo gali maltis po Europą traukiniais ištisą mėnesį, susimokėjau už mokslus Glazgo Dūdmaišių Koledže (Glasgow College of Piping), susimokėjau už tap'o mokslus Herrango (Švedija) šokių stovykloje ir birželio pabaigoje išsiruošiau į kelią.

Iki tol vykusiose kelionėse manęs neaplankydavo į šoną kvėpuojančios mirties baimė. Pavojų slypėjimas už kampo visuomet būdavo juntamas, tačiau stingdanti būseną, neleidžianti justis nei gyvu nei mirusiu aplankė tik šioje kelionėje. Du kartus.

Pirmą kartą tokią būseną kelias atsiuntė jau pačioje jo pradžioje. Išsilaipinęs vieną vakarą Suvalkuose, ėmiau ieškotis sau nakvynės, nes įšokti į traukinį turėjau tik apie penktą valandą ryto. Gyvenamųjų namų rajoną keitė apleistų gamyklų bei garažų rajonas – priėjau miesto pabaigą. Mane supo tik laukai bei keli apleisti pastatai. Palapinės statymui pasirinkau vieną garažo - pastato stogą, kurio aukštis buvo maždaug sulig dviem namo aukštais, nes Lenkijos laukuose statytis palapinės netraukė dėl retkarčiais praslenkančių žmogystų. Beprotiškai sunkiai užsikoręs ant pastato viršaus, pasistačiau palapinę, pasigrojau dūdmaišiu ir sudėjau bluostą.

Sutemus pradėjo lyti bei žaibuoti. Jaučiausi itin saugiai suvokdamas, jog žmogui vargu ar pavyktų užkopti ant šio pastato, o lietūs bei griausmai taip pat nežadėjo nieko blogo. Vis gi pamažu ėmiau suvokti žaibo galybę. Anksčiau esu jautęsis visišku nieku prieš kalnus, jūrą, šaltį, tačiau su šia gamtos stichija taip baimingai nebuvau susidūręs.

Gulėdamas palapinėje suvokiau, jog esu tobulas žaibo traukos centras – aplink pusės kilometro spinduliu buvau vienintelis bent kiek virš žolių pakilęs taškas. Ne šiaip pakilęs, o gerus 6 - 7 metrus. Turėjau begalę metalinių daiktų, nekalbant apie palapinės strypus. Bet lipti žemyn per krušą, tempti dūdmaišius, palapines žemyn bei aukoti nemiegui jau pirmąją naktį nekilo kūnas.

Ėmiau skaičuoti žaibo atstumą nuo savęs. Iš pradžių net ir smogdamas už kelių kilometrų, jo griausmas kėlė kūno plaukus. Vis gi kuo toliau, tuo labiau jis artėjo. 5 sekundės nuo šviesos pasirodymo iki griausmo. 4 sekundės. Išjungiu savąjį mobilų. 3 sekundės. Dvi sekundės. Dvi sekundės. Pusantros sekundės. Sprogimo garsas ėmė prilygti šalia sprogusiai prieštankinei granatai. Net ir dabar aprašinėdamas tuometinę savo būseną, negaliu patikėti, jog žaibavimas gali iššaukti neįtikėtinai realią mirties baimės būseną. Vis gi pamenu tuomet gulėdamas net negalėjau pagalvoti apie rytą, nes įsitempęs laukiau išgyvenimo bent iki kito momento. Ir meldžiausi. Viena sekundė. Ir tuomet visa aprimo. Neįtikėtiną būseną nepastebimai perjungiau į lengvo pomigio būseną. Vis gi už neilgo laiko tas pats procesas. 10 sekundžių... 2sekundės, pusantros sekundės.

Po visų ramių gyvenimo rutinų, įmestas į tokią būseną, žinoma, užkroviau neįtikėtiną krūvį kūnui. Naktį žaibui aprimus bandžiau įsijungti telefoną ir nusistatyti žadintuvą rytui, tačiau protas jau buvo kažkur kitur. Pamiršau visus PIN kodus, tad užblokavau mobilųjį jau pačią pirmąją naktį. Teko pasikliauti savo pabudimo instinktu. Vėliau žaibas dar grįžo. Atsibudau jau truputį prašviesėjus, ir strimgalviais puoliau stoties link, nes jaučiau, jog greičiausiai pramiegojau. Vis gi dar nebuvo nė keturių ryto. Mirties baimė atrodė kažkur neįtikėtinai toli, gal net neegzistavusi, nes blaiviu protu jos pajusti bei suvokti jau nebepavyko. Tiesa, tik iki kito susidūrimo su ja šioje kelionėje.

Vakare pasiekiau Bratislavą. Vėl gi miesto neužkariavimo sindromas – nepažįstamos vietos, lendantys čigonai, ne itin užtikrintas žygiavimas grindiniu. Būtent po viešnagės Bratislavoje išsireiškiau kokius požymius turi atitikti užkariautas miestas. Tik apie tai kiek vėliau.

Nors buvo jau apie dešimta valanda vakaro, beveik sutemę, pasiekęs senamiestį, nusprendžiau sugroti dūdmaišiu keletą dainų. Tai turėjo būti tam tikru išbandymu ar einu teisingu keliu bei ar pasaulis nori mane priimti.

Vienoje siauroje gatvelėje užsimerkęs pradėjau groti. Po minutės pajutau, jog šalia manęs stovi keli žmonės. Pabaigus dainą, pastarieji priėjo ir padėkoję idėjo penkis eurus į manąją kišenę. Iš pradžių jie apsigręžė ir lyg norėjo eiti, tačiau netrukus atsisuko į mane ir pakvietė eiti su jais. Paklausus kur, atsakė, jog vienas iš vyrukų yra škotiško pub'o manageris, o pats baras randasi populiariausioje Bratislavos senamiesčio gatvelėje. Priėjus pub'ą vyrukai pakvietė groti pastarojo prieigose. Netrukus aplink mane susibūrė nemažai žmonių ir paplodavo po kiekvienos iš kelių dainų, kas leidžia suprasti, jog po truputį artėjama prie to, ko ir siekiu – nuo gatvės muzikanto, tiesiog palaikančiu gatvės skambesio foną, tapti gatvės (o gal ir ne tik gatvės) performeriu, skleidžiančiu žinią tiesiogiai žmonėms. Po kelių kūrinių manageris pakvietė išgerti ko panorėjus jo bare. Paprašius, atnešė mums abiems po stiklinę viskio. Šviesus žmogus, šnektelėjom apie dalykus. Štai jums, mieli, ir gyvenimo susispaudimas laike. Vieną naktį tetrokšti išgyventi, kitą tau jau siunčiamas ryškus ženklas, jog eini teisingai. Stovi ir geri viskį Bratislavos senamiesty. Vis gi nenorėjau piknaudžiauti vyruko gerumu, tad patraukiau į naktį.

Bratislavą po kelių dienų užkariavau, tuomet netikėtai ir gimė mintyse jau minėtasis miesto užkariavimo sąrašas. Žinoma, pastarasis teatspindi dabartinį mano gyvenimo laikotarpį, dabartinį mano gyvenimo būdą. Tačiau suabsoliutinus šį sarąšą, manau, kad gautume kiekvieno žmogaus asmeninį miesto užkariavimo modelį:

1. Miestas teisingai priima tave kaip muzikantą – gatvėse groti neuždrausta, žmonės sugeba duoti atgalinį ryšį tavo muzikai pinigų ar ne tik pinigų išraiška.
2. Netoli miesto centro atrandi žmonių nelankomą vietą, kurioje gali naktimis ramiai ir pastoviai miegoti.
3. Netoli miesto centro antrandi pigią parduotuvę.
4. Pradedi gebėti gana neblogu lygiu orientuotis mieste geografiškai.
5. Netoli miesto centro atrandi vandens telkinį, kuriame gali maudytis ar skalbtis rūbus.
6. Atrandi viešą parką ar panašią vietovę, kurioje gali saugiai numigti dienos miegu, naktį įvairioms aplinkybėms neleidus to padaryti. Taip pat gali skaityti ir nagrinėti knygas, paimtas į kelią.
7. Nepabėgsi nuo fakto, kad žmogus yra bendruomenės būtybė ir kaip bebūtų - žmogaus tikslai yra vienaip ar kitaip persipynę su kitais žmonėmis. Tad labiausiai jautiesi užkariavęs miestą tiesiog natūraliai jame sutikęs bendraminčių, su kuriais gali ne tik apsikeisti energija tuo momentu, bet ir užmezgti ryšį ateičiai. Būna labai ramu, jei palieki miestą, jausdamas vaikščiojančius teisingų dalykų "filialus" jame:)

Sąrašas šmaikštus, bet per tiek kelionių pajutau, kad ir grojasi ramiau, ir mąstosi sklandžiau, ir žmones jauti stipriau, kai esi patenkinęs bent kelis iš šių punktų. Juolab, kaip minėjau - išėmus miesto užkariavimo modelį iš kelionės konteksto ir perkėlus į ilgesnį periodą, modelio punktai transformuotus į kažką panašaus ir absoliutinio kaip: socialinė aplinka, kurioje gali realizuoti savo sugebėjimus ir aistrą konkrečioms sritims, materiali aplinka, kuri leidžia tau realizuoti save kiek įmanoma taupant savo fizines jėgas, žmonės, kurie reprezentuoja panašias vertybes kaip ir tu, etc.

Grįžtant prie pastarosios kelionės – vienintelis nusivylimas iš jos, jog nepavyko užkariauti Vienos. Jaučiau ją alsuojant, jaučiau jos dydybę, tačiau praleidus tenai tik pusdienį, patraukiau į Šveicariją. Situacija paprasta – atvykau penktadienį popiet ir nors jos centrinėj alėjoj grotųsi nuostabiai, tačiau tam reikia leidimo. Mielai jį būčiau nusipirkęs, nes tekainuoja 7 eurus, tačiau įstaiga, kuri juos išduoda jau nebedirbo ir atsidarytų tik pirmadienį. Supratau, jog nepagrojęs, nesijausiu jos užkariavęs, tad naktiniu traukiniu patraukiau Ciuricho link.

Prieš iškeliaudamas iš Lietuvos turėjau vieną įdomų tikslą. Visą gyvenimą vienas iš labiausiai mane varginančių dalykų buvo "niekų šnekėjimas" su užsieniečiais. Tai yra dialogai, kurių didžioji dalis niekur neveda ir kurie skamba panašiai kaip: hi, how are you, what are you doing, oh yeah, that sounds great, that's cool, nice to meet you, in my country this word sounds like this, there are two million people in my town... Gimtinėje tokių pokalbių jau seniai nebevystau, nebepradedu, tačiau užsienyje vis dar vengdavau neapsimetinėjimo prieš save ir prieš kitus.

Čia turbūt ir reiktų įvesti sąvoką, kurią esu sukūręs bei įvedęs į bendravimą su dauguma savo draugų. Sąvoka yra – Tylos kodas. Jei nesu jums jos paaiškinęs, tai padarysiu dabartės, pateikdamas vieną pavyzdį. Kai susitinki pirmoką, tu jam tari "Labas, aš - Andrius Romaška, kuo tu vardu? Kaip sekas?" , jis atsako – "Labas, aš Petras. Sekasi gerai". Taigi mes nenutylim jokios informacijos ir pradedam nuo paprasčiausio bendravimo lygmens. Vis gi, paantrinsit man, jog būna tokių situacijų gyvenime, kai susitinki žmogų ir net nepradėjęs kalbėti pajauti, jog jis yra perskaitęs panašų kiekį panašių knygų kaip tu, patyręs nemažą kiekį patirčių, kurių stiprumas ir esmė, panašūs į tavųjų patirčių. Tuomet vietoj visų pasisveikinimų ar juo labiau apsimetinėjimų, jūs abu nutylit tą kiekį patirčių, nutylit visas knygas ir pradedat šnekėt nuo to laiptelio, kuris yra virš tų nutylėtų knygų ir patirčių. O pastarųjų suma, tai yra - kiek kartu jūs gebat nutylėti, ir yra tylos kodas.

Būtent drąsos paklusti tylos kodui man ir pritrūkdavo bendraujant su užsieniečiais – net ir jausdamas nuo pirmos akimirkos, jog priešais stovintis žmogus nesuvokia esminių dalykų ir jūsų bendravimas niekur nenuves, toliau sėkmingai apsimetinėdavau. Tad šioje kelionėje tylos kodo taikymas - "niekų nešnekėjimas" ir nuoširdi būtis iš vienos pusės daliai žmonių gal ir sukeldavo mintis, jog jie bendrauja su kažkokiu keistuoliu, tačiau tie reti Dievo siųsti žmonės, suvokę tylos kodą, apdovanodavo mane neįtikėtina šviesa. Tikiu, aš juos taip pat.

Pirma tokia ryškia dovana už iš pirmos pažiūros rūstų, bet išties teisingą bendravimą buvau apdovanotas būtent naktiniame traukinyje iš Vienos į Ženevą.

Žavingai riedėjo pastarasis tarp kalnų nakty. Kaip tai žavu bebūtų, visi žmogeliai sėdėję kupė, tame tarpe ir aš, patraukė sapnų link. Vėlyvą naktį žadino kontrolierius su prašymu keleiviams parodyti bilietą. Vienas mano amžiaus vyrukas pirko bilietą tiesiai iš kontrolieriaus. Jaunuolis per miegus įsikišo ranką į kišenę ir tiesiog ištraukė keliolika dešimčių eurų. Dar pilnai neatsibudęs, kaip tais nurašiau savyje tą jaunuolį. Vis gi remdamasis ne tylos kodu, o socialiniu pastebėjimu.

Brėkštant rytui, vienas po kito iš traukinio ėmė lipti manosios kupė bendrakeleiviai. Galiausiai likome dviese su minėtuoju jaunuoliu. Neilgai trukus, jis užkalbino mane. Pirmąsias kelias minutes buvau silpnas – tariau neįtikėtinai banalius atsakymus, kad tik pašnekovas duotų ramybę. Vis gi po kelių sakinių prisiminiau savo pažadą, duotą sau prieš kelionę. Tad išsilaisvinęs iš socialinių konstruktų, išsilaisvinęs iš išankstinio nusistatymo, šoviau kažką kardinalaus, tačiau nuoširdaus. Po tuo kažkuo slypėjo nutylėta daugybė stiprių knygų bei manųjų patirčių. Ir jaunuolis pagavo tylos kodą. Šovė kardinalaus, tačiau šviesaus atgal.

Neilgai trukus pradėjom dėstyti mintis apie Dievą, apie Šveicarijos žmonių snobizmą, apie mūsų abiejų šalių policiją bei tarėm žodį apie asmeniškus dalykus. Bene labiausiai ir įstrigo būtent pokalbis apie policiją. Sutarėm dėl mūsų abiejų šalyse vyraujančio to paties požiūrio į policiją – vos išvydę patruliuojančius pareigūnus, dažniausiai iš pasamonės išlenda nesaugumo jausmas: "ar aš nepažeidžiu viešosios tvarkos, ar nevartoju alkoholinių gėrimų viešai (Lietuvoje), ar jie turi pagrindą mane suimti..". Nors viskas, ką turėtume jausti, turėtų būti saugumo jausmas. Tokia yra bent jau teorinė pagrindinė policijos funkcija – saugumo užtikrinimas. Miniu būtent šią paprastą išvadą, nes nors ir glūdėdavo manyje šis nesaugumo jausmas, bet niekad jo neįsivardindavau, juo labiau nesuvokdavau, šios minties įsikūnijimo į daugybės žmonių pasamones bei šios minties klaidingumo.

Ciuriche išlipę iš traukinio tarėm, jog esam vienas kitam pasaulio broliai, apsikabinom ir patraukėm savo gyvenimo keliais.

Pastarajam mieste visą vakarą šurmuliavo kažkokia šventė. Žmonių tiesiogine prasme buvo milijonai, net plačiausiose gatvėse prasibrauti pro juos buvo sunki užduotis, visur skamba garsi muzika. Ėmiau nerimti dėl savo būsimojo grojimo. "Perpūsti" miesto garsus netgi su dūdmaišiu beveik kiekvienoje vietoje atrodė misija neįmanoma.

Po valandos klaidžiojimo galiausiai atsistojau siauroje gatvelėje ir pradėjau pasirodymą. Vėl gi akys užmerktos. Itin jaudinausi, nes nebuvau tikras, jog apskritai Šveicarijoj galima groti gatvėje. Po kūrinio pramerkus akis išties buvau nustebintas – aplink mane stovėjo 20 – 30 žmonių ir plojo. Visa tęsėsi apie dvi valandas. Žmonių niekad nesumažėdavo, vienus praeivius keisdavo kiti ir visi pagerbdavo plojimais ar pinigine išraiška. Baigęs koncertą, susiskaičiavau pinigėlius ir supratau vienareikšmiškai sumušęs savo grojimų rekordą – 800 litų per dvi valandėles. Nusprendžiau, jog panašiai turėtų eitis visoj Šveicarijoj, tad jau tą patį vakarą patraukiau į Berną.

Vis gi ten atkeliavęs supratau, jog labai klydau. Nepaisant to, jog pastarasis miestas yra Šveicarijos sostinė, žmonių srautas senamiesty ten itin minimalus. Tačiau pats miestas labai žavus, tad dvi paras tiesiog nagrinėjausi į kelionę pasiimtus veikalus – Alfredo Račkausko Atsitiktinių Procesų Teorija bei Ernst Hans Gombrich Meno Istorija. Ir nors noriu sujungti kuo daugiau smegenų neuronų tap'o, dainavimo, dūdmaišio grojimo, matematikos, literatūros, filosofijos srityse, tačiau jau keli metai pasamonėje glūdėjo noras paliesti ir piešimo technikas, žymiausius tapybos kūrinius, žymiausius statinius. Taigi tris mėnesius nagrinėjau meno istoriją ir jos palietimas pranoko visus lūkesčius. Dabartės itin ramiau vaikštau gatvėmis, matydamas pastatų architektūras bei žymiai smagiau mindau muziejų slenksčius. Kiekvienam, kuris nenardo dailės, architektūros vandenyse, rekomenduoju Gombrichą paprastam, žmogiškam, bet taikliam, nuosekliam, pakankamai išsamiam susitikimui su menu.

Berną palikau 4 valandą ryte ir jaučiausi tarsi pradėdamas kelionę, nes išsimaudžiau upėje, išsiskalbiau drabužius, prisipirkau maisto ir mažu nuraminau kūną Berno ramybe. Prieš akis laukė miestų – gigantų užkariavimas: Paryžius, Amsterdamas, Londonas, Stokholmas.., kas švirkštė adrenalino į kūną man beužmiegant rytiniame traukinyje pakeliui į Prancūzijos sostinę.

Jau buvau mynęs Paryžiaus grindinį, tačiau dabar atsimenu tik vieną jauseną vėl išlipus Prancūzijos sostinėje šioje kelionėje – baugoka. Jaučiau jos atgrasumą. Ne vien tik dėl ženkliai išaugusio bomžų skaičiaus, kurių palapinės remia Luvro sienas, ar dėl išaugusio juodaodžių skaičiaus Monmartre, kurie vos sutemus bent kiek tamsesnėj gatvelėj paguldytų tave ant grindinio. Paryžius truputėli praradęs savo savąstį. Norėčiau tikėti, jog per galingas jis, jog josios nesusigrąžintų.

Žygiavau pusdienį nuo stoties Monmartro link. Ketinau pūstelti dūdmaišėlį tenais. Kaip ir jaučiau, Paryžius nenorėjo taip lengvai leisti pasiimti žmonių simpatijų, pinigų. Susilaukiau rimtų rusiškų grasinimų iš akordeonisto, dėl konkurencijos, vėliau išbėgęs iš bažnyčios koks tai kunigas nuvarė nuo jos. Galiausiai atradau ramų kampelį ir susirinkau tradicinį šios kelionės uždarbį ~ 30 eurų už valandėlę.

Kūnas, dvasia visada nurimsta po grojimo. Pasisavinęs minimalią dalelę daugybės žmonių širdžių, jau esi didesnė miesto dalis, nei buvai iki tol. Nepaisant aplankiusios ramybės, supratau, jog kitą rytą sėdėsiu traukinyje, tolstančiame nuo šio miesto. Tad nusipirkau butelaitį vyno ir patraukiau prie Senos rašyti per naktelę laiško draugui V.

Pakontempliavau su savimi iki vidurnakčio, pabaigiau vynus. Kaip visad - laiškai ne iš lengvųjų einasi. Žmonių jau aplink nebuvo, tad išsitraukiau dūdmaišį ir supūčiau dainelę įkvėpimui pagauti. Po kokių 10 minučių prie manęs prisistatė trys keliais metais jaunesni nei aš jaunuoliai ir paklausė ar tai aš neseniai grojau. Sulaukę teigiamo atsakymo, jie teigė, jog sėdėjo kitapus upės ir išgirdę mane, tarė vienas kitam: "Eime pas jį - ten arba maniakas arba 'kažkas tokio' ".

Tie du vyrukai ir mergina buvo viena didžiausių kelionės atgaivų. Iškart pajutom vienas kitą. Taip pat turbūt pirmą kartą per savo keliones taip ryškiai pajutau, jog atėjo gyvenime metas, kai įdėtus į save dalykus, kurie jau prinokę, reikia pradėti perduoti kitiems. Dalintis.

Gerą valandą pokalbis vyko tokia schema: nepaliaujama lavina klausimų man. Pirmą kartą po tos valandos supratau, kaip turėtų visa atrodyti iš šono – vyrukas iš nedidelės Rytų Europos šalies, gabenasi kuprinėj sunkiausią Meno Istorijos knygą, gabenasi šimtus nesuvokiamų atsitiktinių procesų lapų, pirmą valandą nakties Paryžiuje rašo laišką, groja dūdmaišiu prie Senos ir keliauja į Glazgą truputį pasiimti šio instrumento meno, maža to išsitraukia jis stepo batus ir gali su jais sutrenkti šokį. Tikrai neįprastas pašnekovas prie Senos.

Buvau sau žadėjęs jokių suktinių, bet jaunuoliai turėjo "amnezijos" ir tobulesnių aplinkybių jai sunkiai kada begali būti. Vėliau patraukėm į vieno iš jaunuolių butą vienam prabangiausių Paryžiaus rajonų. Nedidelis paryžietiškas butas, tobulam name. Naujieji draugai labai juokėsi, nes fotografavau kiekvieną detalę – kiemelį, laiptus, liftą. Jaučiausi tarsi fotografuodamas geriausią filmo scenografiją. Bute suktinė su Devendra. Pasirodo jaunuoliai už kelių dienų keliauja į pastarojo koncertą. Deja, mane mažu spaudė laikas, tad laukti kelias dienas koncerto negalėjau, bet dar kuomet užsuksiu ir pas Devendrą.

Paryčiais įsėdome į taksi ir patraukėme į traukinų stotį, iš kur turėjau tęsti savąjį kelią. Žiūrėjau per mašinėlės langą ir kūnas atsisakė suvokti – atkeliauji į Paryžių, išsikovoji sau vietą, susirenki savo 30 eurų už valandą, išgeri vyno, duodi žmonėms įkvėpio keliauti per gyvenimą, paimi amnezijos, paklausai Devendros bute ir tave kaip nugalėtoją nemokamai veža į stotį paryčiais. Apsikabinome išlipę ir mūsų keliai prasiskyrė. Vėliau laiške jiems rašiau – didžiajai daliai žmonių net po keturių metų kasdienio bendravimo, negaliu tarti stipresnio žodžio kaip "pažįstamas", o kai kuriems po vienos nakties iš didžiosios raidės pradedi laišką - "Mano Draugai".

Kita stotelė – Amsterdamas. Išties kūnas turi būti stiprus, jog gebėtų vos po vienos ar kelių dienų palikti visas šviesas už savęs, žengti į naują milžinišką erdvę bei save iš naujo parengti nuoširdžiam, atviram atsidavimui miestui. Gal todėl visoje kelionėje turėjau tradiciją prieš palikdamas miestą ir jausdamas jį užkariavęs, aplaistyti jį vienumoje, prisiminant ir suvirškinant miesto padovanotus momentus.

Turėjau mintį Amsterdame, jo užkariavimo atveju, vietoj laistymųsi nusipirkti pirmą kartą gyvenime "keksiukų". Vis gi po kelių dienų gyvavimo Olandijos sostinėje pajutau, kaip vargina ir tamsina šį miestą visos moterys už stiklų, keksiukai, žali lapai. Stipriausiai man per smegenis buvo suduota paskutinę mano gyvavimo Amsterdame naktį , kuomet stačiausi vienoj salelėje palapinę, šalia šunų vedžiojimo aikštelės. Vyrukas, vedžiojęs ten savo šunį, priėjęs tarė, jog būčiau atsargus, mat aplink tą salą naktimis plaukioja policija ir tokius kaip aš apdovanoja nemažomis baudomis. Atsakiau, jog juk stataus palapinę ant cemento neįtikėtinai atokioje vietoje, kur retai užklysta žmogus ir čia nepažeidžiu jokių normalių įstatymų ar juo labiau sukeliu kam neigiamų jausmų. Vyrukas atsakė, jog policija tenais deda baudeles net užsnūdusiems automobiliuos, tad su „palapiniautojais“ jie išvis nežaidžia gražiai. Jam nuėjus supratau – "žmonija tikrai eina teisingu keliu – moterys už stiklo, narkotikai – viskas šviesu, pirmykštis prigimtinis gyvenimas – tamsu". Man tikrai pakeliui.

Vis gi palikau Amsterdamą ne tik su tamsiom jausenom – užkariavau šį miestą, kuris be jau minėtų dalykų yra išties žavus.

Tačiau net ir Paryžius bei Amsterdamas atrodė tik nedidelė repeticija, ateinant Londono eilei, į kurį artėjau keltais bei traukiniais. Turėjau jį pasiekti bei pradėti užkariauti sudėtingiausiu metu – penktadienio naktį. Šiurpą kėlė mintys apie tai, kiek tokių "užkariautojų" kaip aš ten jau gyvuoja, kaip į juos žiūrima. Apie tai, kaip penktadienio naktį su visa savo manta ieškuosiuos nakvynės alkoholio ištroškusios minios apsuptyje.

Liverpool Street stotyje reikėjo susirasti kokį žemėlapėlį ir pasidairyti žalių plotų jame. Žemėlapėlyje aptikau du tokius plotus, tad pradėjau klaidžioti Liverpool Street station apylinkėse ir ieškoti žalumų nakčiai. Vis gi žalumėlėse miegoti nebuvo įmanoma, tad vidurnaktį grįžau į stotį.

Čia trumpam nukrypstant nuo manųjų nuotykių Londone, reiktų tarti, jog gyvenime yra vienas paprastas dėsnis – tai, ką tu darai, tas tu ir esi. Pavyzdžiui, jei žaidi krepšinį 20 metų, tai tu ir esi krepšininkas, turintis stiprius šio žaidimo sugebėjimus. Vienas iš dalykų, kurį aš darau bene nuo vaikystės – kelionėse ieškau vietų, kuriose galėčiau numigti ar tiesiog rasti įkvėpimo. Galiausiai net nepastebi kaip išlavini jauseną bei uoslę šiai veiklai. Būna, jog keliauji ir randi vietų, kurios būtų neblogos įkvėpimui pasisemti ar numigti, tačiau jauti visu kūnu, jog kažkur yra ne nebloga, tačiau tik tau skirta neįtikėtina vieta. Ir beveik visada tokią vietą atrandi, jei nepasiduodi neblogų vietų įtikinėjimams pasilikti jose. Taip ir gyvenime – arba pasiduodi pagundoms nuklysti nuo savojo kelio arba vedi savąjį kūną ten, kur ir turi jis eiti.

Taip ir tą naktį Londone jaučiau, jog kažkur slepiasi man skirta vieta šiame rajone. Dar kartą pažvelgęs į žemėlapį, jo pakraštyje išvydau minimalų žalią tašką šalia bažnyčios – pasąmonėje neabejojau, jog tai manoji vieta. Toji vieta buvo labai nedidelis, tvora apjuostas parkelis šalia bažnyčios. Prisėdau jame ant suoliuko ir nors retai, tačiau jame vis apsilankydavo koks žmogelis. Sumąsčiau tiesiog "nusisquatinti" šį parkelį. Užsidariau vartus, vedusius į parką, o ant jų pasikabino spyna. Iš išorės turėjo atrodyti, jog parkas nakčiai užrakintas. Tad ramiai nuėjau už paminklo ir pasisavintam parkely penktadienio naktį Londone pasiėmiau savo keturias valandas miego.

Ryte patraukiau tyrinėti giganto. Iš tyrinėjimo reiktų paminėti kelis epizodus.

Dieną, netoli South Bank'o, žmonių pilname parkelyje ramiai nulūžau po saule, o prabudęs pamačiau prieš save geros energetikos vyruką, turintį gitarą. Matėsi, jog jis, panašiai kaip ir aš, bando užkariauti Londoną. Jau buvom betarią vienas kitam žodį, kai staiga prie jo priėjo du ne itin švytintys vyrukai. Išklausinėjo ką jis veikia Londone, kiek laiko jau gyvuoja čionais. Man trumpam praradus dėmesį, žiūriu, jog už parko vartų jie jau deda jaunuolio daiktus į nekokį savo automobilį bei sodina jį ten pat. Po minutės prisistatė veikėjai prie manęs. Klausė ar nereikia darbo. Ne tik iš jausenos, bet ir paprasto loginio pastebėjimo matėsi, jog tas jų siūlomas darbas baigtųsi paso atėmimu ir vergavimu Londono apylinkėse. Žinoma, patraukiau savo keliais. Londonas.

Kiek vėliau, ant tilto į Southbank'ą, pradėjau savo pasirodymą. Dar nebuvau grojęs atšiauresniame mieste – iš žmonių jokios reakcijos, jokio atgalinio ryšio. Ir nors surinkau ne tokią tragišką sumą – apie 10 svarų per 45 minutes, tačiau visi jie atsidūrė dėkle tik kaip metalo gabalėliai, be jokios papildomos mimikos ar jausenos iš prabėgančių žmonių.

Nuėjau ir prisėdau ant laiptukų. Londonas buvo puiki vieta vienam bandymui atkartoti iš Carloso Castanedos knygos (šiuo atveju tai buvo berods Sakmės Apie Jėgą). Ir nors yra daug žmogelių, kurie mini jį bloguoju, pritaikydami jam pasakoriaus ar dar kokį vardą, tačiau esu labai daug "išsiėmęs" esminių mintelių iš jo knygų.

Kartą Carlosas su savo mokytoju Don Chuanu sėdėjo didmiesčio parke, stebėjo praeivius ir laukė praeivio su geru tonaliu. Tonalis, grubiai tariant, yra viskas kas įeina į žemiškąjį žmogaus pavidalą – kūnas, mintys, protas ir t.t. Jei neblokuoji savęs, nesunku matyti, ar tonalis geras ar blogas. Verta paminėti, jog jie žmogaus su geru tonaliu laukė pakankamai ilgai ir sulaukė jau tik sutemus.

Taigi sėdėjau Southbanke, kur žmonių srautas milžiniškas ir stebėjau juos. Neįtikėtina, tačiau per kokias dešimt minučių nepraėjo nė vienas žmogelis su ryškiai geru tonaliu. Buvo du vyrukai su kostiumais, kurie jautėsi, jog truputį apleido save, nors galėtų ir kadaise buvo, neblogai ištobulinę save.

Suprantama, visi pastebėjimai sekė tikrai ne iš socialinių minčių – išvaizdos, mimikos veide, aprangos. Galiausiai po kokių 20 minučių sulaukiau. Kiek toliau nuo manęs praėjo viena tamsiaodė mergina. Jei blokuotum save, neabejotinai jos neišskirtum iš minios, gal net pritaikytum negatyvių apibūdinimų jai, tačiau man buvo akivaizdu, jog jos tonalis yra geras. Atsisėdo ji per keliasdešimt metrų nuo manęs. Aš toliau stebėjau žmones.

Ir ką jūs manote? Po penketo minučių toji mergina prieina prie manęs (nors jei esate megėjas socialinių paaiškinimų, čia toks neegzistuoja, nes mergina sėdėjo toli nuo manęs, mūsų žvilgsniai nekontaktavo, nebuvau išsiskyręs iš minios savo išvaizda ar dar kuo, tarp mūsų ir aplink mus buvo nemažiau nei šimtas žmonių). Ji taria matanti, jog apie kažką stipriai stipriai mąstau. Nedvejodamas papasakoju jai apie tai, ką dabar darau. Ji, žinoma, pagauna tylos kodą ir mes kokias dvidešimt minučių kalbamės iš esmės. Galiausiai prieina jos draugas ir jie turi keliauti į kažkokį madų performanc'ą, vis gi prieš tai, man leidus, paima mane už rankos, sukalba maldą, linkinčią man šviesos kelyje ir patraukia savo keliais. Apibendrinimų čia nereikia.

Vakare laukė desertas – pirmasis lietuvaitis kelyje. Su R., kuris įstojo į UCL ir apsigyveno Didžiojoje Britanijoje, kaip visada apturėjom pokalbį iki ryto su vynais, alum bei esminėmis mintimis.

Ryte mūsų su R. keliai prasiskyrė - spėju, jog jau ilgesniam laikui, o aš patraukiau į salos viršų. Kadangi iki mokslų dūdmaišių koledže turėjau laisvą parą, tad pasirinkau nukeliauti į Škotijos Šiaurę – prie Loch Lomondo ežero (nors pats žodis Loch jau škotiškai reiškia "ežeras", tad gal tiksliau būtų sakyti – prie Lomondo ežero). Ten ir susitikau su mirties grėsme antrąjį kartą šioje kelionėje.

Kalbėjimas apie mirtį turi vieną savybę – net ir kalbėdamas iš savo patirties apie ją, atrodo, jog jos galimą egzistavimą praeityje perdedu. Juk jeigu nemiriau, vadinasi tokia galimybė nė neegzistavo. Gal todėl vangiai žmonės reaguoja į artimų žmonių galimas užuominas į savižudybę – juk jeigu tu dar gyvas, tai jokia mirtis nė negali kvėpuoti tau į šoną. Vis gi manuoju atveju, tiesiog prisimenu tą jauseną, jog mirties būta visai šalia, kad ir kaip dabar netikrai tai skambėtų.

Nusprendžiau nuo Balloch miestelio traukinių stoties keliauti link toli horizonte stūksančių kalnų. Galvoju – susikursiu lauželį ant kalno, pernakvosiu, nusifilmuosiu kokį vaizdinį su dūdmaišio kūriniu garso takelyje. Po kokių 15 kilometrų pėsčiavimo, nusprendžiau nukrypti nuo oficialaus kelio ir pradėti kopti į kalną. Pradėjus kilti, reikėjo laipioti per spygliuotas vielas, nes pakalnėj ganėsi avys ir jaučiai. Pamatę mane, jie ėmė tolti nuo manęs tarsi nuo vilko ir burtis į krūvą. Nežinia kaip tuomet sumąsčiau išsitraukti fotoaparatą ir juos nufotografuoti.

Tai padaręs, pastebėjau, jog jautukai pamažu ima sėlinti link manęs. Kol kas ramiai pakavaus fotoaparatą. Tuomet jau nejuokai – kokie aštuoni jautukai pasileidžia bėgti link manęs. Griebiau kuprinę ir dūdmaišiuką gitaros dėkle bei pasileidau link spygliuotos vielos aptvaro. Švystelėjau daiktus, peršokau pats, atsisuku ir matau, jog jaučiai nelėtina tempo artėdami link manęs. Kadangi priekyje kažkas ganėsi, pagalvojau, jog tai gali būti jaučių jaunikliai ir jie bėga jų apsaugoti. Širdis kulnuose. Nutraukti tas vielas jaučiams vieni juokai. Palikęs daiktus šokau ant medinės tvoros, skiriančios nuo miško, ir pažvelgiau atgal – jaučiai sustojo prie pat vielos. Visas drebėdamas pakėliau daiktus, perlipau per medinę tvorą ir nusprendžiau keliauti link viršūnės krūmais bei miškais.

Netikėtai iš krūmų ir miškų iššoko ar vilkas ar laukinis šuo. Aš atgal per tvorą. Tuomet kaip visiškai supanikavęs dėl savo gyvybės gyvūnas, pasileidau link kelio per pievas. Šiaip ne taip prasibrovęs pro visas tvoras, stovėjau vis dar virpėdamas ant asfalto ir suvokdamas, jog sutryptų jautukai šį vakarą kalnuose ir tiek manęs bei mano istorijų bebūtų regėti dabartės. Nekalbant apie akistatą su vilkšuniais/vilkais.

Grįžau 5 kilometrus atgal prie viešbučio ant Loch Lomondo kranto, išsitiesiau miegmaišį ir užmigau, ramiai žinodamas, jog aplink – žmonės, ne gyvūnai.

Kitą savaitę praleidau žavioje rutinėlėje. Jaučiaus visiškai savo vietoje – nuo ryto mokslai koledže – užsidarai į mažą izoliuotą kambarėlį ir groji, jei kas neaišku - kvieties mokytoją ir aiškinatės dalykus, pavakary pokalbiai su savim, į kelią paimtų veikalų skaitymas klaidžiojant po Glazgą ir galiausiai - labai ankstyvi kritimai viešbutėlio lovon, vardan susigrąžinti kelyje neišmiegotas valandas. Taip taip, pirmą kartą savo kelionėse gyvenau viešbutėlyje. Visą savaitę. Planavau panakvoti tik keletą dienelių, tačiau per daug žavaus jo būta.

Jei truputį plačiau apie koledžą - pasisėmiau ir įkvėpimo iš Škotijos senolių ir dūdmaišio technikos, žinių. Paskutinę dieną laikiau 1 lygio egzaminus. Dėl pastarųjų visą savaitę mažu nerimavau, nes nors jų praktinei daliai tereikėjo sugroti du kūrinius iš atminties, tačiau nutiko, tai kas ir maniau nutiksią. Atkeliavęs gavau pastabų, jog besimokydamas savamoksliškai įgijau nemažai blogų įpročių, tad kūrinius reikėjo mokytis iš naujo, pakeičiant senus įpročius teisingaisiais. Vis gi egzaminą pavyko išlaikyti, tad padėkojęs senoliams bei kolegoms, tariau iki kito susitikimo.

Iš vasaros kelių derėtų paminėti vieną reiškinį, apie kurį buvau girdėjęs, bet kaip mažos ir socialiai pakankamai silpnos šalies gyventojas nebuvau dar patyręs.

Pasiekęs Londoną vėlai vakare, nusprendžiau dar vienai nakčiai jame nelikti, o keliauti į Harwich'o uostą ir ten kur nors ramiai numigti. Tačiau traukinys, turėjęs pajudėti į Harvich'o pusę apie pusė vienuoliktos vakaro vietos laiku, dėl kažkokio "emergency" atvejo traukinio tualete, pajudėjo tik apie 22:50. Taigi turėjau nespėti į kitą traukinį, į kurį turėjau persėsti nedideliam miestely ir galutinai pasiekti Harwich'ą. Tokių, kaip aš, taikiusių į tą traukinį, buvo dar apie dešimt.

Taigi išlipus mums dešimtyje iš vėlavusio traukinio Colchester'io miestelyje, mūsų jau laukė 6 - 7 prabangūs juodi taksi automobiliai ir mus po vieną, po du susodino į juos. Buvo gera skrieti nakty Anglijos keliais, vis neapleidžiant jausmui, jog tuoj pakliūsim į avariją, nes važiuojam priešpriešine eismo juosta.

Privežė mane iki pat uosto durų. Taksometras rodė virš 50 svarų sumą. Žinoma, sąskaita keliavo ne man, o Britanijos gelenžinkeliams. Šiek tiek šnektelėjom su vairuotoju, kuris buvo emigrantas iš Pakistano, ir neužilgo jau lindau į miegmaišį ant uosto teritorijos žolės.

Taigi jau buvau girdėjęs, jog, mūsų emigrantams šis taksi ir geležinkelio kompanijų bendradarbiavimas yra neretas reiškinys, bet man buvo nekasdieniška ir žavu dėl tokio darbuotojų operatyvumo.

Vieną pavakarę bepūškuodamas traukiniais Šiaurės link, įlipau į kupė, kurioje sėdėjo tik vienas vyras. Pažvelgus į jį, matėsi, jog mane regėdamas, jis viduje nusišypsojo. Iškart pajutau, jog šio žmogaus tylos kodas neabejotinai yra aukštas. Pasąmonėje taip pat neabejojau, jog tik laiko klausimas, kada tarsim vienas kitam žodį.

Ir po geros valandos jis mane užkalbino. Iš karto palikau visas mandagybes bei šoviau kažką stipraus. Žinoma, jog pašnekovas pagavo šūvį ir šovė atgal. Diskutavom apie mano idėją sujungti kuo daugiau neuronų galvoje, išlavinant save šokyje, muzikoje, matematikoje, filosofijoje, sporte. Apie mano bandymus priartėti prie idealios Martiniškos Ideniškos dienos rutinos.

Pats pašnekovas ilgus metus profesionaliai studijavo klasikinę gitarą, tačiau po to pradėjo kabinetinius darbus, susijusius su muzika. Pokalbio momentu jis buvo visos Vokietijos Chorų Asociacijos vadovas. Kalba nepaliovė tekėjus. Iki momento, kai buvau išprašytas iš traukinio, mat artėjo naktis, o aš nebuvau užsiregistravęs nakvynei traukinyje. Kartais tokios registracijos neprireikdavo, bet tą kartelį visos vietos nakčiai buvo rezervuotos, tad teko laipintis jau sutemose Kelne. Padėkojom vienas kitam už ilgą žodį. Bendramintis sakė būtinai mane aprašysiąs savo tinklalapyje, aš jam pažadėjau tą patį.

Kokia didžiulė laimė kelias dienas tyliai kaupti savyje energiją ir po to ja pasidalinti su to vertu žmogumi bei gauti už tai mainais šviesos iš jo. Sėdėjau prie Kelno katedros (kuri buvo jei ne pats, tai mažų mažiausiai - vienas iš įspūdingiausių šios kelionės architektūros paminklų) lyg iš naujo gimęs.

Kopenhagą pasitikau itin ramia širdimi. Joje nemažai laiko buvau praleidęs praėjusią vasarą, tad pažinojau ją ir jaučiaus ten lyg antruosiuose namuose. Juose visada jauties itin saugus, tad galvoje gimė vieno eksperimento idėja.

Sumąsčiau groti gatvėje iki galo, nekeisdamas vietos - net jei kas kėsintųsi kviesti policiją, vytų dėl konkurencijos ar dar dėl kitų priežąsčių bandytų pakeisti mano grojimo vietą, kaip labai dažnai nutikdavo ir nutiks kelyje. Net ir pabuvimas areštinėje būtų itin žavus įrašas mano kelionių CV, galvojau tuomet.

Taigi pirmą vakarą pradėjau pasirodymą pagrindinėje Kopenhagos pėsčiųjų gatvėje. Nenustebau, kai po kelių minučių iš kažkurio namo išbego nepatenkinta moteris ir pradėjo vyti mane iš ten. Išklausiau ją ir pasiunčiau toliau nuo savęs. Tuomet nutiko precedentų neturintis dalykas – prie manęs priėjo priešais esančios kavinės savininkas (panašu, jog italas) ir paklausė ko norėjo ta moteris. Sužinojęs atsakė, jog danai yra nesveiki žmonės, apakę nuo savo pinigų ir betrokšdami neprisileisti jokių žmonių prie savęs, praranda daug grožio. Tada tarė, jog jeigu dar kas bandys mane išvaryti, kviesčiausi jį. Taigi pirmą kartą savo kelionėse gatvėje susiradau "stogą":)

Tęsiau savo pasirodymą ir atbėga ta pati moteris, prisispausdinusi kažkokių lapų. Tai matydamas, ateina manęs užstoti kavinės savininkas, tačiau po jo ilgų diskusijų su moterimi, bičiulis pasako man, jog vis gi turėsiu trauktis, nes tuose lapuose – Danijos įstatymai. Juose teigiama, jog gatvėse galima groti akustiškai nuo 17 iki 20 valandos, bent kažkiek metrų (nepamenu tikslaus skaičiaus) atstumu nuo įstaigų. Kadangi jau buvo devynios vakaro, padėkojęs kavinės didvyriui, patraukiau parymoti. Žinojau – kitą dieną elgsiuosi pagal įstatymus ir eisiu iki galo.

Taigi kitą vakarą 17h stovėjau šalia vienos populiariausių vietų jau minėtoje pėsčiųjų gatvėje ir pradėjau savo pasirodymą. Už kelių minučių iš požeminio tualeto iššoka jo prižiūrėtojas ir sako: "Jau tu čia tai tikrai negrosi, aš negirdžiu savo radijo". Pasakiau, jog negrosiu tik tuo atveju, jei policija mane už kojų iš ten ištemps. Budėtojas atsakė, jog netrukus iškvies policiją ir ji mane ne tik ištemps, bet dar ir įrašys "to the black papers". Taigi daugiau niekada negalėsiu atvykti į Daniją. Komiška situacija. Žinoma, laikiausi savo ir tęsiau pasirodymą.

Grojos puikiai – pavyko įsijausti, pinigai biro. Priėjo vienas jaunas danas ir tarė "this is sick". "Sick" iš šviesiosios pusės šiuo atveju. Įdėjo stambią kupiūrą man į kelnes. Už gero pusvalandžio atsirado naujas kovai su manim nusiteikęs žmogus. Iš priešais esančios Louis Vuitton parduotuvės išėjo apsauginis ir mandagiai paaiškino, jog trukdau klientams susikalbėti su pardavėjais, tad turėčiau pakeisti grojimo vietą. Paaiškinau, jog nepažeidžiu jokių Danijos įstatymų, trauksiuos jei tik policija mane už kojų ištemps, o šiuo atveju išvis nematau prasmės trauktis, nes jų parduotuvė užsidaro už 15 minučių. Jis atsakė, jog supranta mano poziciją, bet vistiek turės iškviesti policiją.

Grojau ramiai dar 15 minučių, o kiti Louis Vutton apsauginiai vaipės prieš mane iš už stiklo, rodydami kūno kalba, jog mano dienos suskaičiuotos:) Už 15 minučių ant peties pajutau ranką. G4S apsaugos firmos ekipažas buvo pakviestas pašalinti dūdmaišininko. Jaunam apsauginiui kelias minutes aiškinau tą patį ką visiems iki tol ir šis taip pat teigė, jog jau kviečia man policiją. Vis gi dar ramiai sugrojau keletą kūrinių, kol G4S pasikvietė dar vieną ekipažą. Šį kartelį naujojo ekipažo apsauginis buvo neįtikėtinai rūstus ir matėsi, jog patyręs. Aiškinau jam nepažeidžiąs jokių įstatymų gal 10 minučių, vis gi jis griebė už mano dūdmaišio ir laikydamas jį, sakė, jog tikrai neleisiąs man tęsti. Buvo juokinga, nes atbėgo komiškoji moteriškė iš vakar dienos ir šaukė apsauginiams, su kokiu nedorėliu jie turi reikalų.

Galiausiai priėjo vienas patyręs keliaujantis gatvės muzikantas, su kuriuo buvom susipažinę vakarykštį vakarą ir sakė suprantąs mane, bet jau šitoje situacijoje geriau be pykčių viską baigti. Pradėjom su juo filosofuoti apskritai apie gatvės grojimą, o apsauginiai stovėjo prie mano dūdmaišio ir kokias 5 minutes tiesiog laukė, kol baigsiu šnekėtis ir patrauksiu savais keliais, kad jie galėtų užsidėti pliusą, pašalinę problemą. Baigęs pokalbį, ramiai išsitraukiau fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti piktąjį apsauginį, teigdamas, jog nusiųsiu nuotraukas policijai. Šis netikėtai paniškai pasimetė, pradėjo dangstytis veidą, bandė trauktis savo telefoną ir fotografuoti mane.

Vis gi, tai, ką dariau, jau labiau priminė chuliganiškumą gatvėje, o ne teisingų principų laikymąsi, tad tariau apsauginiams iki pasimatymo ir su trijų šimtų kronų valandiniu uždarbiu patraukiau aplaistyti paskutinės nakties ir vėl užkariautoje Kopenhagoje.

Tokius tad iš dalies kvailus žaidimus žaidžiau Danijoje, bet ir vėl viską turi pamiršti – prieš akis Stokholmas. Eilinį kartą baugu prieš gigantą, juolab debesys apsiniaukę. Po ilgo laiko prisėdu stotyje prie kompiuterio, vardan atlikčiau mokėjimą tap'o mokslams. Benaršydamas internete randu komentarų, tiesa kelių metų senumo, jog dėl išrinktų radikalių pažiūrų politikų, pradėjus groti Stokholmo gatvėse, atvyksta policija ir deportuoja iš šalies. Tas tikrai nedžiugina, nors ir skamba nerealiai.

Vis gi Stokholmą įsimyliu iki širdies gelmių – grojasi puikiai, pinigai krinta, vakare remdamasis jausena keliauju ieškoti kur numigti ir beveik Stockholmo centre apsistoju ant uolų, su vaizdu į miestą. Kitą dieną po vėl nuostabiai besisekusių grojimų apturėjau vieną didžiausių fizinių, dvasinių malonumų kelionėje – saulei slepiantis, nusileidžiu į jau minėtųjų uolų apačią, nusimaudau, išsiskalbiu rūbus, atsisėdu į ten paliktą krėslą, rymau, susikūriu laužą, kepuosi dešreles, žvelgiu į naktines Stockholmo šviesas, susisuku į miegmaišį, vandenys teliuškuoja į ausį.. Bergdžia čia žodelius dėlioti dabartės. Tik pamenu ypatingą jauseną bei netgi pačio proto padiktuotą mintį – kodėl po Herrango, nelikti Stokholme visai vasarai. Kai už valandą grojimo uždirbi nuo 100 iki 200 litų, o vakare gyveni ant uolų.

Be visų gražių dalykų iš Švedijos, reiktų paliesti ir juokingus tranzavimo ypatumus. Kadangi Herrangas nuo Stokholmo yra nutolęs apie 100 kilometrų, pasirinkau ten nukeliauti su ištiestu nykščiu, nes seniai tai bebuvau daręs. Žinoma, tikėtis, jog tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija, Danija, Švedija, tranzavimas vietinių gyventojų nelaikomas kosminiu reiškiniu, būtų naivu, bet linksmumai nutikę tą vakarą 10 kilometrų nuo Švedijos sostinės, vistiek buvo smagūs.

Magistralėje tiesiau nykštį ir kėliau lapą su miestelio pavadinimu. Vis gi ilgai niekas nestojo. Kita automagistralės kryptimi važiavo geltonas taksi automobilis. Mane išvydęs jo vairuotojas, prilėtino greitį ir pats, manęs neprašytas, pradėjo rodyti ženklus, jog lukterčiau ir jis atkeliausiąs. Po kelių minučių – automobilis jau mano krypties eismo juosta privažiuoja prie manęs. Atidaro dureles, klausia ar aš vienas, taip pat klausia kuria kryptimi yra tas miestelis, vėliau susiorientuoja ir sako: "O toli toli, bet aš žinau kur". Klausiu ar jis keliauja ta kryptimi, jog sustojo man, sako: "Taip, taip keliauju". Galiausiai po 5 minučių pokalbio pusiau angliškai pusiau ženklais jis sako: "Bet daug daug kainuos". Jam supratus, kad pinigų mokėti aš niekada ir nesiruošiau, pamojuoja pirštu prie smilkinio ir nurūksta.

Neužilgo sustoja dar vienas taksi automobilis, iš karto rodau jo vairuotojui, jog aš tranzuoju, o ne ieškau taksi. Jis taip pat būna šokiruotas ir taria: "No no this in Sweden. No. Hard hard". Buvo smagu dėl skirtingų šalių skirtingo suvokimo tokio paprasto dalyko. Vis gi kaip tais per daug pavargęs buvau, jog po visos dienos ėjimo, dar eičiau kur į apylinkes ieškotis nakyvnės. O ta galimybė vis artėjo. Jos realią tikimybę būtent ir patvirtino smagios situacijos su taksistais.

Vis gi galiausiai sustojo jauna šeimyna su savo kūdikiu ir pažadėjo pamesti keliasdešimt kilometrų. Tačiau po jų žmogeliai turėjo pasukti į šoną. Vėliau pastarieji vis juokingai žiūrėjo į žemėlapį ir bandė derinti mums visiems naudingą variantą, net jau turėję pasukti į kitą kelią. Vėliau vėl turėję sukti savo keliu, dar važiavo manuoju. Vėliau dar kartelį. Artėjo naktis, nusispjovė šaunuoliai į viską ir sukorė papildomus 50 kilometrų dėl manęs. Išlipom jau nakčiai apglėbus Herrangą. Nufotografavau šeimyną, apsikabinom ir patraukiau savais keliais prie vandenų, toliau nuo šurmuliuojančios šokių stovyklos.

Jeigu nežinote, kas per reiškinys yra Herrangas, trumpai reiktų tarti, jog tai yra didžiausia pasaulyje džiazo šokių stovykla. Populiariausias šokis iš jų, dėl kurio ir plūsta tūkstančiai žmonių į šį atokų kampelį yra vadinamas lindyhop'u. Tai porinis šokis pagal swingo muziką. Tačiau Herrange save reprezentuoja ir keletas kitų džiazo šokių – tarp jų ir tap'as (lietuviškas atitikmuo – stepas).

Kalbėdamas apie lindyhopo subkultūrą, neslėpsiu, jog ji veja mane kuo toliau nuo savęs bei nuo didžiosios dalies žmonių, panirusių į ją. Viena iš daugybės, tačiau esminė, to priežastis yra mano neįtikėtinai atsargus požiūris į visas organizacijas bei subkultūras.

Bene taikliausiai jas įvardino rusų mistikas Vadimas Zelandas, taręs, kad visos organizacijos tėra švytuoklės, siekiančios savo svyravimų amplitude pagriebti ir tave. Žinoma, jog pagriebus, tu suteiki jai didesnio svorio ir ji, iš inercijos, dar labiau įsisiūbuoja, taip turėdama galimybe savo tikslams pagriebti dar daugiau žmonių.

Pats savo gyvenime esu keliavęs per nemažai organizacijų, bendruomenių ir neneigiu, jog tai yra neišvengiama bei turbūt būtina, nes kaip jau minėjau – žmogus yra bendruomenei sutverta būtybė. Visgi visas jas reikia panaudoti savo tikslų siekimui, tačiau svarbiausias čia momentas, kurio milžiniška dalis ir nesuvokia, jog tas yra įmanoma tik neilgą laiko tarpą. Nepastebėsi tos ribos, kai vietoj to, kad organizacija būtų tavo kelrodė ir pagalbininkė, jau būsi susitapatinęs su organizacija ir ji naudos tave savo tikslams, taip tolindama tave nuo tavo prigimties. O organizacija galingas organizmas – tad tikrai pastebės menkiausią progą tavim pasinaudoti.

Jei manąsias mintis skaito užkietėjęs lindyhoperis, jis teigs, jog šis šokis niekuo dėtas prie manųjų filosofijų - jis neša tik džiaugsmą. Dėlios lindyhoperis ir visas kitas subjektyvias, nekontekstualias mintis, kurias jau tūkstantį kartu esu girdėjęs. Būtent čia ir slypi mano pagrindinė mintis – jei gatvėj ar kokioj užeigoj sutinku kokį lindyhop'o atstovą, kalbėdamasis 5 minutes su juo, iš tiesų kalbuosi su faktais apie lindyhopą, apie jo populiarumo laikmetį, apie jų išsikeltą dievuką Frankį Manningą. Žmogus, su savo savastim bei bent kokia dalele iš savęs, prieš mane tas 5 minutes neegzistuoja.

Imsit man prieštarauti, jog bet koks žmogus atradęs bet kokią nišą - nebūtinai lindyhopą, pasineria į tą veiklą ir kalba tik jos kalba. Čia, man regis, ir atsiskleidžia kiek žmogus yra stiprus atsiriboti nuo jį supančių socialinių konstruktų. Jei sugebi suvokti žmogaus į žmogų ryšį ir stovi prieš jį visiškai plikas, palikęs savo sugebėjimus, socialines mintis, nuostatas (žinoma, pasiruošęs jas ištraukti, jei jų prireiktų tame ryšyje) – esi pakankamai stiprus, nes esi pakilęs virš visų socialinių konstruktų. Jei ateini į asmenišką ryšį, galvodamas, jog visas pasaulis žaidžia tik pagal kažkokios konkrečios subkultūros ar kokio konkretaus dalyko žaidimus, kuriuos esi gerai išmokęs - visa veda ne kažin kur. Ne kažin kur, nes toks žmogus tampa vis labiau ir labiau paveikus socialiniems konstruktams, o kartu - ir vis labiau išnaudojamas minėtų švytuoklių, apibrėžtų Zelando.

Visgi į Herrangą važiavau ne bendraut su lindyhop'o atstovais, o tobulinti savo pėdas. Dienotvarkė būdavo paprasta – trys pamokos po 70 minučių gryno tap'o ir pertraukos tarp jų. Jau po pačios pirmos pamokos su 80 mečiu mokytoju, galvojau, jog tikrai neišgyvensiu:) Čia, beje ir slypi tap'o bei lindyhop'o kultūros populiarumų skirtumas – lindyhop'o pamokose nepaisant to, jog mokaisi naujus judesius, rutinas, džiaugsmo gauni čia ir dabar, besitreniruodamas juos su partneriais, girdėdamas linksmą muziką, tad pamokos neatrodo tokios sekinančios. Tap'e tuo tarpu tūkstantį kartų - ar per pamokas ar tamsiam kambarėly, kali kali kali mechaniškai judesėlius, kol po truputį jie įsisavina. Galiausiai tik po ilgo laiko patiri tą tikrą, neįtikėtiną malonumą, kai vienas po kito tie "atkalti" judesėliai ima lysti iš tavo pasąmonės tau improvizuojant.

Taigi po trijų tokių pamokėlių per dieną, tiesiog griūdavau paplūdimy. Ir esu be galo dėkingas keliems žmonėms, su kuriais galima būdavo tarti nebuką, gražų, tvirtą, nebūdingą šios subkultūros žmonėms žodį: G. - vienintelei lietuvei, mokytojavusiai Herrange , racionaliam protui, Cambridge`o matematikos absolventui L., ateitininkei R. Į savaitės pabaigą visai smagiai susiėjom su Šveicarijos lietuviu V., su kuriuo grodavom ir dainuodavom ukulėle. Jis vis aiškindavo visokias džiazo dermes, o aš jam sakydavau banalią tiesą, jog tai visiškai nesvarbu, svarbiausia dainuoti, groti iš širdies bei turėti joje esminius dalykus. Mūsų muzikavimuose atsispindėdavo kas išties yra svarbiau, kaip ir apskritai visame pasaulio muzikos kontekste.

Iš mokytojų tetroškau pasiimti tapo sugebėjimų, bet niekada nebūčiau pagalvojęs sutikti ten esminių įkvėpėjų. Vis gi, brolio ir sesės - Josettes bei Josepho Wiganų, nepaminėti bei nepavadinti stebuklėliu žemėje, būtų nuodėmė. Visomis prasmėmis – tiek šokio, tiek tyrumo išsaugojimu. Gale savaitės, net kaip mokyklinis mokinukas, parašiau šviesų laišką jiems, kad bent minimaliai išreikščiau padėką bei susižavėjimą jais.

Buvo keista, kai jau minėtas Šveicarijos lietuvis, suteikęs galimybę pasinaudoti internetu, paspaudė mygtuką ir pasakė: "Viskas, kelto bilietas į Rygą tau nupirktas". V. teigė nebuvęs Lietuvoje jau pusę metų, tad nesuprantąs manęs, kodėl man 5 – 6 savaitės atrodo ilgas laiko tarpas. Vis gi, tingėjau aiškinti jam, jog jo atvejis - sėslus gyvenimas Šveicarijoj, manasis – laiko susispaudimas kelyje.

Kelte patekau į kajutę su dviem lietuviais: 17 – 18 metų jaunuoliu iš mažo Lietuvos miestelio, su šeima emigravusio į Švediją, bei pagyvenusiu vyruku iš Šiaulių, besidarbuojančiu statybose Švedijoje. Iš pradžių neabejojau, jog trauksiu kuo toliau nuo jų skaityti knygų, žvelgdamas į jūrą. Tačiau netikėtai, pažvelgęs į šią situaciją iš viršaus, pajutau kokia ji žavi – trijų skirtingų kartų Lietuvos žmonės ankštoje kajutėje po vandeniu. Perlaužėm visi kartu dėžę alaus, padėstėm skirtingus savo požiūrius, vėliau visi kartu nuėjom į tradicinę laivo pop diskoteką. Ten tikrai ne manoji vieta, bet apskritai labai žavu buvo pasiimti tos ypatingos vakaro jausenos iš dalykų, kurių beveik niekada gyvenime nedarai ar žmonių, su kuriais niekada neturėtum jokio sąlyčio taško.

Jau vėlai naktį dar išėjau į laivo denį pakvėpuoti grynu oru. Mintyse prisiminiau kelto Estonia tragediją. Buvau ja menkai domėjęsis, bet visą likusią naktį savo kūnu jutau kaip kardinalu ir stipru buvo patirti tokius išgyvenimus žmonėms. Grįžęs namo, ilgai tyrinėjau visus dokumentinius filmus, laidas, visas versijas, straipsnius, išgyvenusių žmonių interviu, susijusių su Estonia. Labai mįslingas įvykis. Nors po visų įrodymų ir argumentų, rastų nagrinėtoje medžiagoje, akivaizdu, jog keltas nenuskendo dėl priežasčių, nurodytų oficialioje išvadoje.

Grįžtant į kelto ankštą kajutę - vyriausiasis lietuvis naktį tarė, jog kitąryt jo atvažiuos pasiimti draugas taksistas iš Šiaulių, tad pažadėjo mane nemokamai mestelti iki ten. Kitą dieną jau stovėjau Šiaulių traukinių stotyje.

Dabar ir akimirką po kelionės, jutau kokia tikslinga ir taikli ji buvo. Kas žaviausia, jog dėl visų tikslingumų, laisvė neprarandama, kaip niekur nedingsta ir nuotykiai. Abiejų tik daugiau, tikslingėjant keliams. Sužydėjau traukiniais.

Į kelią vyti pradėjo tradiciniai ženklai. Iš pradžių draugės P. bakalaurui prireikė pašnekovų keliavimo tema. Kelionės išnaktėse draugė R. pakvietė įrašyti interviu Lietuvos Radijuj apie tranzavimą. Ir nors pastarojo dalyko fiziškai įgyvendinti nesuspėjau, tačiau iš mano minčių, tartų P., pagrindinė mintis buvo, jog kelias – laiko skalėje suspausta gyvenimo versija.

Kasdieniniame gyvenime pakilimo periodai nebūna vienadieniai ar net akimirkos trukmės. Taip pat juos pakeičiantys nuosmukiai dažniausiai ateina ne per minutę, o būna nuoseklių ir neteisingų veiksmų materializavimasis. Tačiau kelyje vieną akimirką aš dažniausiai sėdžiu užkariavęs kokią nors vietovę, apsuptas bendraminčių bei žvangančių monetų kišenėse, o jau už kelių valandų miegu pakrūmėj ar turiu reikalų su policija. Tokia neįtikėtinai sparti situacijos kaita, dideli informacijos kiekiai, atsirandantys bandant apdoroti miestus bei jų žmones, verčia kitaip suvokti laiką bei sukoncentruoti kūną informacijos, jausenų pertekliui.

Gal todėl keliavimas visą gyvenimą ir nėra įmanomas, būtent šia kelio prasme, nes anksčiau ar vėliau kūnas (tiek fizinis, tiek - ne) pavargsta nuo tokio krūvio, kol galiausiai ima ignoruoti bet kokias jausenas ar fizinius dalykus. Gal todėl ir žavu, jog tai procesas prie kūrio nurimus norisi vis grįžti ir grįžti.

Iki šios savo kelionės turėjau laimės padirbėti Lietuvos Nacionaliniame Dramos Teatre, tad visa susimaterializavo į mano gyvenimui nebūdingą pinigų sumą. Vieninteliu jos panaudojimu tikslu šaukėsi investavimas į save, į savo smegenų neutronų jungimąsi. Tad nusipirkau Interrail'o bilietą, su kuriuo gali maltis po Europą traukiniais ištisą mėnesį, susimokėjau už mokslus Glazgo Dūdmaišių Koledže (Glasgow College of Piping), susimokėjau už tap'o mokslus Herrango (Švedija) šokių stovykloje ir birželio pabaigoje išsiruošiau į kelią.

Iki tol vykusiose kelionėse manęs neaplankydavo į šoną kvėpuojančios mirties baimė. Pavojų slypėjimas už kampo visuomet būdavo juntamas, tačiau stingdanti būseną, neleidžianti justis nei gyvu nei mirusiu aplankė tik šioje kelionėje. Du kartus.

Pirmą kartą tokią būseną kelias atsiuntė jau pačioje jo pradžioje. Išsilaipinęs vieną vakarą Suvalkuose, ėmiau ieškotis sau nakvynės, nes įšokti į traukinį turėjau tik apie penktą valandą ryto. Gyvenamųjų namų rajoną keitė apleistų gamyklų bei garažų rajonas – priėjau miesto pabaigą. Mane supo tik laukai bei keli apleisti pastatai. Palapinės statymui pasirinkau vieną garažo - pastato stogą, kurio aukštis buvo maždaug sulig dviem namo aukštais, nes Lenkijos laukuose statytis palapinės netraukė dėl retkarčiais praslenkančių žmogystų. Beprotiškai sunkiai užsikoręs ant pastato viršaus, pasistačiau palapinę, pasigrojau dūdmaišiu ir sudėjau bluostą.

Sutemus pradėjo lyti bei žaibuoti. Jaučiausi itin saugiai suvokdamas, jog žmogui vargu ar pavyktų užkopti ant šio pastato, o lietūs bei griausmai taip pat nežadėjo nieko blogo. Vis gi pamažu ėmiau suvokti žaibo galybę. Anksčiau esu jautęsis visišku nieku prieš kalnus, jūrą, šaltį, tačiau su šia gamtos stichija taip baimingai nebuvau susidūręs.

Gulėdamas palapinėje suvokiau, jog esu tobulas žaibo traukos centras – aplink pusės kilometro spinduliu buvau vienintelis bent kiek virš žolių pakilęs taškas. Ne šiaip pakilęs, o gerus 6 - 7 metrus. Turėjau begalę metalinių daiktų, nekalbant apie palapinės strypus. Bet lipti žemyn per krušą, tempti dūdmaišius, palapines žemyn bei aukoti nemiegui jau pirmąją naktį nekilo kūnas.

Ėmiau skaičuoti žaibo atstumą nuo savęs. Iš pradžių net ir smogdamas už kelių kilometrų, jo griausmas kėlė kūno plaukus. Vis gi kuo toliau, tuo labiau jis artėjo. 5 sekundės nuo šviesos pasirodymo iki griausmo. 4 sekundės. Išjungiu savąjį mobilų. 3 sekundės. Dvi sekundės. Dvi sekundės. Pusantros sekundės. Sprogimo garsas ėmė prilygti šalia sprogusiai prieštankinei granatai. Net ir dabar aprašinėdamas tuometinę savo būseną, negaliu patikėti, jog žaibavimas gali iššaukti neįtikėtinai realią mirties baimės būseną. Vis gi pamenu tuomet gulėdamas net negalėjau pagalvoti apie rytą, nes įsitempęs laukiau išgyvenimo bent iki kito momento. Ir meldžiausi. Viena sekundė. Ir tuomet visa aprimo. Neįtikėtiną būseną nepastebimai perjungiau į lengvo pomigio būseną. Vis gi už neilgo laiko tas pats procesas. 10 sekundžių... 2sekundės, pusantros sekundės.

Po visų ramių gyvenimo rutinų, įmestas į tokią būseną, žinoma, užkroviau neįtikėtiną krūvį kūnui. Naktį žaibui aprimus bandžiau įsijungti telefoną ir nusistatyti žadintuvą rytui, tačiau protas jau buvo kažkur kitur. Pamiršau visus PIN kodus, tad užblokavau mobilųjį jau pačią pirmąją naktį. Teko pasikliauti savo pabudimo instinktu. Vėliau žaibas dar grįžo. Atsibudau jau truputį prašviesėjus, ir strimgalviais puoliau stoties link, nes jaučiau, jog greičiausiai pramiegojau. Vis gi dar nebuvo nė keturių ryto. Mirties baimė atrodė kažkur neįtikėtinai toli, gal net neegzistavusi, nes blaiviu protu jos pajusti bei suvokti jau nebepavyko. Tiesa, tik iki kito susidūrimo su ja šioje kelionėje.

Vakare pasiekiau Bratislavą. Vėl gi miesto neužkariavimo sindromas – nepažįstamos vietos, lendantys čigonai, ne itin užtikrintas žygiavimas grindiniu. Būtent po viešnagės Bratislavoje išsireiškiau kokius požymius turi atitikti užkariautas miestas. Tik apie tai kiek vėliau.

Nors buvo jau apie dešimta valanda vakaro, beveik sutemę, pasiekęs senamiestį, nusprendžiau sugroti dūdmaišiu keletą dainų. Tai turėjo būti tam tikru išbandymu ar einu teisingu keliu bei ar pasaulis nori mane priimti.

Vienoje siauroje gatvelėje užsimerkęs pradėjau groti. Po minutės pajutau, jog šalia manęs stovi keli žmonės. Pabaigus dainą, pastarieji priėjo ir padėkoję idėjo penkis eurus į manąją kišenę. Iš pradžių jie apsigręžė ir lyg norėjo eiti, tačiau netrukus atsisuko į mane ir pakvietė eiti su jais. Paklausus kur, atsakė, jog vienas iš vyrukų yra škotiško pub'o manageris, o pats baras randasi populiariausioje Bratislavos senamiesčio gatvelėje. Priėjus pub'ą vyrukai pakvietė groti pastarojo prieigose. Netrukus aplink mane susibūrė nemažai žmonių ir paplodavo po kiekvienos iš kelių dainų, kas leidžia suprasti, jog po truputį artėjama prie to, ko ir siekiu – nuo gatvės muzikanto, tiesiog palaikančiu gatvės skambesio foną, tapti gatvės (o gal ir ne tik gatvės) performeriu, skleidžiančiu žinią tiesiogiai žmonėms. Po kelių kūrinių manageris pakvietė išgerti ko panorėjus jo bare. Paprašius, atnešė mums abiems po stiklinę viskio. Šviesus žmogus, šnektelėjom apie dalykus. Štai jums, mieli, ir gyvenimo susispaudimas laike. Vieną naktį tetrokšti išgyventi, kitą tau jau siunčiamas ryškus ženklas, jog eini teisingai. Stovi ir geri viskį Bratislavos senamiesty. Vis gi nenorėjau piknaudžiauti vyruko gerumu, tad patraukiau į naktį.

Bratislavą po kelių dienų užkariavau, tuomet netikėtai ir gimė mintyse jau minėtasis miesto užkariavimo sąrašas. Žinoma, pastarasis teatspindi dabartinį mano gyvenimo laikotarpį, dabartinį mano gyvenimo būdą. Tačiau suabsoliutinus šį sarąšą, manau, kad gautume kiekvieno žmogaus asmeninį miesto užkariavimo modelį:

1. Miestas teisingai priima tave kaip muzikantą – gatvėse groti neuždrausta, žmonės sugeba duoti atgalinį ryšį tavo muzikai pinigų ar ne tik pinigų išraiška.
2. Netoli miesto centro atrandi žmonių nelankomą vietą, kurioje gali naktimis ramiai ir pastoviai miegoti.
3. Netoli miesto centro antrandi pigią parduotuvę.
4. Pradedi gebėti gana neblogu lygiu orientuotis mieste geografiškai.
5. Netoli miesto centro atrandi vandens telkinį, kuriame gali maudytis ar skalbtis rūbus.
6. Atrandi viešą parką ar panašią vietovę, kurioje gali saugiai numigti dienos miegu, naktį įvairioms aplinkybėms neleidus to padaryti. Taip pat gali skaityti ir nagrinėti knygas, paimtas į kelią.
7. Nepabėgsi nuo fakto, kad žmogus yra bendruomenės būtybė ir kaip bebūtų - žmogaus tikslai yra vienaip ar kitaip persipynę su kitais žmonėmis. Tad labiausiai jautiesi užkariavęs miestą tiesiog natūraliai jame sutikęs bendraminčių, su kuriais gali ne tik apsikeisti energija tuo momentu, bet ir užmezgti ryšį ateičiai. Būna labai ramu, jei palieki miestą, jausdamas vaikščiojančius teisingų dalykų "filialus" jame:)

Sąrašas šmaikštus, bet per tiek kelionių pajutau, kad ir grojasi ramiau, ir mąstosi sklandžiau, ir žmones jauti stipriau, kai esi patenkinęs bent kelis iš šių punktų. Juolab, kaip minėjau - išėmus miesto užkariavimo modelį iš kelionės konteksto ir perkėlus į ilgesnį periodą, modelio punktai transformuotus į kažką panašaus ir absoliutinio kaip: socialinė aplinka, kurioje gali realizuoti savo sugebėjimus ir aistrą konkrečioms sritims, materiali aplinka, kuri leidžia tau realizuoti save kiek įmanoma taupant savo fizines jėgas, žmonės, kurie reprezentuoja panašias vertybes kaip ir tu, etc.

Grįžtant prie pastarosios kelionės – vienintelis nusivylimas iš jos, jog nepavyko užkariauti Vienos. Jaučiau ją alsuojant, jaučiau jos dydybę, tačiau praleidus tenai tik pusdienį, patraukiau į Šveicariją. Situacija paprasta – atvykau penktadienį popiet ir nors jos centrinėj alėjoj grotųsi nuostabiai, tačiau tam reikia leidimo. Mielai jį būčiau nusipirkęs, nes tekainuoja 7 eurus, tačiau įstaiga, kuri juos išduoda jau nebedirbo ir atsidarytų tik pirmadienį. Supratau, jog nepagrojęs, nesijausiu jos užkariavęs, tad naktiniu traukiniu patraukiau Ciuricho link.

Prieš iškeliaudamas iš Lietuvos turėjau vieną įdomų tikslą. Visą gyvenimą vienas iš labiausiai mane varginančių dalykų buvo "niekų šnekėjimas" su užsieniečiais. Tai yra dialogai, kurių didžioji dalis niekur neveda ir kurie skamba panašiai kaip: hi, how are you, what are you doing, oh yeah, that sounds great, that's cool, nice to meet you, in my country this word sounds like this, there are two million people in my town... Gimtinėje tokių pokalbių jau seniai nebevystau, nebepradedu, tačiau užsienyje vis dar vengdavau neapsimetinėjimo prieš save ir prieš kitus.

Čia turbūt ir reiktų įvesti sąvoką, kurią esu sukūręs bei įvedęs į bendravimą su dauguma savo draugų. Sąvoka yra – Tylos kodas. Jei nesu jums jos paaiškinęs, tai padarysiu dabartės, pateikdamas vieną pavyzdį. Kai susitinki pirmoką, tu jam tari "Labas, aš - Andrius Romaška, kuo tu vardu? Kaip sekas?" , jis atsako – "Labas, aš Petras. Sekasi gerai". Taigi mes nenutylim jokios informacijos ir pradedam nuo paprasčiausio bendravimo lygmens. Vis gi, paantrinsit man, jog būna tokių situacijų gyvenime, kai susitinki žmogų ir net nepradėjęs kalbėti pajauti, jog jis yra perskaitęs panašų kiekį panašių knygų kaip tu, patyręs nemažą kiekį patirčių, kurių stiprumas ir esmė, panašūs į tavųjų patirčių. Tuomet vietoj visų pasisveikinimų ar juo labiau apsimetinėjimų, jūs abu nutylit tą kiekį patirčių, nutylit visas knygas ir pradedat šnekėt nuo to laiptelio, kuris yra virš tų nutylėtų knygų ir patirčių. O pastarųjų suma, tai yra - kiek kartu jūs gebat nutylėti, ir yra tylos kodas.

Būtent drąsos paklusti tylos kodui man ir pritrūkdavo bendraujant su užsieniečiais – net ir jausdamas nuo pirmos akimirkos, jog priešais stovintis žmogus nesuvokia esminių dalykų ir jūsų bendravimas niekur nenuves, toliau sėkmingai apsimetinėdavau. Tad šioje kelionėje tylos kodo taikymas - "niekų nešnekėjimas" ir nuoširdi būtis iš vienos pusės daliai žmonių gal ir sukeldavo mintis, jog jie bendrauja su kažkokiu keistuoliu, tačiau tie reti Dievo siųsti žmonės, suvokę tylos kodą, apdovanodavo mane neįtikėtina šviesa. Tikiu, aš juos taip pat.

Pirma tokia ryškia dovana už iš pirmos pažiūros rūstų, bet išties teisingą bendravimą buvau apdovanotas būtent naktiniame traukinyje iš Vienos į Ženevą.

Žavingai riedėjo pastarasis tarp kalnų nakty. Kaip tai žavu bebūtų, visi žmogeliai sėdėję kupė, tame tarpe ir aš, patraukė sapnų link. Vėlyvą naktį žadino kontrolierius su prašymu keleiviams parodyti bilietą. Vienas mano amžiaus vyrukas pirko bilietą tiesiai iš kontrolieriaus. Jaunuolis per miegus įsikišo ranką į kišenę ir tiesiog ištraukė keliolika dešimčių eurų. Dar pilnai neatsibudęs, kaip tais nurašiau savyje tą jaunuolį. Vis gi remdamasis ne tylos kodu, o socialiniu pastebėjimu.

Brėkštant rytui, vienas po kito iš traukinio ėmė lipti manosios kupė bendrakeleiviai. Galiausiai likome dviese su minėtuoju jaunuoliu. Neilgai trukus, jis užkalbino mane. Pirmąsias kelias minutes buvau silpnas – tariau neįtikėtinai banalius atsakymus, kad tik pašnekovas duotų ramybę. Vis gi po kelių sakinių prisiminiau savo pažadą, duotą sau prieš kelionę. Tad išsilaisvinęs iš socialinių konstruktų, išsilaisvinęs iš išankstinio nusistatymo, šoviau kažką kardinalaus, tačiau nuoširdaus. Po tuo kažkuo slypėjo nutylėta daugybė stiprių knygų bei manųjų patirčių. Ir jaunuolis pagavo tylos kodą. Šovė kardinalaus, tačiau šviesaus atgal.

Neilgai trukus pradėjom dėstyti mintis apie Dievą, apie Šveicarijos žmonių snobizmą, apie mūsų abiejų šalių policiją bei tarėm žodį apie asmeniškus dalykus. Bene labiausiai ir įstrigo būtent pokalbis apie policiją. Sutarėm dėl mūsų abiejų šalyse vyraujančio to paties požiūrio į policiją – vos išvydę patruliuojančius pareigūnus, dažniausiai iš pasamonės išlenda nesaugumo jausmas: "ar aš nepažeidžiu viešosios tvarkos, ar nevartoju alkoholinių gėrimų viešai (Lietuvoje), ar jie turi pagrindą mane suimti..". Nors viskas, ką turėtume jausti, turėtų būti saugumo jausmas. Tokia yra bent jau teorinė pagrindinė policijos funkcija – saugumo užtikrinimas. Miniu būtent šią paprastą išvadą, nes nors ir glūdėdavo manyje šis nesaugumo jausmas, bet niekad jo neįsivardindavau, juo labiau nesuvokdavau, šios minties įsikūnijimo į daugybės žmonių pasamones bei šios minties klaidingumo.

Ciuriche išlipę iš traukinio tarėm, jog esam vienas kitam pasaulio broliai, apsikabinom ir patraukėm savo gyvenimo keliais.

Pastarajam mieste visą vakarą šurmuliavo kažkokia šventė. Žmonių tiesiogine prasme buvo milijonai, net plačiausiose gatvėse prasibrauti pro juos buvo sunki užduotis, visur skamba garsi muzika. Ėmiau nerimti dėl savo būsimojo grojimo. "Perpūsti" miesto garsus netgi su dūdmaišiu beveik kiekvienoje vietoje atrodė misija neįmanoma.

Po valandos klaidžiojimo galiausiai atsistojau siauroje gatvelėje ir pradėjau pasirodymą. Vėl gi akys užmerktos. Itin jaudinausi, nes nebuvau tikras, jog apskritai Šveicarijoj galima groti gatvėje. Po kūrinio pramerkus akis išties buvau nustebintas – aplink mane stovėjo 20 – 30 žmonių ir plojo. Visa tęsėsi apie dvi valandas. Žmonių niekad nesumažėdavo, vienus praeivius keisdavo kiti ir visi pagerbdavo plojimais ar pinigine išraiška. Baigęs koncertą, susiskaičiavau pinigėlius ir supratau vienareikšmiškai sumušęs savo grojimų rekordą – 800 litų per dvi valandėles. Nusprendžiau, jog panašiai turėtų eitis visoj Šveicarijoj, tad jau tą patį vakarą patraukiau į Berną.

Vis gi ten atkeliavęs supratau, jog labai klydau. Nepaisant to, jog pastarasis miestas yra Šveicarijos sostinė, žmonių srautas senamiesty ten itin minimalus. Tačiau pats miestas labai žavus, tad dvi paras tiesiog nagrinėjausi į kelionę pasiimtus veikalus – Alfredo Račkausko Atsitiktinių Procesų Teorija bei Ernst Hans Gombrich Meno Istorija. Ir nors noriu sujungti kuo daugiau smegenų neuronų tap'o, dainavimo, dūdmaišio grojimo, matematikos, literatūros, filosofijos srityse, tačiau jau keli metai pasamonėje glūdėjo noras paliesti ir piešimo technikas, žymiausius tapybos kūrinius, žymiausius statinius. Taigi tris mėnesius nagrinėjau meno istoriją ir jos palietimas pranoko visus lūkesčius. Dabartės itin ramiau vaikštau gatvėmis, matydamas pastatų architektūras bei žymiai smagiau mindau muziejų slenksčius. Kiekvienam, kuris nenardo dailės, architektūros vandenyse, rekomenduoju Gombrichą paprastam, žmogiškam, bet taikliam, nuosekliam, pakankamai išsamiam susitikimui su menu.

Berną palikau 4 valandą ryte ir jaučiausi tarsi pradėdamas kelionę, nes išsimaudžiau upėje, išsiskalbiau drabužius, prisipirkau maisto ir mažu nuraminau kūną Berno ramybe. Prieš akis laukė miestų – gigantų užkariavimas: Paryžius, Amsterdamas, Londonas, Stokholmas.., kas švirkštė adrenalino į kūną man beužmiegant rytiniame traukinyje pakeliui į Prancūzijos sostinę.

Jau buvau mynęs Paryžiaus grindinį, tačiau dabar atsimenu tik vieną jauseną vėl išlipus Prancūzijos sostinėje šioje kelionėje – baugoka. Jaučiau jos atgrasumą. Ne vien tik dėl ženkliai išaugusio bomžų skaičiaus, kurių palapinės remia Luvro sienas, ar dėl išaugusio juodaodžių skaičiaus Monmartre, kurie vos sutemus bent kiek tamsesnėj gatvelėj paguldytų tave ant grindinio. Paryžius truputėli praradęs savo savąstį. Norėčiau tikėti, jog per galingas jis, jog josios nesusigrąžintų.

Žygiavau pusdienį nuo stoties Monmartro link. Ketinau pūstelti dūdmaišėlį tenais. Kaip ir jaučiau, Paryžius nenorėjo taip lengvai leisti pasiimti žmonių simpatijų, pinigų. Susilaukiau rimtų rusiškų grasinimų iš akordeonisto, dėl konkurencijos, vėliau išbėgęs iš bažnyčios koks tai kunigas nuvarė nuo jos. Galiausiai atradau ramų kampelį ir susirinkau tradicinį šios kelionės uždarbį ~ 30 eurų už valandėlę.

Kūnas, dvasia visada nurimsta po grojimo. Pasisavinęs minimalią dalelę daugybės žmonių širdžių, jau esi didesnė miesto dalis, nei buvai iki tol. Nepaisant aplankiusios ramybės, supratau, jog kitą rytą sėdėsiu traukinyje, tolstančiame nuo šio miesto. Tad nusipirkau butelaitį vyno ir patraukiau prie Senos rašyti per naktelę laiško draugui V.

Pakontempliavau su savimi iki vidurnakčio, pabaigiau vynus. Kaip visad - laiškai ne iš lengvųjų einasi. Žmonių jau aplink nebuvo, tad išsitraukiau dūdmaišį ir supūčiau dainelę įkvėpimui pagauti. Po kokių 10 minučių prie manęs prisistatė trys keliais metais jaunesni nei aš jaunuoliai ir paklausė ar tai aš neseniai grojau. Sulaukę teigiamo atsakymo, jie teigė, jog sėdėjo kitapus upės ir išgirdę mane, tarė vienas kitam: "Eime pas jį - ten arba maniakas arba 'kažkas tokio' ".

Tie du vyrukai ir mergina buvo viena didžiausių kelionės atgaivų. Iškart pajutom vienas kitą. Taip pat turbūt pirmą kartą per savo keliones taip ryškiai pajutau, jog atėjo gyvenime metas, kai įdėtus į save dalykus, kurie jau prinokę, reikia pradėti perduoti kitiems. Dalintis.

Gerą valandą pokalbis vyko tokia schema: nepaliaujama lavina klausimų man. Pirmą kartą po tos valandos supratau, kaip turėtų visa atrodyti iš šono – vyrukas iš nedidelės Rytų Europos šalies, gabenasi kuprinėj sunkiausią Meno Istorijos knygą, gabenasi šimtus nesuvokiamų atsitiktinių procesų lapų, pirmą valandą nakties Paryžiuje rašo laišką, groja dūdmaišiu prie Senos ir keliauja į Glazgą truputį pasiimti šio instrumento meno, maža to išsitraukia jis stepo batus ir gali su jais sutrenkti šokį. Tikrai neįprastas pašnekovas prie Senos.

Buvau sau žadėjęs jokių suktinių, bet jaunuoliai turėjo "amnezijos" ir tobulesnių aplinkybių jai sunkiai kada begali būti. Vėliau patraukėm į vieno iš jaunuolių butą vienam prabangiausių Paryžiaus rajonų. Nedidelis paryžietiškas butas, tobulam name. Naujieji draugai labai juokėsi, nes fotografavau kiekvieną detalę – kiemelį, laiptus, liftą. Jaučiausi tarsi fotografuodamas geriausią filmo scenografiją. Bute suktinė su Devendra. Pasirodo jaunuoliai už kelių dienų keliauja į pastarojo koncertą. Deja, mane mažu spaudė laikas, tad laukti kelias dienas koncerto negalėjau, bet dar kuomet užsuksiu ir pas Devendrą.

Paryčiais įsėdome į taksi ir patraukėme į traukinų stotį, iš kur turėjau tęsti savąjį kelią. Žiūrėjau per mašinėlės langą ir kūnas atsisakė suvokti – atkeliauji į Paryžių, išsikovoji sau vietą, susirenki savo 30 eurų už valandą, išgeri vyno, duodi žmonėms įkvėpio keliauti per gyvenimą, paimi amnezijos, paklausai Devendros bute ir tave kaip nugalėtoją nemokamai veža į stotį paryčiais. Apsikabinome išlipę ir mūsų keliai prasiskyrė. Vėliau laiške jiems rašiau – didžiajai daliai žmonių net po keturių metų kasdienio bendravimo, negaliu tarti stipresnio žodžio kaip "pažįstamas", o kai kuriems po vienos nakties iš didžiosios raidės pradedi laišką - "Mano Draugai".

Kita stotelė – Amsterdamas. Išties kūnas turi būti stiprus, jog gebėtų vos po vienos ar kelių dienų palikti visas šviesas už savęs, žengti į naują milžinišką erdvę bei save iš naujo parengti nuoširdžiam, atviram atsidavimui miestui. Gal todėl visoje kelionėje turėjau tradiciją prieš palikdamas miestą ir jausdamas jį užkariavęs, aplaistyti jį vienumoje, prisiminant ir suvirškinant miesto padovanotus momentus.

Turėjau mintį Amsterdame, jo užkariavimo atveju, vietoj laistymųsi nusipirkti pirmą kartą gyvenime "keksiukų". Vis gi po kelių dienų gyvavimo Olandijos sostinėje pajutau, kaip vargina ir tamsina šį miestą visos moterys už stiklų, keksiukai, žali lapai. Stipriausiai man per smegenis buvo suduota paskutinę mano gyvavimo Amsterdame naktį , kuomet stačiausi vienoj salelėje palapinę, šalia šunų vedžiojimo aikštelės. Vyrukas, vedžiojęs ten savo šunį, priėjęs tarė, jog būčiau atsargus, mat aplink tą salą naktimis plaukioja policija ir tokius kaip aš apdovanoja nemažomis baudomis. Atsakiau, jog juk stataus palapinę ant cemento neįtikėtinai atokioje vietoje, kur retai užklysta žmogus ir čia nepažeidžiu jokių normalių įstatymų ar juo labiau sukeliu kam neigiamų jausmų. Vyrukas atsakė, jog policija tenais deda baudeles net užsnūdusiems automobiliuos, tad su „palapiniautojais“ jie išvis nežaidžia gražiai. Jam nuėjus supratau – "žmonija tikrai eina teisingu keliu – moterys už stiklo, narkotikai – viskas šviesu, pirmykštis prigimtinis gyvenimas – tamsu". Man tikrai pakeliui.

Vis gi palikau Amsterdamą ne tik su tamsiom jausenom – užkariavau šį miestą, kuris be jau minėtų dalykų yra išties žavus.

Tačiau net ir Paryžius bei Amsterdamas atrodė tik nedidelė repeticija, ateinant Londono eilei, į kurį artėjau keltais bei traukiniais. Turėjau jį pasiekti bei pradėti užkariauti sudėtingiausiu metu – penktadienio naktį. Šiurpą kėlė mintys apie tai, kiek tokių "užkariautojų" kaip aš ten jau gyvuoja, kaip į juos žiūrima. Apie tai, kaip penktadienio naktį su visa savo manta ieškuosiuos nakvynės alkoholio ištroškusios minios apsuptyje.

Liverpool Street stotyje reikėjo susirasti kokį žemėlapėlį ir pasidairyti žalių plotų jame. Žemėlapėlyje aptikau du tokius plotus, tad pradėjau klaidžioti Liverpool Street station apylinkėse ir ieškoti žalumų nakčiai. Vis gi žalumėlėse miegoti nebuvo įmanoma, tad vidurnaktį grįžau į stotį.

Čia trumpam nukrypstant nuo manųjų nuotykių Londone, reiktų tarti, jog gyvenime yra vienas paprastas dėsnis – tai, ką tu darai, tas tu ir esi. Pavyzdžiui, jei žaidi krepšinį 20 metų, tai tu ir esi krepšininkas, turintis stiprius šio žaidimo sugebėjimus. Vienas iš dalykų, kurį aš darau bene nuo vaikystės – kelionėse ieškau vietų, kuriose galėčiau numigti ar tiesiog rasti įkvėpimo. Galiausiai net nepastebi kaip išlavini jauseną bei uoslę šiai veiklai. Būna, jog keliauji ir randi vietų, kurios būtų neblogos įkvėpimui pasisemti ar numigti, tačiau jauti visu kūnu, jog kažkur yra ne nebloga, tačiau tik tau skirta neįtikėtina vieta. Ir beveik visada tokią vietą atrandi, jei nepasiduodi neblogų vietų įtikinėjimams pasilikti jose. Taip ir gyvenime – arba pasiduodi pagundoms nuklysti nuo savojo kelio arba vedi savąjį kūną ten, kur ir turi jis eiti.

Taip ir tą naktį Londone jaučiau, jog kažkur slepiasi man skirta vieta šiame rajone. Dar kartą pažvelgęs į žemėlapį, jo pakraštyje išvydau minimalų žalią tašką šalia bažnyčios – pasąmonėje neabejojau, jog tai manoji vieta. Toji vieta buvo labai nedidelis, tvora apjuostas parkelis šalia bažnyčios. Prisėdau jame ant suoliuko ir nors retai, tačiau jame vis apsilankydavo koks žmogelis. Sumąsčiau tiesiog "nusisquatinti" šį parkelį. Užsidariau vartus, vedusius į parką, o ant jų pasikabino spyna. Iš išorės turėjo atrodyti, jog parkas nakčiai užrakintas. Tad ramiai nuėjau už paminklo ir pasisavintam parkely penktadienio naktį Londone pasiėmiau savo keturias valandas miego.

Ryte patraukiau tyrinėti giganto. Iš tyrinėjimo reiktų paminėti kelis epizodus.

Dieną, netoli South Bank'o, žmonių pilname parkelyje ramiai nulūžau po saule, o prabudęs pamačiau prieš save geros energetikos vyruką, turintį gitarą. Matėsi, jog jis, panašiai kaip ir aš, bando užkariauti Londoną. Jau buvom betarią vienas kitam žodį, kai staiga prie jo priėjo du ne itin švytintys vyrukai. Išklausinėjo ką jis veikia Londone, kiek laiko jau gyvuoja čionais. Man trumpam praradus dėmesį, žiūriu, jog už parko vartų jie jau deda jaunuolio daiktus į nekokį savo automobilį bei sodina jį ten pat. Po minutės prisistatė veikėjai prie manęs. Klausė ar nereikia darbo. Ne tik iš jausenos, bet ir paprasto loginio pastebėjimo matėsi, jog tas jų siūlomas darbas baigtųsi paso atėmimu ir vergavimu Londono apylinkėse. Žinoma, patraukiau savo keliais. Londonas.

Kiek vėliau, ant tilto į Southbank'ą, pradėjau savo pasirodymą. Dar nebuvau grojęs atšiauresniame mieste – iš žmonių jokios reakcijos, jokio atgalinio ryšio. Ir nors surinkau ne tokią tragišką sumą – apie 10 svarų per 45 minutes, tačiau visi jie atsidūrė dėkle tik kaip metalo gabalėliai, be jokios papildomos mimikos ar jausenos iš prabėgančių žmonių.

Nuėjau ir prisėdau ant laiptukų. Londonas buvo puiki vieta vienam bandymui atkartoti iš Carloso Castanedos knygos (šiuo atveju tai buvo berods Sakmės Apie Jėgą). Ir nors yra daug žmogelių, kurie mini jį bloguoju, pritaikydami jam pasakoriaus ar dar kokį vardą, tačiau esu labai daug "išsiėmęs" esminių mintelių iš jo knygų.

Kartą Carlosas su savo mokytoju Don Chuanu sėdėjo didmiesčio parke, stebėjo praeivius ir laukė praeivio su geru tonaliu. Tonalis, grubiai tariant, yra viskas kas įeina į žemiškąjį žmogaus pavidalą – kūnas, mintys, protas ir t.t. Jei neblokuoji savęs, nesunku matyti, ar tonalis geras ar blogas. Verta paminėti, jog jie žmogaus su geru tonaliu laukė pakankamai ilgai ir sulaukė jau tik sutemus.

Taigi sėdėjau Southbanke, kur žmonių srautas milžiniškas ir stebėjau juos. Neįtikėtina, tačiau per kokias dešimt minučių nepraėjo nė vienas žmogelis su ryškiai geru tonaliu. Buvo du vyrukai su kostiumais, kurie jautėsi, jog truputį apleido save, nors galėtų ir kadaise buvo, neblogai ištobulinę save.

Suprantama, visi pastebėjimai sekė tikrai ne iš socialinių minčių – išvaizdos, mimikos veide, aprangos. Galiausiai po kokių 20 minučių sulaukiau. Kiek toliau nuo manęs praėjo viena tamsiaodė mergina. Jei blokuotum save, neabejotinai jos neišskirtum iš minios, gal net pritaikytum negatyvių apibūdinimų jai, tačiau man buvo akivaizdu, jog jos tonalis yra geras. Atsisėdo ji per keliasdešimt metrų nuo manęs. Aš toliau stebėjau žmones.

Ir ką jūs manote? Po penketo minučių toji mergina prieina prie manęs (nors jei esate megėjas socialinių paaiškinimų, čia toks neegzistuoja, nes mergina sėdėjo toli nuo manęs, mūsų žvilgsniai nekontaktavo, nebuvau išsiskyręs iš minios savo išvaizda ar dar kuo, tarp mūsų ir aplink mus buvo nemažiau nei šimtas žmonių). Ji taria matanti, jog apie kažką stipriai stipriai mąstau. Nedvejodamas papasakoju jai apie tai, ką dabar darau. Ji, žinoma, pagauna tylos kodą ir mes kokias dvidešimt minučių kalbamės iš esmės. Galiausiai prieina jos draugas ir jie turi keliauti į kažkokį madų performanc'ą, vis gi prieš tai, man leidus, paima mane už rankos, sukalba maldą, linkinčią man šviesos kelyje ir patraukia savo keliais. Apibendrinimų čia nereikia.

Vakare laukė desertas – pirmasis lietuvaitis kelyje. Su R., kuris įstojo į UCL ir apsigyveno Didžiojoje Britanijoje, kaip visada apturėjom pokalbį iki ryto su vynais, alum bei esminėmis mintimis.

Ryte mūsų su R. keliai prasiskyrė - spėju, jog jau ilgesniam laikui, o aš patraukiau į salos viršų. Kadangi iki mokslų dūdmaišių koledže turėjau laisvą parą, tad pasirinkau nukeliauti į Škotijos Šiaurę – prie Loch Lomondo ežero (nors pats žodis Loch jau škotiškai reiškia "ežeras", tad gal tiksliau būtų sakyti – prie Lomondo ežero). Ten ir susitikau su mirties grėsme antrąjį kartą šioje kelionėje.

Kalbėjimas apie mirtį turi vieną savybę – net ir kalbėdamas iš savo patirties apie ją, atrodo, jog jos galimą egzistavimą praeityje perdedu. Juk jeigu nemiriau, vadinasi tokia galimybė nė neegzistavo. Gal todėl vangiai žmonės reaguoja į artimų žmonių galimas užuominas į savižudybę – juk jeigu tu dar gyvas, tai jokia mirtis nė negali kvėpuoti tau į šoną. Vis gi manuoju atveju, tiesiog prisimenu tą jauseną, jog mirties būta visai šalia, kad ir kaip dabar netikrai tai skambėtų.

Nusprendžiau nuo Balloch miestelio traukinių stoties keliauti link toli horizonte stūksančių kalnų. Galvoju – susikursiu lauželį ant kalno, pernakvosiu, nusifilmuosiu kokį vaizdinį su dūdmaišio kūriniu garso takelyje. Po kokių 15 kilometrų pėsčiavimo, nusprendžiau nukrypti nuo oficialaus kelio ir pradėti kopti į kalną. Pradėjus kilti, reikėjo laipioti per spygliuotas vielas, nes pakalnėj ganėsi avys ir jaučiai. Pamatę mane, jie ėmė tolti nuo manęs tarsi nuo vilko ir burtis į krūvą. Nežinia kaip tuomet sumąsčiau išsitraukti fotoaparatą ir juos nufotografuoti.

Tai padaręs, pastebėjau, jog jautukai pamažu ima sėlinti link manęs. Kol kas ramiai pakavaus fotoaparatą. Tuomet jau nejuokai – kokie aštuoni jautukai pasileidžia bėgti link manęs. Griebiau kuprinę ir dūdmaišiuką gitaros dėkle bei pasileidau link spygliuotos vielos aptvaro. Švystelėjau daiktus, peršokau pats, atsisuku ir matau, jog jaučiai nelėtina tempo artėdami link manęs. Kadangi priekyje kažkas ganėsi, pagalvojau, jog tai gali būti jaučių jaunikliai ir jie bėga jų apsaugoti. Širdis kulnuose. Nutraukti tas vielas jaučiams vieni juokai. Palikęs daiktus šokau ant medinės tvoros, skiriančios nuo miško, ir pažvelgiau atgal – jaučiai sustojo prie pat vielos. Visas drebėdamas pakėliau daiktus, perlipau per medinę tvorą ir nusprendžiau keliauti link viršūnės krūmais bei miškais.

Netikėtai iš krūmų ir miškų iššoko ar vilkas ar laukinis šuo. Aš atgal per tvorą. Tuomet kaip visiškai supanikavęs dėl savo gyvybės gyvūnas, pasileidau link kelio per pievas. Šiaip ne taip prasibrovęs pro visas tvoras, stovėjau vis dar virpėdamas ant asfalto ir suvokdamas, jog sutryptų jautukai šį vakarą kalnuose ir tiek manęs bei mano istorijų bebūtų regėti dabartės. Nekalbant apie akistatą su vilkšuniais/vilkais.

Grįžau 5 kilometrus atgal prie viešbučio ant Loch Lomondo kranto, išsitiesiau miegmaišį ir užmigau, ramiai žinodamas, jog aplink – žmonės, ne gyvūnai.

Kitą savaitę praleidau žavioje rutinėlėje. Jaučiaus visiškai savo vietoje – nuo ryto mokslai koledže – užsidarai į mažą izoliuotą kambarėlį ir groji, jei kas neaišku - kvieties mokytoją ir aiškinatės dalykus, pavakary pokalbiai su savim, į kelią paimtų veikalų skaitymas klaidžiojant po Glazgą ir galiausiai - labai ankstyvi kritimai viešbutėlio lovon, vardan susigrąžinti kelyje neišmiegotas valandas. Taip taip, pirmą kartą savo kelionėse gyvenau viešbutėlyje. Visą savaitę. Planavau panakvoti tik keletą dienelių, tačiau per daug žavaus jo būta.

Jei truputį plačiau apie koledžą - pasisėmiau ir įkvėpimo iš Škotijos senolių ir dūdmaišio technikos, žinių. Paskutinę dieną laikiau 1 lygio egzaminus. Dėl pastarųjų visą savaitę mažu nerimavau, nes nors jų praktinei daliai tereikėjo sugroti du kūrinius iš atminties, tačiau nutiko, tai kas ir maniau nutiksią. Atkeliavęs gavau pastabų, jog besimokydamas savamoksliškai įgijau nemažai blogų įpročių, tad kūrinius reikėjo mokytis iš naujo, pakeičiant senus įpročius teisingaisiais. Vis gi egzaminą pavyko išlaikyti, tad padėkojęs senoliams bei kolegoms, tariau iki kito susitikimo.

Iš vasaros kelių derėtų paminėti vieną reiškinį, apie kurį buvau girdėjęs, bet kaip mažos ir socialiai pakankamai silpnos šalies gyventojas nebuvau dar patyręs.

Pasiekęs Londoną vėlai vakare, nusprendžiau dar vienai nakčiai jame nelikti, o keliauti į Harwich'o uostą ir ten kur nors ramiai numigti. Tačiau traukinys, turėjęs pajudėti į Harvich'o pusę apie pusė vienuoliktos vakaro vietos laiku, dėl kažkokio "emergency" atvejo traukinio tualete, pajudėjo tik apie 22:50. Taigi turėjau nespėti į kitą traukinį, į kurį turėjau persėsti nedideliam miestely ir galutinai pasiekti Harwich'ą. Tokių, kaip aš, taikiusių į tą traukinį, buvo dar apie dešimt.

Taigi išlipus mums dešimtyje iš vėlavusio traukinio Colchester'io miestelyje, mūsų jau laukė 6 - 7 prabangūs juodi taksi automobiliai ir mus po vieną, po du susodino į juos. Buvo gera skrieti nakty Anglijos keliais, vis neapleidžiant jausmui, jog tuoj pakliūsim į avariją, nes važiuojam priešpriešine eismo juosta.

Privežė mane iki pat uosto durų. Taksometras rodė virš 50 svarų sumą. Žinoma, sąskaita keliavo ne man, o Britanijos gelenžinkeliams. Šiek tiek šnektelėjom su vairuotoju, kuris buvo emigrantas iš Pakistano, ir neužilgo jau lindau į miegmaišį ant uosto teritorijos žolės.

Taigi jau buvau girdėjęs, jog, mūsų emigrantams šis taksi ir geležinkelio kompanijų bendradarbiavimas yra neretas reiškinys, bet man buvo nekasdieniška ir žavu dėl tokio darbuotojų operatyvumo.

Vieną pavakarę bepūškuodamas traukiniais Šiaurės link, įlipau į kupė, kurioje sėdėjo tik vienas vyras. Pažvelgus į jį, matėsi, jog mane regėdamas, jis viduje nusišypsojo. Iškart pajutau, jog šio žmogaus tylos kodas neabejotinai yra aukštas. Pasąmonėje taip pat neabejojau, jog tik laiko klausimas, kada tarsim vienas kitam žodį.

Ir po geros valandos jis mane užkalbino. Iš karto palikau visas mandagybes bei šoviau kažką stipraus. Žinoma, jog pašnekovas pagavo šūvį ir šovė atgal. Diskutavom apie mano idėją sujungti kuo daugiau neuronų galvoje, išlavinant save šokyje, muzikoje, matematikoje, filosofijoje, sporte. Apie mano bandymus priartėti prie idealios Martiniškos Ideniškos dienos rutinos.

Pats pašnekovas ilgus metus profesionaliai studijavo klasikinę gitarą, tačiau po to pradėjo kabinetinius darbus, susijusius su muzika. Pokalbio momentu jis buvo visos Vokietijos Chorų Asociacijos vadovas. Kalba nepaliovė tekėjus. Iki momento, kai buvau išprašytas iš traukinio, mat artėjo naktis, o aš nebuvau užsiregistravęs nakvynei traukinyje. Kartais tokios registracijos neprireikdavo, bet tą kartelį visos vietos nakčiai buvo rezervuotos, tad teko laipintis jau sutemose Kelne. Padėkojom vienas kitam už ilgą žodį. Bendramintis sakė būtinai mane aprašysiąs savo tinklalapyje, aš jam pažadėjau tą patį.

Kokia didžiulė laimė kelias dienas tyliai kaupti savyje energiją ir po to ja pasidalinti su to vertu žmogumi bei gauti už tai mainais šviesos iš jo. Sėdėjau prie Kelno katedros (kuri buvo jei ne pats, tai mažų mažiausiai - vienas iš įspūdingiausių šios kelionės architektūros paminklų) lyg iš naujo gimęs.

Kopenhagą pasitikau itin ramia širdimi. Joje nemažai laiko buvau praleidęs praėjusią vasarą, tad pažinojau ją ir jaučiaus ten lyg antruosiuose namuose. Juose visada jauties itin saugus, tad galvoje gimė vieno eksperimento idėja.

Sumąsčiau groti gatvėje iki galo, nekeisdamas vietos - net jei kas kėsintųsi kviesti policiją, vytų dėl konkurencijos ar dar dėl kitų priežąsčių bandytų pakeisti mano grojimo vietą, kaip labai dažnai nutikdavo ir nutiks kelyje. Net ir pabuvimas areštinėje būtų itin žavus įrašas mano kelionių CV, galvojau tuomet.

Taigi pirmą vakarą pradėjau pasirodymą pagrindinėje Kopenhagos pėsčiųjų gatvėje. Nenustebau, kai po kelių minučių iš kažkurio namo išbego nepatenkinta moteris ir pradėjo vyti mane iš ten. Išklausiau ją ir pasiunčiau toliau nuo savęs. Tuomet nutiko precedentų neturintis dalykas – prie manęs priėjo priešais esančios kavinės savininkas (panašu, jog italas) ir paklausė ko norėjo ta moteris. Sužinojęs atsakė, jog danai yra nesveiki žmonės, apakę nuo savo pinigų ir betrokšdami neprisileisti jokių žmonių prie savęs, praranda daug grožio. Tada tarė, jog jeigu dar kas bandys mane išvaryti, kviesčiausi jį. Taigi pirmą kartą savo kelionėse gatvėje susiradau "stogą":)

Tęsiau savo pasirodymą ir atbėga ta pati moteris, prisispausdinusi kažkokių lapų. Tai matydamas, ateina manęs užstoti kavinės savininkas, tačiau po jo ilgų diskusijų su moterimi, bičiulis pasako man, jog vis gi turėsiu trauktis, nes tuose lapuose – Danijos įstatymai. Juose teigiama, jog gatvėse galima groti akustiškai nuo 17 iki 20 valandos, bent kažkiek metrų (nepamenu tikslaus skaičiaus) atstumu nuo įstaigų. Kadangi jau buvo devynios vakaro, padėkojęs kavinės didvyriui, patraukiau parymoti. Žinojau – kitą dieną elgsiuosi pagal įstatymus ir eisiu iki galo.

Taigi kitą vakarą 17h stovėjau šalia vienos populiariausių vietų jau minėtoje pėsčiųjų gatvėje ir pradėjau savo pasirodymą. Už kelių minučių iš požeminio tualeto iššoka jo prižiūrėtojas ir sako: "Jau tu čia tai tikrai negrosi, aš negirdžiu savo radijo". Pasakiau, jog negrosiu tik tuo atveju, jei policija mane už kojų iš ten ištemps. Budėtojas atsakė, jog netrukus iškvies policiją ir ji mane ne tik ištemps, bet dar ir įrašys "to the black papers". Taigi daugiau niekada negalėsiu atvykti į Daniją. Komiška situacija. Žinoma, laikiausi savo ir tęsiau pasirodymą.

Grojos puikiai – pavyko įsijausti, pinigai biro. Priėjo vienas jaunas danas ir tarė "this is sick". "Sick" iš šviesiosios pusės šiuo atveju. Įdėjo stambią kupiūrą man į kelnes. Už gero pusvalandžio atsirado naujas kovai su manim nusiteikęs žmogus. Iš priešais esančios Louis Vuitton parduotuvės išėjo apsauginis ir mandagiai paaiškino, jog trukdau klientams susikalbėti su pardavėjais, tad turėčiau pakeisti grojimo vietą. Paaiškinau, jog nepažeidžiu jokių Danijos įstatymų, trauksiuos jei tik policija mane už kojų ištemps, o šiuo atveju išvis nematau prasmės trauktis, nes jų parduotuvė užsidaro už 15 minučių. Jis atsakė, jog supranta mano poziciją, bet vistiek turės iškviesti policiją.

Grojau ramiai dar 15 minučių, o kiti Louis Vutton apsauginiai vaipės prieš mane iš už stiklo, rodydami kūno kalba, jog mano dienos suskaičiuotos:) Už 15 minučių ant peties pajutau ranką. G4S apsaugos firmos ekipažas buvo pakviestas pašalinti dūdmaišininko. Jaunam apsauginiui kelias minutes aiškinau tą patį ką visiems iki tol ir šis taip pat teigė, jog jau kviečia man policiją. Vis gi dar ramiai sugrojau keletą kūrinių, kol G4S pasikvietė dar vieną ekipažą. Šį kartelį naujojo ekipažo apsauginis buvo neįtikėtinai rūstus ir matėsi, jog patyręs. Aiškinau jam nepažeidžiąs jokių įstatymų gal 10 minučių, vis gi jis griebė už mano dūdmaišio ir laikydamas jį, sakė, jog tikrai neleisiąs man tęsti. Buvo juokinga, nes atbėgo komiškoji moteriškė iš vakar dienos ir šaukė apsauginiams, su kokiu nedorėliu jie turi reikalų.

Galiausiai priėjo vienas patyręs keliaujantis gatvės muzikantas, su kuriuo buvom susipažinę vakarykštį vakarą ir sakė suprantąs mane, bet jau šitoje situacijoje geriau be pykčių viską baigti. Pradėjom su juo filosofuoti apskritai apie gatvės grojimą, o apsauginiai stovėjo prie mano dūdmaišio ir kokias 5 minutes tiesiog laukė, kol baigsiu šnekėtis ir patrauksiu savais keliais, kad jie galėtų užsidėti pliusą, pašalinę problemą. Baigęs pokalbį, ramiai išsitraukiau fotoaparatą ir pradėjau fotografuoti piktąjį apsauginį, teigdamas, jog nusiųsiu nuotraukas policijai. Šis netikėtai paniškai pasimetė, pradėjo dangstytis veidą, bandė trauktis savo telefoną ir fotografuoti mane.

Vis gi, tai, ką dariau, jau labiau priminė chuliganiškumą gatvėje, o ne teisingų principų laikymąsi, tad tariau apsauginiams iki pasimatymo ir su trijų šimtų kronų valandiniu uždarbiu patraukiau aplaistyti paskutinės nakties ir vėl užkariautoje Kopenhagoje.

Tokius tad iš dalies kvailus žaidimus žaidžiau Danijoje, bet ir vėl viską turi pamiršti – prieš akis Stokholmas. Eilinį kartą baugu prieš gigantą, juolab debesys apsiniaukę. Po ilgo laiko prisėdu stotyje prie kompiuterio, vardan atlikčiau mokėjimą tap'o mokslams. Benaršydamas internete randu komentarų, tiesa kelių metų senumo, jog dėl išrinktų radikalių pažiūrų politikų, pradėjus groti Stokholmo gatvėse, atvyksta policija ir deportuoja iš šalies. Tas tikrai nedžiugina, nors ir skamba nerealiai.

Vis gi Stokholmą įsimyliu iki širdies gelmių – grojasi puikiai, pinigai krinta, vakare remdamasis jausena keliauju ieškoti kur numigti ir beveik Stockholmo centre apsistoju ant uolų, su vaizdu į miestą. Kitą dieną po vėl nuostabiai besisekusių grojimų apturėjau vieną didžiausių fizinių, dvasinių malonumų kelionėje – saulei slepiantis, nusileidžiu į jau minėtųjų uolų apačią, nusimaudau, išsiskalbiu rūbus, atsisėdu į ten paliktą krėslą, rymau, susikūriu laužą, kepuosi dešreles, žvelgiu į naktines Stockholmo šviesas, susisuku į miegmaišį, vandenys teliuškuoja į ausį.. Bergdžia čia žodelius dėlioti dabartės. Tik pamenu ypatingą jauseną bei netgi pačio proto padiktuotą mintį – kodėl po Herrango, nelikti Stokholme visai vasarai. Kai už valandą grojimo uždirbi nuo 100 iki 200 litų, o vakare gyveni ant uolų.

Be visų gražių dalykų iš Švedijos, reiktų paliesti ir juokingus tranzavimo ypatumus. Kadangi Herrangas nuo Stokholmo yra nutolęs apie 100 kilometrų, pasirinkau ten nukeliauti su ištiestu nykščiu, nes seniai tai bebuvau daręs. Žinoma, tikėtis, jog tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija, Danija, Švedija, tranzavimas vietinių gyventojų nelaikomas kosminiu reiškiniu, būtų naivu, bet linksmumai nutikę tą vakarą 10 kilometrų nuo Švedijos sostinės, vistiek buvo smagūs.

Magistralėje tiesiau nykštį ir kėliau lapą su miestelio pavadinimu. Vis gi ilgai niekas nestojo. Kita automagistralės kryptimi važiavo geltonas taksi automobilis. Mane išvydęs jo vairuotojas, prilėtino greitį ir pats, manęs neprašytas, pradėjo rodyti ženklus, jog lukterčiau ir jis atkeliausiąs. Po kelių minučių – automobilis jau mano krypties eismo juosta privažiuoja prie manęs. Atidaro dureles, klausia ar aš vienas, taip pat klausia kuria kryptimi yra tas miestelis, vėliau susiorientuoja ir sako: "O toli toli, bet aš žinau kur". Klausiu ar jis keliauja ta kryptimi, jog sustojo man, sako: "Taip, taip keliauju". Galiausiai po 5 minučių pokalbio pusiau angliškai pusiau ženklais jis sako: "Bet daug daug kainuos". Jam supratus, kad pinigų mokėti aš niekada ir nesiruošiau, pamojuoja pirštu prie smilkinio ir nurūksta.

Neužilgo sustoja dar vienas taksi automobilis, iš karto rodau jo vairuotojui, jog aš tranzuoju, o ne ieškau taksi. Jis taip pat būna šokiruotas ir taria: "No no this in Sweden. No. Hard hard". Buvo smagu dėl skirtingų šalių skirtingo suvokimo tokio paprasto dalyko. Vis gi kaip tais per daug pavargęs buvau, jog po visos dienos ėjimo, dar eičiau kur į apylinkes ieškotis nakyvnės. O ta galimybė vis artėjo. Jos realią tikimybę būtent ir patvirtino smagios situacijos su taksistais.

Vis gi galiausiai sustojo jauna šeimyna su savo kūdikiu ir pažadėjo pamesti keliasdešimt kilometrų. Tačiau po jų žmogeliai turėjo pasukti į šoną. Vėliau pastarieji vis juokingai žiūrėjo į žemėlapį ir bandė derinti mums visiems naudingą variantą, net jau turėję pasukti į kitą kelią. Vėliau vėl turėję sukti savo keliu, dar važiavo manuoju. Vėliau dar kartelį. Artėjo naktis, nusispjovė šaunuoliai į viską ir sukorė papildomus 50 kilometrų dėl manęs. Išlipom jau nakčiai apglėbus Herrangą. Nufotografavau šeimyną, apsikabinom ir patraukiau savais keliais prie vandenų, toliau nuo šurmuliuojančios šokių stovyklos.

Jeigu nežinote, kas per reiškinys yra Herrangas, trumpai reiktų tarti, jog tai yra didžiausia pasaulyje džiazo šokių stovykla. Populiariausias šokis iš jų, dėl kurio ir plūsta tūkstančiai žmonių į šį atokų kampelį yra vadinamas lindyhop'u. Tai porinis šokis pagal swingo muziką. Tačiau Herrange save reprezentuoja ir keletas kitų džiazo šokių – tarp jų ir tap'as (lietuviškas atitikmuo – stepas).

Kalbėdamas apie lindyhopo subkultūrą, neslėpsiu, jog ji veja mane kuo toliau nuo savęs bei nuo didžiosios dalies žmonių, panirusių į ją. Viena iš daugybės, tačiau esminė, to priežastis yra mano neįtikėtinai atsargus požiūris į visas organizacijas bei subkultūras.

Bene taikliausiai jas įvardino rusų mistikas Vadimas Zelandas, taręs, kad visos organizacijos tėra švytuoklės, siekiančios savo svyravimų amplitude pagriebti ir tave. Žinoma, jog pagriebus, tu suteiki jai didesnio svorio ir ji, iš inercijos, dar labiau įsisiūbuoja, taip turėdama galimybe savo tikslams pagriebti dar daugiau žmonių.

Pats savo gyvenime esu keliavęs per nemažai organizacijų, bendruomenių ir neneigiu, jog tai yra neišvengiama bei turbūt būtina, nes kaip jau minėjau – žmogus yra bendruomenei sutverta būtybė. Visgi visas jas reikia panaudoti savo tikslų siekimui, tačiau svarbiausias čia momentas, kurio milžiniška dalis ir nesuvokia, jog tas yra įmanoma tik neilgą laiko tarpą. Nepastebėsi tos ribos, kai vietoj to, kad organizacija būtų tavo kelrodė ir pagalbininkė, jau būsi susitapatinęs su organizacija ir ji naudos tave savo tikslams, taip tolindama tave nuo tavo prigimties. O organizacija galingas organizmas – tad tikrai pastebės menkiausią progą tavim pasinaudoti.

Jei manąsias mintis skaito užkietėjęs lindyhoperis, jis teigs, jog šis šokis niekuo dėtas prie manųjų filosofijų - jis neša tik džiaugsmą. Dėlios lindyhoperis ir visas kitas subjektyvias, nekontekstualias mintis, kurias jau tūkstantį kartu esu girdėjęs. Būtent čia ir slypi mano pagrindinė mintis – jei gatvėj ar kokioj užeigoj sutinku kokį lindyhop'o atstovą, kalbėdamasis 5 minutes su juo, iš tiesų kalbuosi su faktais apie lindyhopą, apie jo populiarumo laikmetį, apie jų išsikeltą dievuką Frankį Manningą. Žmogus, su savo savastim bei bent kokia dalele iš savęs, prieš mane tas 5 minutes neegzistuoja.

Imsit man prieštarauti, jog bet koks žmogus atradęs bet kokią nišą - nebūtinai lindyhopą, pasineria į tą veiklą ir kalba tik jos kalba. Čia, man regis, ir atsiskleidžia kiek žmogus yra stiprus atsiriboti nuo jį supančių socialinių konstruktų. Jei sugebi suvokti žmogaus į žmogų ryšį ir stovi prieš jį visiškai plikas, palikęs savo sugebėjimus, socialines mintis, nuostatas (žinoma, pasiruošęs jas ištraukti, jei jų prireiktų tame ryšyje) – esi pakankamai stiprus, nes esi pakilęs virš visų socialinių konstruktų. Jei ateini į asmenišką ryšį, galvodamas, jog visas pasaulis žaidžia tik pagal kažkokios konkrečios subkultūros ar kokio konkretaus dalyko žaidimus, kuriuos esi gerai išmokęs - visa veda ne kažin kur. Ne kažin kur, nes toks žmogus tampa vis labiau ir labiau paveikus socialiniems konstruktams, o kartu - ir vis labiau išnaudojamas minėtų švytuoklių, apibrėžtų Zelando.

Visgi į Herrangą važiavau ne bendraut su lindyhop'o atstovais, o tobulinti savo pėdas. Dienotvarkė būdavo paprasta – trys pamokos po 70 minučių gryno tap'o ir pertraukos tarp jų. Jau po pačios pirmos pamokos su 80 mečiu mokytoju, galvojau, jog tikrai neišgyvensiu:) Čia, beje ir slypi tap'o bei lindyhop'o kultūros populiarumų skirtumas – lindyhop'o pamokose nepaisant to, jog mokaisi naujus judesius, rutinas, džiaugsmo gauni čia ir dabar, besitreniruodamas juos su partneriais, girdėdamas linksmą muziką, tad pamokos neatrodo tokios sekinančios. Tap'e tuo tarpu tūkstantį kartų - ar per pamokas ar tamsiam kambarėly, kali kali kali mechaniškai judesėlius, kol po truputį jie įsisavina. Galiausiai tik po ilgo laiko patiri tą tikrą, neįtikėtiną malonumą, kai vienas po kito tie "atkalti" judesėliai ima lysti iš tavo pasąmonės tau improvizuojant.

Taigi po trijų tokių pamokėlių per dieną, tiesiog griūdavau paplūdimy. Ir esu be galo dėkingas keliems žmonėms, su kuriais galima būdavo tarti nebuką, gražų, tvirtą, nebūdingą šios subkultūros žmonėms žodį: G. - vienintelei lietuvei, mokytojavusiai Herrange , racionaliam protui, Cambridge`o matematikos absolventui L., ateitininkei R. Į savaitės pabaigą visai smagiai susiėjom su Šveicarijos lietuviu V., su kuriuo grodavom ir dainuodavom ukulėle. Jis vis aiškindavo visokias džiazo dermes, o aš jam sakydavau banalią tiesą, jog tai visiškai nesvarbu, svarbiausia dainuoti, groti iš širdies bei turėti joje esminius dalykus. Mūsų muzikavimuose atsispindėdavo kas išties yra svarbiau, kaip ir apskritai visame pasaulio muzikos kontekste.

Iš mokytojų tetroškau pasiimti tapo sugebėjimų, bet niekada nebūčiau pagalvojęs sutikti ten esminių įkvėpėjų. Vis gi, brolio ir sesės - Josettes bei Josepho Wiganų, nepaminėti bei nepavadinti stebuklėliu žemėje, būtų nuodėmė. Visomis prasmėmis – tiek šokio, tiek tyrumo išsaugojimu. Gale savaitės, net kaip mokyklinis mokinukas, parašiau šviesų laišką jiems, kad bent minimaliai išreikščiau padėką bei susižavėjimą jais.

Buvo keista, kai jau minėtas Šveicarijos lietuvis, suteikęs galimybę pasinaudoti internetu, paspaudė mygtuką ir pasakė: "Viskas, kelto bilietas į Rygą tau nupirktas". V. teigė nebuvęs Lietuvoje jau pusę metų, tad nesuprantąs manęs, kodėl man 5 – 6 savaitės atrodo ilgas laiko tarpas. Vis gi, tingėjau aiškinti jam, jog jo atvejis - sėslus gyvenimas Šveicarijoj, manasis – laiko susispaudimas kelyje.

Kelte patekau į kajutę su dviem lietuviais: 17 – 18 metų jaunuoliu iš mažo Lietuvos miestelio, su šeima emigravusio į Švediją, bei pagyvenusiu vyruku iš Šiaulių, besidarbuojančiu statybose Švedijoje. Iš pradžių neabejojau, jog trauksiu kuo toliau nuo jų skaityti knygų, žvelgdamas į jūrą. Tačiau netikėtai, pažvelgęs į šią situaciją iš viršaus, pajutau kokia ji žavi – trijų skirtingų kartų Lietuvos žmonės ankštoje kajutėje po vandeniu. Perlaužėm visi kartu dėžę alaus, padėstėm skirtingus savo požiūrius, vėliau visi kartu nuėjom į tradicinę laivo pop diskoteką. Ten tikrai ne manoji vieta, bet apskritai labai žavu buvo pasiimti tos ypatingos vakaro jausenos iš dalykų, kurių beveik niekada gyvenime nedarai ar žmonių, su kuriais niekada neturėtum jokio sąlyčio taško.

Jau vėlai naktį dar išėjau į laivo denį pakvėpuoti grynu oru. Mintyse prisiminiau kelto Estonia tragediją. Buvau ja menkai domėjęsis, bet visą likusią naktį savo kūnu jutau kaip kardinalu ir stipru buvo patirti tokius išgyvenimus žmonėms. Grįžęs namo, ilgai tyrinėjau visus dokumentinius filmus, laidas, visas versijas, straipsnius, išgyvenusių žmonių interviu, susijusių su Estonia. Labai mįslingas įvykis. Nors po visų įrodymų ir argumentų, rastų nagrinėtoje medžiagoje, akivaizdu, jog keltas nenuskendo dėl priežasčių, nurodytų oficialioje išvadoje.

Grįžtant į kelto ankštą kajutę - vyriausiasis lietuvis naktį tarė, jog kitąryt jo atvažiuos pasiimti draugas taksistas iš Šiaulių, tad pažadėjo mane nemokamai mestelti iki ten. Kitą dieną jau stovėjau Šiaulių traukinių stotyje.

Dabar ir akimirką po kelionės, jutau kokia tikslinga ir taikli ji buvo. Kas žaviausia, jog dėl visų tikslingumų, laisvė neprarandama, kaip niekur nedingsta ir nuotykiai. Abiejų tik daugiau, tikslingėjant keliams. Sužydėjau traukiniais.

atsitiktinės istorijos

2009m. Išgyvenimas.

2013m. Traukinių žydėjimas.

2019m. Vertikalė.