atsitiktinės dalybos

Klausom
Freaks On Floor - Wait Until The Morning

Skaitom
Chulijas Kortasaras - Žaidžiame Klases

Klausom
Hank Williams - I'm So Lonesome I Could Cry

2011 07 07

Dunda liepos septintosios traukinys. Naktis rami. Jaudulio, aplankančio prieš didžiąsias išvykas, nėra. Galbūt todėl, jog nekeliauju į nežinią. Tebūsiu įmestas į karuselę. Žinoma, su atitinkamom atsakomybėmis ir pareigomis. Visgi, galiausiai vis tiek turėčiau likti gyvas. Pernelyg stipri komanda manajam užnugary.

Šiandieną labiausiai paveikė visai ne griausmingas išlydėjimas. Ne visos fanfaros. Ne televizijos kameros. Šie dalykai niekada nevirpino manęs. Didžiausias jausmas aplankė vėlai vakare pastačius koją Minske. Tada pabudau iš sapno. Kelionės laukimo sapno. Abstraktaus kalbėjimo apie ją sapno. Pirmasis suvokimas, jog kažkur keliauji čia ir dabar. Kažkas laukia.

2011 07 08

Apsisukam dviese ir pasileidžiam tolyn nuo visų Maskvos gatvėmis. Bėgam basi nesustodami. Galiausiai merkiam kojas į fontaną ir kvėpuojam miestu. Gali aplankyti šimtus muziejų, nusifotografuoti prie keliasdešimties monumentų, bet niekada nepasisemsi tikrojo miesto kvapo. Nesusiliesi su juo. Tą valandą jautėm Maskvą.

Berods negirdėjau nė iš vieno dalyvio, jog šis miestas būtų jiems patikęs. Beprotiškas dydis, milžiniški kamščiai, rūsti milicija. Būtent dėl to Rusijos sostinė mane ir sužavėjo. Savo atšiaurumu. Bet ne tokiu netikusiu ir netikru kaip kokiame Londone. Maskva, nors ir atgrasi, bet natūraliai. Jos tokios būta per amžius dėl unikalių socialinių ir kultūrinių veiksnių. Žmonėms, ieškantiems šilumos, perdėto grožio, čia tikrai nevertėtų keliauti. Vis gi aš Maskvon norėčiau sugrįžti ilgesniam laikui. O kur dar visi Tolstojai su Anomis Kareninomis ir kiti knygų veikėjai, kvėpavę paralelinėje, knygų vaizduojamoje Maskvoje ir kurios vaizdą jau buvau susidaręs. Einu ir nejučia lyginu prieš tai regėtą Maskvą knygose ir šią, esančią prieš akis. Žavu.

2011 07 09

Alekna. Užteko vieno rankos paspaudimo, kelių minučių žvilgsnio, kad patikėčiau jo autoritetu. Kiek vėliau, ekspedicijos eigoje aplankys suvokimas – kvaili tie, kurie šio žmogaus juodąjį humorą, ironiją ir griežtumą suvokia kaip pagrindines jo savybes, toliau jų tematydami tuštumą. Detalės tai. Smulkios. Visa, kas slypi už jų – žavingiau. Pajutusių, kas slypi anapus uždangos, žygio metu neapleido garbės jausmas, suvokiant, koks žmogus veda komandą į priekį.

Kontaktas. Retas turbūt pastebėjo, bet tai buvo pirmoji diena, kai asmeninės kiekvieno bendravimo zonos suartėjo. Atsirado pirmieji prisilietimai, galvos priglaudimai. Pirmasis žingsnis link dvasinio, protinio ryšio, iki kurio dar buvo likę kelio.

2011 07 10

Naktinė pamaina.

Mano nuomone projekte turėtų būti labiau akcentuojamas dabarties klausimas – tai yra turėtume demonstruoti, jog mums rūpi ne tik Lietuvos praeitis, bet ir dabartis bei ateitis. Taip, sutinku, jog prieš dėdami Lietuvos valstybės pamatus, turėtume pažvelgti į praeitį ir ją gerbti, tačiau jokiu būdu neužsilikti, neužsiliūliuoti joje.

Iki liepos dešimtosios nakties baiminausi, jog ekspedicijos dalyviai pernelyg aukština ir garbina tremtinius bei visą Lietuvos praeitį ir yra fanatiškai joje užsiciklinę. Vis gi pokalbis prie laužo su keturiais dar tąnakt miego nepaveiktais vyrukais, mane itin nuramino.

Tai buvo bene pirmas mano nuoširdus atsivėrimas ekspedicijoje. Džiugu buvo girdėti įvairiausių motyvų, kodėl vyrukai atsidūrė čia. Dar džiugiau, jog jie nebuvo minėtieji fanatai.

Miegoti nuėjau ramia širdimi.

2011 07 13

Belyj Jar`e ieškojome transporto, nuvešiančio mus į už miesto esančias kapines. Atradus tokį, paaiškėjo, jog pastarojo vairuotojo tėtis buvo tremtinys iš Lietuvos, tad lietuviškų šaknų turintis vyras pasikvietė mus vakare atvykti į jo namus. Žygiuodami lietui pliaupiant nuo savojo viešbutuko iki vairuotojo namų, ypatingų išgyvenimų nesitikėjome. Tačiau.

Nors Belyj Jar – vienas tų Sibiro miestelių, kuriuose tarsi sustojęs laikas, kuriuose vidury kelio ganosi karvės ir kuriuos norint apibūdinti teateitų žodis – skurdu, tačiau mūsų vairuotojas su žmona mus priėmė labai gražiame name su valgiais nukrautu stalu. Juokavom, kad šeimininkas išleido daugiau pinigų ant vaišių, negu mes jam tądien sumokėjom už darbo dieną ir benziną. Visgi svarbiausia tuo metu ten buvo tikrai ne pinigai ir net ne paliečiančios vairuotojo gyvenimo istorijos faktai.

Svarbiausia buvo jausmas. Jausmas jų ir mūsų akyse, kai būdami už 4000 kilometrų nuo Lietuvos, dainavome šeimai lietuvišką dainą. Sudrėkusios visų akys, kai vairuotojas su žmona teigė esantys kartu jau 30 metų ir kaip atsaką už mūsų dainą, užtraukė savąją duetu. Palikom namus saulei leidžiantis ir mėnuliui kylant, pajutę kas yra "Ruskaja duša".

Tokio jausmo būtų užtekę mėnesiui į priekį, tačiau, kaip paaiškės ateinančią naktį, tai tebuvo graži įžanga.

Vidurnaktį traukiniu išvykom į kitą kelionės tašką, kurį turėjom pasiekti 5 valandą ryto. Normalūs žmonės suvokdami, jog ryt laukia daug jėgų pareikalausiantis žygis, krito į patalus. Nenormalių atsirado keturi.

Sėdėjome toje žavingai apšviestoje kupė ir kalbėjomės. Kalboms daug peno davė šiandieninis ir kiti tiesioginiai susidūrimai su tremtiniais susijusiomis istorijomis. Trys iš trijų tremtinių, kurių palikuonių istorijas girdėjome, sukūrė šeimas Sibire, bet visi trys jas palikę pabėgo. Dvi glaudžiai susijusios dilemos – kas svarbiau – šeima ar tėvynė? Ar išties turėtume taip gerbti šeimas paliekančius tremtinius? Visus svarstymus nutraukė traukinio konduktorė.

Ar gali tikėtis Sibiro užkampy išgirsti Jesenino eiles naktį deklamuojančią konduktorę? Ketvirta valanda ryto. Juozukas su konduktore dainuoja vienas kitam dainas, deklamuoja Jeseniną. Už lango brėkšta rytas. Mes visi sėdime, šypsomės ir kaifuojame. Telieka pusvalandis miegui. Žavinga ir labai stipru.

2011 07 14

Po pusvalandį trukusio miego šiaip ne taip išsiridenęs iš traukinio, mūsų "nakties ir eilių" kvartetas nusifotografuoja. Išvydę nuotrauką išsigąstame. Mūsų veidai po šios nemigos nakties visiškai susitapatino su vietos gyventojų, todėl Simui, Karoliui ir man prilimpa pravardė "zėkai". Tuomet trise nutariame kelias dienas žaisti žaidimą, savotišką lagerio imitaciją, įsivaizduodami, jog mes – "zėkai", esame lageryje ir turime išgyventi.

Gali skaityti dievų miškus, gulagus archipelagus, tačiau gyvenimo skaudžiosios pusės nepatyręs jaunas protas niekuomet nesupras žiauraus elgesio priežasčių. Taip pat laukė pernelyg ilgas žygiavimo etapas, kad savo mintis ir protą laikytume šioje varginančioje realybėje. O ir aplinkybės buvo pernelyg palankios žaidimui - mūsų aplinka ir gyvenimo sąlygos taip pat buvo panašios į lagerio išbandymus: griežtas, juodojo humoro pokštus propaguojantis vadovas – viskas, ko reikia lagerio prižiūrėtojui, po truputį vis didesnė grupės dalis apninkama ligų ir negalavimų, varginantis žygiavimas taip pat galėtų būti susietas su lagerio darbu.

Pradėjome žaisti. Ėmėme daryti viską, kad nesusirgtume, pradėjom be paliovos laidyti juodojo humoro pokštus, ėmėme subtiliai siekti lemiamo žodžio komandoje, siekėme "aukštesnių pozicijų" lageryje, suteikiančių teisę į lengvesnį gyvenimą – pavyzdžiui, maisto gaminimo. Po kelių dienų visiškai apstulbome dėl šio žaidimo rezultatų – buvome visiškai įnykę į savo susigalvotą vaidmenį, nemąstydami daugiau apie nieką.

Tuomet ir pajaučiau kaip lageriuose žmonės galėjo būti tokie nehumaniški, kaip netgi mes, gyvavę tuo laikotarpiu, būtume neatsispyrę savo socialiniam vaidmeniui. Jei būtume buvę prižiūrėtojais – negailestingumas būtų neatsiejama mūsų savybė, jei tremtiniai – darytume net ir tai, kas sunkiai siejasi su humaniškumu, kad tik išgyventume.

Misija Sibiras '11 ir buvo man asmeniškai naudinga tuo, kuo ir tikėjaus – ekspedicija suteikė galimybę pačiupinėti visą iki tol išgirstą teoriją.

2011 07 16

Po 30 kilometrų žygio viena grupės dalis pasuko į mišką kurti stovyklavietės, kita – nužygiavo dar kelis kilometrus ir pasiekė mažą, kelių tūkstančių gyventojų miestelį – Baturiną.

Pasidarė šiek tiek gaila, jog tokių vietovių, kurios išties atspindi visą Rusija, aplankėme vos keletą. Tiksliai Baturiną apibūdino kitas žygio dalyvis – norisi įžengus į miestelį sakyti: "jūs visi laisvi, galite eiti iš šio pasaulio užkampio". Tik kyla klausimas, kur jie benueitų. Tie žmonės tiesiog neturi, kur eiti.

Žygiuojant iš Baturino mūsų stovyklavietės link, jau visai mūsų ekspedicijai artėjant į pabaigą, mane bene pirmąkart aplankė visiškas komandinis jausmas. Susigyvenimas ne tik su keliais bendraminčiais, bet apskritai su visa grupe. Šį ryšį tik patvirtino epizodas vakare, kuomet Gintautas Alekna, ekspedicijos metu bendravęs su mumis tik paviršutiniškai, pirmą kartą atsivėrė ir papasakojo savo gyvenimo istoriją. Žiūrėjau į jį tą akimirką, kuomet jis paliko savo tvirtumą, griežtumą ir nevalinga kūno kalba dalinosi savaisiais išgyvenimais. Dar kartelį suvokiau, kad žygis yra bene geriausia priemonė nusimesti savo visuomeninius vaidmenis.

2011 07 17

Rubinas.

Pažįstu 16 žmonių, kuriems žodis "rubinas" nuo šiol asocijuosis ne su brangakmeniu, o su viešbučio Tomske pavadinimu. Ir nors šiame viešbutyje praleidome vos 3 naktis, tačiau atrodo, jog ten praleidome visą amžinybę.

Nepasakosiu visų nuotykių ir naktinėjimų, susijusių su Rubinu. Verčiau pasidalinsiu viena mintimi, kilusia po pokalbio su rusu, atėjusiu parūkyti į minėtojo viešbučio vestibiulį naktį.

Pokalbis tetruko vos 5 minutes ir nors manosios rusų kalbos žinios yra minimalios, tačiau nuoširdumui ir emocijoms pasidalinti tai nesutrukdė. Rusui nuėjus miegoti, suvokiau, kad mūsų tauta nors ir bando pabėgti nuo rusų kultūros ir visų asociacijų su šia šalimi, nors ir bando lygiuotis į vakarus, tačiau visgi savo charakteriu ir kultūra yra daug artimesnė rusams.

Pamenu kaip kadaise taip pat nesižavėjau rusų kalba bei šia šalimi. Viena draugė man nuolat sakydavo, jog turėčiau žvelgti į visą plačiau ir turėčiau pasiklausyti kad ir rusų bardų, vardan pakeisčiau savo nuomonę. Pamenu, kuomet dvyliktoje klasėje atradau Boriso Grebenščikovo muziką ir kuomet mano suvokimas apie rusų kultūrą vertėsi aukštyn kojom. Nuo to laiko pamažu artėjau prie Rusijos, kol galiausiai po ekspedicijos išties atradau daugybę įkvepiančių dalykų šioje šalyje ir jos kultūroje.

2011 07 19

Stipri kelionė, stipri ir pabaiga. Sėdėjom šeši vyrukai ir viena mergina traukiny, riedančiame link Vilniaus ir dalinomės savo gyvenimo istorijomis, sakėme palinkėjimus ir tostus vieni kitiems. Tai buvo be abejonės žaviausia palinkėjimų, tostų fiesta mano gyvenime. Tokių gilių, ilgų, nuoširdžių ir žavių pasidalinimų tenka išgirsti po vieną per kelis mėnesius, o vien per tą naktį jų buvo galima išgirsti keliasdešimt. Išsidalinę mintimis, atsistojom ir dainuodami Kaip Sirpsta Vyšnios Suvalkijoj, šokome valsą naktiniame traukinyje. Nuostabu. Tokiam intravertui, kaip aš, kuris dažniausiai keliauja vienas, groja vienas ir šnekasi vienas, pasijausti jaukiai kažkokioje grupėje žmonių yra didis stebuklas.

Mano nuomone, būtent tuos žmones, su kuriais man teko garbė keliauti, reikia vertinti, gerbti ir džiaugtis jų egzistencija. Džiugu, jog prisimenam savo istoriją, tačiau pamiršti tokius fantastiškus žmones, kol jie dar gyvi, būtų žymiai didesnė nuodėmė, nei pamiršti savo praeitį.

2011 07 07

Dunda liepos septintosios traukinys. Naktis rami. Jaudulio, aplankančio prieš didžiąsias išvykas, nėra. Galbūt todėl, jog nekeliauju į nežinią. Tebūsiu įmestas į karuselę. Žinoma, su atitinkamom atsakomybėmis ir pareigomis. Visgi, galiausiai vis tiek turėčiau likti gyvas. Pernelyg stipri komanda manajam užnugary.

Šiandieną labiausiai paveikė visai ne griausmingas išlydėjimas. Ne visos fanfaros. Ne televizijos kameros. Šie dalykai niekada nevirpino manęs. Didžiausias jausmas aplankė vėlai vakare pastačius koją Minske. Tada pabudau iš sapno. Kelionės laukimo sapno. Abstraktaus kalbėjimo apie ją sapno. Pirmasis suvokimas, jog kažkur keliauji čia ir dabar. Kažkas laukia.

2011 07 08

Apsisukam dviese ir pasileidžiam tolyn nuo visų Maskvos gatvėmis. Bėgam basi nesustodami. Galiausiai merkiam kojas į fontaną ir kvėpuojam miestu. Gali aplankyti šimtus muziejų, nusifotografuoti prie keliasdešimties monumentų, bet niekada nepasisemsi tikrojo miesto kvapo. Nesusiliesi su juo. Tą valandą jautėm Maskvą.

Berods negirdėjau nė iš vieno dalyvio, jog šis miestas būtų jiems patikęs. Beprotiškas dydis, milžiniški kamščiai, rūsti milicija. Būtent dėl to Rusijos sostinė mane ir sužavėjo. Savo atšiaurumu. Bet ne tokiu netikusiu ir netikru kaip kokiame Londone. Maskva, nors ir atgrasi, bet natūraliai. Jos tokios būta per amžius dėl unikalių socialinių ir kultūrinių veiksnių. Žmonėms, ieškantiems šilumos, perdėto grožio, čia tikrai nevertėtų keliauti. Vis gi aš Maskvon norėčiau sugrįžti ilgesniam laikui. O kur dar visi Tolstojai su Anomis Kareninomis ir kiti knygų veikėjai, kvėpavę paralelinėje, knygų vaizduojamoje Maskvoje ir kurios vaizdą jau buvau susidaręs. Einu ir nejučia lyginu prieš tai regėtą Maskvą knygose ir šią, esančią prieš akis. Žavu.

2011 07 09

Alekna. Užteko vieno rankos paspaudimo, kelių minučių žvilgsnio, kad patikėčiau jo autoritetu. Kiek vėliau, ekspedicijos eigoje aplankys suvokimas – kvaili tie, kurie šio žmogaus juodąjį humorą, ironiją ir griežtumą suvokia kaip pagrindines jo savybes, toliau jų tematydami tuštumą. Detalės tai. Smulkios. Visa, kas slypi už jų – žavingiau. Pajutusių, kas slypi anapus uždangos, žygio metu neapleido garbės jausmas, suvokiant, koks žmogus veda komandą į priekį.

Kontaktas. Retas turbūt pastebėjo, bet tai buvo pirmoji diena, kai asmeninės kiekvieno bendravimo zonos suartėjo. Atsirado pirmieji prisilietimai, galvos priglaudimai. Pirmasis žingsnis link dvasinio, protinio ryšio, iki kurio dar buvo likę kelio.

2011 07 10

Naktinė pamaina.

Mano nuomone projekte turėtų būti labiau akcentuojamas dabarties klausimas – tai yra turėtume demonstruoti, jog mums rūpi ne tik Lietuvos praeitis, bet ir dabartis bei ateitis. Taip, sutinku, jog prieš dėdami Lietuvos valstybės pamatus, turėtume pažvelgti į praeitį ir ją gerbti, tačiau jokiu būdu neužsilikti, neužsiliūliuoti joje.

Iki liepos dešimtosios nakties baiminausi, jog ekspedicijos dalyviai pernelyg aukština ir garbina tremtinius bei visą Lietuvos praeitį ir yra fanatiškai joje užsiciklinę. Vis gi pokalbis prie laužo su keturiais dar tąnakt miego nepaveiktais vyrukais, mane itin nuramino.

Tai buvo bene pirmas mano nuoširdus atsivėrimas ekspedicijoje. Džiugu buvo girdėti įvairiausių motyvų, kodėl vyrukai atsidūrė čia. Dar džiugiau, jog jie nebuvo minėtieji fanatai.

Miegoti nuėjau ramia širdimi.

2011 07 13

Belyj Jar`e ieškojome transporto, nuvešiančio mus į už miesto esančias kapines. Atradus tokį, paaiškėjo, jog pastarojo vairuotojo tėtis buvo tremtinys iš Lietuvos, tad lietuviškų šaknų turintis vyras pasikvietė mus vakare atvykti į jo namus. Žygiuodami lietui pliaupiant nuo savojo viešbutuko iki vairuotojo namų, ypatingų išgyvenimų nesitikėjome. Tačiau.

Nors Belyj Jar – vienas tų Sibiro miestelių, kuriuose tarsi sustojęs laikas, kuriuose vidury kelio ganosi karvės ir kuriuos norint apibūdinti teateitų žodis – skurdu, tačiau mūsų vairuotojas su žmona mus priėmė labai gražiame name su valgiais nukrautu stalu. Juokavom, kad šeimininkas išleido daugiau pinigų ant vaišių, negu mes jam tądien sumokėjom už darbo dieną ir benziną. Visgi svarbiausia tuo metu ten buvo tikrai ne pinigai ir net ne paliečiančios vairuotojo gyvenimo istorijos faktai.

Svarbiausia buvo jausmas. Jausmas jų ir mūsų akyse, kai būdami už 4000 kilometrų nuo Lietuvos, dainavome šeimai lietuvišką dainą. Sudrėkusios visų akys, kai vairuotojas su žmona teigė esantys kartu jau 30 metų ir kaip atsaką už mūsų dainą, užtraukė savąją duetu. Palikom namus saulei leidžiantis ir mėnuliui kylant, pajutę kas yra "Ruskaja duša".

Tokio jausmo būtų užtekę mėnesiui į priekį, tačiau, kaip paaiškės ateinančią naktį, tai tebuvo graži įžanga.

Vidurnaktį traukiniu išvykom į kitą kelionės tašką, kurį turėjom pasiekti 5 valandą ryto. Normalūs žmonės suvokdami, jog ryt laukia daug jėgų pareikalausiantis žygis, krito į patalus. Nenormalių atsirado keturi.

Sėdėjome toje žavingai apšviestoje kupė ir kalbėjomės. Kalboms daug peno davė šiandieninis ir kiti tiesioginiai susidūrimai su tremtiniais susijusiomis istorijomis. Trys iš trijų tremtinių, kurių palikuonių istorijas girdėjome, sukūrė šeimas Sibire, bet visi trys jas palikę pabėgo. Dvi glaudžiai susijusios dilemos – kas svarbiau – šeima ar tėvynė? Ar išties turėtume taip gerbti šeimas paliekančius tremtinius? Visus svarstymus nutraukė traukinio konduktorė.

Ar gali tikėtis Sibiro užkampy išgirsti Jesenino eiles naktį deklamuojančią konduktorę? Ketvirta valanda ryto. Juozukas su konduktore dainuoja vienas kitam dainas, deklamuoja Jeseniną. Už lango brėkšta rytas. Mes visi sėdime, šypsomės ir kaifuojame. Telieka pusvalandis miegui. Žavinga ir labai stipru.

2011 07 14

Po pusvalandį trukusio miego šiaip ne taip išsiridenęs iš traukinio, mūsų "nakties ir eilių" kvartetas nusifotografuoja. Išvydę nuotrauką išsigąstame. Mūsų veidai po šios nemigos nakties visiškai susitapatino su vietos gyventojų, todėl Simui, Karoliui ir man prilimpa pravardė "zėkai". Tuomet trise nutariame kelias dienas žaisti žaidimą, savotišką lagerio imitaciją, įsivaizduodami, jog mes – "zėkai", esame lageryje ir turime išgyventi.

Gali skaityti dievų miškus, gulagus archipelagus, tačiau gyvenimo skaudžiosios pusės nepatyręs jaunas protas niekuomet nesupras žiauraus elgesio priežasčių. Taip pat laukė pernelyg ilgas žygiavimo etapas, kad savo mintis ir protą laikytume šioje varginančioje realybėje. O ir aplinkybės buvo pernelyg palankios žaidimui - mūsų aplinka ir gyvenimo sąlygos taip pat buvo panašios į lagerio išbandymus: griežtas, juodojo humoro pokštus propaguojantis vadovas – viskas, ko reikia lagerio prižiūrėtojui, po truputį vis didesnė grupės dalis apninkama ligų ir negalavimų, varginantis žygiavimas taip pat galėtų būti susietas su lagerio darbu.

Pradėjome žaisti. Ėmėme daryti viską, kad nesusirgtume, pradėjom be paliovos laidyti juodojo humoro pokštus, ėmėme subtiliai siekti lemiamo žodžio komandoje, siekėme "aukštesnių pozicijų" lageryje, suteikiančių teisę į lengvesnį gyvenimą – pavyzdžiui, maisto gaminimo. Po kelių dienų visiškai apstulbome dėl šio žaidimo rezultatų – buvome visiškai įnykę į savo susigalvotą vaidmenį, nemąstydami daugiau apie nieką.

Tuomet ir pajaučiau kaip lageriuose žmonės galėjo būti tokie nehumaniški, kaip netgi mes, gyvavę tuo laikotarpiu, būtume neatsispyrę savo socialiniam vaidmeniui. Jei būtume buvę prižiūrėtojais – negailestingumas būtų neatsiejama mūsų savybė, jei tremtiniai – darytume net ir tai, kas sunkiai siejasi su humaniškumu, kad tik išgyventume.

Misija Sibiras '11 ir buvo man asmeniškai naudinga tuo, kuo ir tikėjaus – ekspedicija suteikė galimybę pačiupinėti visą iki tol išgirstą teoriją.

2011 07 16

Po 30 kilometrų žygio viena grupės dalis pasuko į mišką kurti stovyklavietės, kita – nužygiavo dar kelis kilometrus ir pasiekė mažą, kelių tūkstančių gyventojų miestelį – Baturiną.

Pasidarė šiek tiek gaila, jog tokių vietovių, kurios išties atspindi visą Rusija, aplankėme vos keletą. Tiksliai Baturiną apibūdino kitas žygio dalyvis – norisi įžengus į miestelį sakyti: "jūs visi laisvi, galite eiti iš šio pasaulio užkampio". Tik kyla klausimas, kur jie benueitų. Tie žmonės tiesiog neturi, kur eiti.

Žygiuojant iš Baturino mūsų stovyklavietės link, jau visai mūsų ekspedicijai artėjant į pabaigą, mane bene pirmąkart aplankė visiškas komandinis jausmas. Susigyvenimas ne tik su keliais bendraminčiais, bet apskritai su visa grupe. Šį ryšį tik patvirtino epizodas vakare, kuomet Gintautas Alekna, ekspedicijos metu bendravęs su mumis tik paviršutiniškai, pirmą kartą atsivėrė ir papasakojo savo gyvenimo istoriją. Žiūrėjau į jį tą akimirką, kuomet jis paliko savo tvirtumą, griežtumą ir nevalinga kūno kalba dalinosi savaisiais išgyvenimais. Dar kartelį suvokiau, kad žygis yra bene geriausia priemonė nusimesti savo visuomeninius vaidmenis.

2011 07 17

Rubinas.

Pažįstu 16 žmonių, kuriems žodis "rubinas" nuo šiol asocijuosis ne su brangakmeniu, o su viešbučio Tomske pavadinimu. Ir nors šiame viešbutyje praleidome vos 3 naktis, tačiau atrodo, jog ten praleidome visą amžinybę.

Nepasakosiu visų nuotykių ir naktinėjimų, susijusių su Rubinu. Verčiau pasidalinsiu viena mintimi, kilusia po pokalbio su rusu, atėjusiu parūkyti į minėtojo viešbučio vestibiulį naktį.

Pokalbis tetruko vos 5 minutes ir nors manosios rusų kalbos žinios yra minimalios, tačiau nuoširdumui ir emocijoms pasidalinti tai nesutrukdė. Rusui nuėjus miegoti, suvokiau, kad mūsų tauta nors ir bando pabėgti nuo rusų kultūros ir visų asociacijų su šia šalimi, nors ir bando lygiuotis į vakarus, tačiau visgi savo charakteriu ir kultūra yra daug artimesnė rusams.

Pamenu kaip kadaise taip pat nesižavėjau rusų kalba bei šia šalimi. Viena draugė man nuolat sakydavo, jog turėčiau žvelgti į visą plačiau ir turėčiau pasiklausyti kad ir rusų bardų, vardan pakeisčiau savo nuomonę. Pamenu, kuomet dvyliktoje klasėje atradau Boriso Grebenščikovo muziką ir kuomet mano suvokimas apie rusų kultūrą vertėsi aukštyn kojom. Nuo to laiko pamažu artėjau prie Rusijos, kol galiausiai po ekspedicijos išties atradau daugybę įkvepiančių dalykų šioje šalyje ir jos kultūroje.

2011 07 19

Stipri kelionė, stipri ir pabaiga. Sėdėjom šeši vyrukai ir viena mergina traukiny, riedančiame link Vilniaus ir dalinomės savo gyvenimo istorijomis, sakėme palinkėjimus ir tostus vieni kitiems. Tai buvo be abejonės žaviausia palinkėjimų, tostų fiesta mano gyvenime. Tokių gilių, ilgų, nuoširdžių ir žavių pasidalinimų tenka išgirsti po vieną per kelis mėnesius, o vien per tą naktį jų buvo galima išgirsti keliasdešimt. Išsidalinę mintimis, atsistojom ir dainuodami Kaip Sirpsta Vyšnios Suvalkijoj, šokome valsą naktiniame traukinyje. Nuostabu. Tokiam intravertui, kaip aš, kuris dažniausiai keliauja vienas, groja vienas ir šnekasi vienas, pasijausti jaukiai kažkokioje grupėje žmonių yra didis stebuklas.

Mano nuomone, būtent tuos žmones, su kuriais man teko garbė keliauti, reikia vertinti, gerbti ir džiaugtis jų egzistencija. Džiugu, jog prisimenam savo istoriją, tačiau pamiršti tokius fantastiškus žmones, kol jie dar gyvi, būtų žymiai didesnė nuodėmė, nei pamiršti savo praeitį.

atsitiktinės istorijos

2009m. Pirmieji žmonės.

2010m. ...and they walked away.

2016m. Kvestionavimas.