atsitiktinės dalybos

Klausom
The National - Demons

Skaitom
Ingmaras Bergmanas - Laterna Magica

Klausom
The Cure - The Love Cats

18 metų riba mano bendraamžiams dažnai asocijuojasi su galimybe legaliai nusipirkti alkoholio. Vis gi man šioji amžiaus riba pagrinde asocijuojas su galimybe keliauti savarankiškai už savosios šalies ribų. Tad artėjant mano gimimo dienos minėjimui, nusprendžiau, jog po savojo gimtadienio reiks lėkti ne į gėrimų parduotuvę, bet pasaulio patyrinėti. Netolimame užsienyje jau buvo tekę keletą kartų pabuvoti. Vis gi visos kelionės už savo šalies ribų buvo su suaugusiųjų palyda, tad ši kelionė turėjo tapti pirmuoju sąvarankišku žingsniu už Lietuvos ribų. Tapo.

Normalus žmogus daiktų krovimuisi paskirtų bent jau gerą pusvalandį. Tačiau aš į tokius niekada netaikiau, tad daiktai mano gitaros dėkle atsidūrė nepraėjus nė penkioms minutėms. Tiesa, manoji manta buvo įspūdinga: gitara, pagalvėlė, antklodė, konservai, Hermano Hesės Stiklo Karoliukų Žaidimas. Čia ir buvo mano naivumas. Juk ketinau pasiekti Austrijos sostinę bei kokią savaitę kitą mėgautis ten vykusio Europos futbolo čempionato atmosfera. Tačiau.

Kelionės išnaktėse Kauno senamiestyje užsimėgavęs alumi ir klasioko V. draugija, neramias mintis apie kelionę bent jau kelioms valandoms padėjau į tolimesnį stalčiuką. Vis dėlto, jau kitą rytą teko stovėti kelyje.

Pradžia puiki. Sumušiau savo tuometinį stovėjimo kelyje rekordą, lygų trims valandoms. Tiesa, buvo sustojusios tris mašinos, bet visos keliavo ten, kur nebuvau linkęs tą kartą keliauti. Galvoje jau ėmė rastis sarkastiški teiginiai savo ir viso pasaulio atžvilgiu. Pasakiau sau, jog kai stos kita mašina, važiuosiu su ja nors ir į Bermudų trikampį. Deja, Garliava - ne Bermudų trikampis, bet bent pajudėjau iš vietos. Taip vargais negalais per pusdienį pasiekiau Marijampolę. Griuvau ant žolės, traukiau Stiklo Karoliukų Žaidimą, pamažu pajutau kelionės atmosferą.

Nuo kokios 18 valandos vakaro pradėjau stabdyti mašinas, važiuojančias Lenkijos link. Po kokio pusvalandžio laimingo atsitiktinumo dėka, pavyko sustabdyti vieną sunkvežimio vairuotoją, važiuojantį kaimyninės šalies link. Buvo smagu bendrauti su paprastu žmogumi. Jokių kaukių, jokių apsimetinėjimų. Po kurio laiko aplankė jausmas, tarsi šis vairuotojas būtų mano šeimos narys. Vis gi vidurnaktį buvau pažadintas. Gerasis žmogus tarė, jog jau turiu lipti, nes jis krypsta nuo Varšuvos krypties. Padėkojau už pagalbą ir.. Ir..

Aš vienas. Naktis. Nežinomas Lenkijos miestelis. Mano vienintelis draugas - antklodė. Keistas jausmas. Buvau šoke kokią pusę minutės.

Paieškojęs galimybės "pasquatinti" kokį apleistą namą, nuėjau prie policijos komisariato, atsisėdau po medžiu ir tyliai grojau gitara, džiaugdamasis tuo, ką aš darau ir vis dar derančios gitaros skambesiu. Vis gi reikėjo ieškotis vietos nakyvnei. Atradau labai estetišką rotušės aikštę, kurioje išsiaiškinau, jog tai - kurortinis miestelis. Puoliau į rotušės aikštėje pirmą pasitaikusią jaukią laiptinę, panaršiau joje ir griuvau ant pagalvėlės, apsikabinęs gitarą. Po penkių valandų išvydau prie mano galvos stovinčios moters, avinčios aukštakulnius, kojas. Palaukęs kol ji nueis, moviau iš laiptinės lauk ir ištranzavau Varšuvos link.

Moteriai ir žaviai jos dukrai pavėžėjus iki pat Lenkijos sostinės senamiesčio, dar kartelį apėmė laisvės svaigulys. Ilgai nelaukęs ėmiau atlikti savo lietuvišką repertuarą. Galvoje sukosi dvi mintys: 1. Andriau Romaška, tu sėdi Varšuvos centre, groji gitara, nors dabar turėtum sėdeti kaip visi "normalūs" žmonės prie kokio nors mechanizuoto velnio daikto. 2. Lenkai juk nesupranta ką tu dainuoji - nematau nieko blogo, jei savo dainą paįvarintum keletu keiksmažodžiu:)

Grojosi puikiai. Tačiau po kokio pusvalandžio, prasidėjo nemalonūs incidentai. Išvarė iš jau pamėgta tapusios vietos, o po to išvarė ir iš kitos vietos. Aplink pradėjo daugėti valkataujančių čigonų. Su niekuo negalėjau pasikalbėti, apart vieno kito mielų praeivių. Pasijutau esąs vienas mažas niekutis šiame pasaulėlyje. Pradėjo traukti į savo teritoriją. Austrija pasirodė per toli.

Likusias 8 dienos valandas paskyriau bandymui išeiti iš Varšuvos. Ir tramvajuje "zuikiavau", ir autobuse "zuikiavau" ir peščiomis ėjau didžiulį atstumą, tačiau kaip nesimatė tos siaubūnės galo, taip nesimatė. Galiausiai apie 21 valandą vakaro pradėjau tranzuoti Bialystoko link. Nesėkmingai. Tada ėjau dar 10 kilometrų. Pakeliui mane pastebėjus Lenkijos jaunimo grupelei ir bėgant link manęs, pagalvojau, kad mano kelionėje gali atsirasti rimtų nuotykių. Tačiau apart jaunimo įžūlumo, tebuvau jiems atrakcija. Jaučiaus į užmiestį atvežtu atrakcionu, kurį visi tyrinėja ir klausinėja kaip čia kas.

Miegoti teko po tiltu, ant metro pločio atbrailos, nuo kurios, jei bučiau linkęs į lunatizmą, būčiau nukritęs mašinoms į nasrus. Po 5 valandų miego, vėl buvau ant kojų, kupinas ryžto - dievaži ne jėgų, grįžti tėvynėn. 3-4 vairuotojų pagalba, atsiradau Bialystoke. Tiesa, važiavimas su paskutiniąja iš tų kelių mašinų buvo itin keistokas. Visą kelionę jos vairuotojas kaulijo iš manęs 10 litų popierinį banknotą, mat norėjo turėti suvenyrą iš Lietuvos. Galiausiai iškeičiau 10 litų į GameBoy žaidimų kompiuterį, kuris kaip paaiškėjo vėliau - neveikia. Vairuotojas kvietė mane vakare į klubą eiti. Atsisakiau. Baigėsi benzinas. Bandė žmogus kviestis taksi, bet kvietimas baigėsi juokingu kivirču, dėl nemokėjimo nupasakoti savo buvimo vietos. Turėjom eiti į už 5 km esančią degalinę, bet greitai susitranzavom vieną merginą iki degalinės. Nupirkęs jam benzino (pinigų pilietis neturėjo, bet nepaliksi juk žmogaus bėdoje), pasakiau, jog keliausiu pėsčiomis iki Bialystoko, iki kurio buvo likę 5km.

Bialystoke sukau ratus, aiškinaus kaip čia Lietuvos kryptim patraukus, saulė kepino, seko jėgos, griuvau prie degalinės ant žolės pažvilgčioti į dangų. "Zuikiavau" viešuoju transportu kažkokiais užmiesčio keliais nežinia kur, pradėjo lyti. Viltis tądien pamatyti Lietuvą vis sparčiau seko. Slėpiausi kažkokioj pavėsinėj nuo lietaus ir nenoriai mąsčiau apie dar vieną realią nakyvnę kažkokiam užkampy. Tačiau prie aptriušusios užeigėlės pamačiau du sunkvežimius. Pasileidau bėgti link jų. Širdis suspurdėjo pamačius ant vieno iš jų lietuvišką numerį. Sėdėjau sunkvežimyje ir man visai nerūpėjo, jog kas antras žodis, sklindantis iš vairuotojo, buvo keiksmažodis, nerūpėjo niekas. Aš būsiu šiandien Lietuvoj. Atsidūręs ten, dievinau kiekvieną degalinės darbuotojo lietuvišką žodį. Nuo sienos paėmė gana įdomus sunkvežimio vairuotojas, beje - taip pat stovėjęs toje apleistoje aikštelėje Lenkijoje. Apturėjom prasmingą pokalbį. Davė savo dukros, pradedančios besimokyti grojimo gitara paslapčių, kontaktus. Pakontaktavom.

Galop atsidūriau Kaune. Ir visai tai truko vos tris dienas? Atrodė visą amžinybę. Kiek daug žmogus gali nuveikti per tris dienas. Finansais labiausiai besiskundžiantiems žmonėms, teigiantiems, jog visus metus taupo ant kelionės, vertėtų paminėti, kad iš išvykos grįžau netgi turėdamas keliais litais (zlotais) daugiau, negu prieš palikdamas šalį.

Šiame savo gyvenimo periode, šią akimirką, telieka konstatuoti savo begalinį naivumą.

18 metų riba mano bendraamžiams dažnai asocijuojasi su galimybe legaliai nusipirkti alkoholio. Vis gi man šioji amžiaus riba pagrinde asocijuojas su galimybe keliauti savarankiškai už savosios šalies ribų. Tad artėjant mano gimimo dienos minėjimui, nusprendžiau, jog po savojo gimtadienio reiks lėkti ne į gėrimų parduotuvę, bet pasaulio patyrinėti. Netolimame užsienyje jau buvo tekę keletą kartų pabuvoti. Vis gi visos kelionės už savo šalies ribų buvo su suaugusiųjų palyda, tad ši kelionė turėjo tapti pirmuoju sąvarankišku žingsniu už Lietuvos ribų. Tapo.

Normalus žmogus daiktų krovimuisi paskirtų bent jau gerą pusvalandį. Tačiau aš į tokius niekada netaikiau, tad daiktai mano gitaros dėkle atsidūrė nepraėjus nė penkioms minutėms. Tiesa, manoji manta buvo įspūdinga: gitara, pagalvėlė, antklodė, konservai, Hermano Hesės Stiklo Karoliukų Žaidimas. Čia ir buvo mano naivumas. Juk ketinau pasiekti Austrijos sostinę bei kokią savaitę kitą mėgautis ten vykusio Europos futbolo čempionato atmosfera. Tačiau.

Kelionės išnaktėse Kauno senamiestyje užsimėgavęs alumi ir klasioko V. draugija, neramias mintis apie kelionę bent jau kelioms valandoms padėjau į tolimesnį stalčiuką. Vis dėlto, jau kitą rytą teko stovėti kelyje.

Pradžia puiki. Sumušiau savo tuometinį stovėjimo kelyje rekordą, lygų trims valandoms. Tiesa, buvo sustojusios tris mašinos, bet visos keliavo ten, kur nebuvau linkęs tą kartą keliauti. Galvoje jau ėmė rastis sarkastiški teiginiai savo ir viso pasaulio atžvilgiu. Pasakiau sau, jog kai stos kita mašina, važiuosiu su ja nors ir į Bermudų trikampį. Deja, Garliava - ne Bermudų trikampis, bet bent pajudėjau iš vietos. Taip vargais negalais per pusdienį pasiekiau Marijampolę. Griuvau ant žolės, traukiau Stiklo Karoliukų Žaidimą, pamažu pajutau kelionės atmosferą.

Nuo kokios 18 valandos vakaro pradėjau stabdyti mašinas, važiuojančias Lenkijos link. Po kokio pusvalandžio laimingo atsitiktinumo dėka, pavyko sustabdyti vieną sunkvežimio vairuotoją, važiuojantį kaimyninės šalies link. Buvo smagu bendrauti su paprastu žmogumi. Jokių kaukių, jokių apsimetinėjimų. Po kurio laiko aplankė jausmas, tarsi šis vairuotojas būtų mano šeimos narys. Vis gi vidurnaktį buvau pažadintas. Gerasis žmogus tarė, jog jau turiu lipti, nes jis krypsta nuo Varšuvos krypties. Padėkojau už pagalbą ir.. Ir..

Aš vienas. Naktis. Nežinomas Lenkijos miestelis. Mano vienintelis draugas - antklodė. Keistas jausmas. Buvau šoke kokią pusę minutės.

Paieškojęs galimybės "pasquatinti" kokį apleistą namą, nuėjau prie policijos komisariato, atsisėdau po medžiu ir tyliai grojau gitara, džiaugdamasis tuo, ką aš darau ir vis dar derančios gitaros skambesiu. Vis gi reikėjo ieškotis vietos nakyvnei. Atradau labai estetišką rotušės aikštę, kurioje išsiaiškinau, jog tai - kurortinis miestelis. Puoliau į rotušės aikštėje pirmą pasitaikusią jaukią laiptinę, panaršiau joje ir griuvau ant pagalvėlės, apsikabinęs gitarą. Po penkių valandų išvydau prie mano galvos stovinčios moters, avinčios aukštakulnius, kojas. Palaukęs kol ji nueis, moviau iš laiptinės lauk ir ištranzavau Varšuvos link.

Moteriai ir žaviai jos dukrai pavėžėjus iki pat Lenkijos sostinės senamiesčio, dar kartelį apėmė laisvės svaigulys. Ilgai nelaukęs ėmiau atlikti savo lietuvišką repertuarą. Galvoje sukosi dvi mintys: 1. Andriau Romaška, tu sėdi Varšuvos centre, groji gitara, nors dabar turėtum sėdeti kaip visi "normalūs" žmonės prie kokio nors mechanizuoto velnio daikto. 2. Lenkai juk nesupranta ką tu dainuoji - nematau nieko blogo, jei savo dainą paįvarintum keletu keiksmažodžiu:)

Grojosi puikiai. Tačiau po kokio pusvalandžio, prasidėjo nemalonūs incidentai. Išvarė iš jau pamėgta tapusios vietos, o po to išvarė ir iš kitos vietos. Aplink pradėjo daugėti valkataujančių čigonų. Su niekuo negalėjau pasikalbėti, apart vieno kito mielų praeivių. Pasijutau esąs vienas mažas niekutis šiame pasaulėlyje. Pradėjo traukti į savo teritoriją. Austrija pasirodė per toli.

Likusias 8 dienos valandas paskyriau bandymui išeiti iš Varšuvos. Ir tramvajuje "zuikiavau", ir autobuse "zuikiavau" ir peščiomis ėjau didžiulį atstumą, tačiau kaip nesimatė tos siaubūnės galo, taip nesimatė. Galiausiai apie 21 valandą vakaro pradėjau tranzuoti Bialystoko link. Nesėkmingai. Tada ėjau dar 10 kilometrų. Pakeliui mane pastebėjus Lenkijos jaunimo grupelei ir bėgant link manęs, pagalvojau, kad mano kelionėje gali atsirasti rimtų nuotykių. Tačiau apart jaunimo įžūlumo, tebuvau jiems atrakcija. Jaučiaus į užmiestį atvežtu atrakcionu, kurį visi tyrinėja ir klausinėja kaip čia kas.

Miegoti teko po tiltu, ant metro pločio atbrailos, nuo kurios, jei bučiau linkęs į lunatizmą, būčiau nukritęs mašinoms į nasrus. Po 5 valandų miego, vėl buvau ant kojų, kupinas ryžto - dievaži ne jėgų, grįžti tėvynėn. 3-4 vairuotojų pagalba, atsiradau Bialystoke. Tiesa, važiavimas su paskutiniąja iš tų kelių mašinų buvo itin keistokas. Visą kelionę jos vairuotojas kaulijo iš manęs 10 litų popierinį banknotą, mat norėjo turėti suvenyrą iš Lietuvos. Galiausiai iškeičiau 10 litų į GameBoy žaidimų kompiuterį, kuris kaip paaiškėjo vėliau - neveikia. Vairuotojas kvietė mane vakare į klubą eiti. Atsisakiau. Baigėsi benzinas. Bandė žmogus kviestis taksi, bet kvietimas baigėsi juokingu kivirču, dėl nemokėjimo nupasakoti savo buvimo vietos. Turėjom eiti į už 5 km esančią degalinę, bet greitai susitranzavom vieną merginą iki degalinės. Nupirkęs jam benzino (pinigų pilietis neturėjo, bet nepaliksi juk žmogaus bėdoje), pasakiau, jog keliausiu pėsčiomis iki Bialystoko, iki kurio buvo likę 5km.

Bialystoke sukau ratus, aiškinaus kaip čia Lietuvos kryptim patraukus, saulė kepino, seko jėgos, griuvau prie degalinės ant žolės pažvilgčioti į dangų. "Zuikiavau" viešuoju transportu kažkokiais užmiesčio keliais nežinia kur, pradėjo lyti. Viltis tądien pamatyti Lietuvą vis sparčiau seko. Slėpiausi kažkokioj pavėsinėj nuo lietaus ir nenoriai mąsčiau apie dar vieną realią nakyvnę kažkokiam užkampy. Tačiau prie aptriušusios užeigėlės pamačiau du sunkvežimius. Pasileidau bėgti link jų. Širdis suspurdėjo pamačius ant vieno iš jų lietuvišką numerį. Sėdėjau sunkvežimyje ir man visai nerūpėjo, jog kas antras žodis, sklindantis iš vairuotojo, buvo keiksmažodis, nerūpėjo niekas. Aš būsiu šiandien Lietuvoj. Atsidūręs ten, dievinau kiekvieną degalinės darbuotojo lietuvišką žodį. Nuo sienos paėmė gana įdomus sunkvežimio vairuotojas, beje - taip pat stovėjęs toje apleistoje aikštelėje Lenkijoje. Apturėjom prasmingą pokalbį. Davė savo dukros, pradedančios besimokyti grojimo gitara paslapčių, kontaktus. Pakontaktavom.

Galop atsidūriau Kaune. Ir visai tai truko vos tris dienas? Atrodė visą amžinybę. Kiek daug žmogus gali nuveikti per tris dienas. Finansais labiausiai besiskundžiantiems žmonėms, teigiantiems, jog visus metus taupo ant kelionės, vertėtų paminėti, kad iš išvykos grįžau netgi turėdamas keliais litais (zlotais) daugiau, negu prieš palikdamas šalį.

Šiame savo gyvenimo periode, šią akimirką, telieka konstatuoti savo begalinį naivumą.

atsitiktinės istorijos

2009m. Išgyvenimas.

2013m. Traukinių žydėjimas.

2019m. Sau pačiam.