atsitiktinės dalybos

Klausom
Fleet Foxes - Ragged Wood

Skaitom
Džeromas Deividas Selendžeris - Rugiuose Prie Bedugnės

Klausom
Bob Marley - Coming In From The Cold

Prieš iškeliaudamas Italijon, sužinojau neužilgo tapsiąs tėvu. Tai bene didžiausias informacijos ir energetikos kiekis, kurį per tokį trumpą laiką kaip kelios sekundės, gali gauti gyvenime. Buvau pasmerktas absoliučiai maksimaliam pasaulio ir savo santykio su juo kvestionavimui, klaidžiojant Italijos miestų gatvėmis.

Trumpam nukrypstant - prieš kurį laiką teko mokytis vieno žymiausių pasaulio tapo šokėjų, amžinatilsio, Jimmy Slyde'o vardo institute Barselonoje. Kartas nuo karto į ten vykusias pamokas įbėgdavo mokytojos ketverių metų dukra. Supratau, jog pastaroji mato savo mamą tuo, kuo ji išties yra - šokėja ir šokių mokytoja. Taip pat supratau, jog gali sau meluoti kas tu esi, bet savojo vaiko nepavyks apgauti. Štai, jei esi koks vadybininkas, įtikėjęs, jog tikrai tikrai atsiradus bent laisvai minutei užkariausi pasaulį kaip įstabus muzikantas ar kaip įstabus tapytojas, o tavasis vaikas tave mato tik kaip šimto beprasmių skambučių sulaukiantį žmogų, tai tu tik ir tesi šimto beprasmių skambučių sulaukiantis žmogus. Štai, jei esi koks didelės organizacijos darbuotojas, apsikarstęs savo vardą užimamų pozicijų pavadinimais, kaip antai - 6-ojo Vilniaus padalinio vyriausiojo specialisto super duper pavaduotojas, įsivaizdinęs kiek daug nuo tavęs priklauso ir koks svarbus esi, tačiau tavasis vaikas tave mato tik kaip piktą, kyšius imančią, pavargusią žmogystą, tai tu tik ir tesi pikta, kyšius imanti, pavargusi žmogysta.

Taip, dėkui Dievui, visuomet gyvenime ėjau širdies vedinas, sau nemelavau ir nuo savojo gyvenimo vingio nekrypau. Tačiau vaiko gimimas visada išbalansuoja įprastus ritmus ir būtent ties šiuo gyvenimo momentu žmonės dažnai liaujas kvestionavę pasaulį bei pradeda sparčiai tolti nuo savęs. Tad Italijos gatvėse ir ruošiaus sukaupti visą energiją bei paruošti kūną, mintis tam, kad gimus vaikui, nepaleisčiau man lemtų dalykų.

Dar daugiau jėgų ir kvestionavimo turėjo pareikalauti pats pradinis etapas - šios žinios priėmimas ir suvokimas visu kūnu. Šią užduotį bene labiausiai sunkino du aspektai.

Visų pirma, kiekvieną savo atliekamą gyvenimo žingsnį aš kvestionuoju kelių dešimtmečių ar net šimtmečių kontekste. Dešimtmečių/šimtmečių buvusių, esamų, pasirodysiančiu. Todėl kiek stipriai manieji veiksmai materializuojasi trumpuoju periodu, man nėra svarbu.

Vis gi didžioji dalis žmonių kvestionuoja pasaulį trumpuoju periodu, orientuodamiesi į socialinį, finansinį ir visų kitų krypčių saugumus. Nors, žinoma, visi šie saugumai tėra utopiniai. Tačiau demonas yra demonas, ima ir jis kartais viršų tavyje. Tad nejučia imi įsikalbėti, jog būtent žmonės, visomis jėgomis siekiantys minėtų mistinių saugumų, turėtų pirmi rodyti pavyzdį naujos gyvybės pradėjime.

Kitas aspektas, apsunkinęs kūnui suvokti dukros atėjimą, buvo toks žemiškas dalykas kaip amžius. Turiu keletą bendražygių, jau įžengusių į ketvirtą dešimtį. Vis leisdavau sau kiekvieną iš jų patraukti už danties klausimu kuomet juos aplankys tėvystės ar motinystės pareiga. Regėjos, jog ir amžius yra didesnė atsakomybė rodyti pavyzdį naujos gyvybės pradėjime.

Labiausiai šias dvi klišes, šiuos du demonus, padėjo įveikinėti draugės mintis, jog štai, aš visą gyvenimą rodausi esąs stiprus ir štai Dievas galiausiai uždeda ranką man ant peties bei sako: "Viskas gerai, Andriau Romaška. Tavo energetika materializuojasi aukščiausiu matu. Taip, esi savo aplinkos ir bendražygių priekyje. Viskas gerai".

Žinoma, energetika – pakankamai sudėtingai racionalizuojama ir apibrėžiama sąvoka. Taip, galima būtų tarti, jog šis žodis dažnai figūruoja manajm žodyne, manojoj filosofijoj. Vis gi teks palikti visas energetikas nuošaly - bandymai apsibrėžti tokius procesus ir sąvokas, panašėtų į bandymus matematiškai įrodyti Dievo egzistenciją. Nors būta ir tokių bandymų. Ir net iš tokių matematikos gigantų kaip Blaise'as Pascalis.

Pirmoji Italijoje pasitiko Florencija. Manyje tai buvo miestas kuriame kūrė tokie gigantai kaip Leonardo da Vinčis, Mikelandželas, Botičelis ir kiti. Ir būtent šis miestas manyje visad atspindėdavo nuostabų praeities procesą, kurio vedinas taip norėjau išvysti šią vietovę.

Štai sėdi XV amžiuje koks dailininkas savo kambarėlyje vidury Europos ir pajaučia, kad nori pasisemti kitokių vėjų bei krypčių, nei egzistuoja jo aplinkoj. Tuomet paprasčiausiai ima ir keliauja į tuo metu visos Europos kultūros centru esančią Florenciją. Atkeliavęs užeigose diskutuoja su naujai sutiktais žmonėmis apie meną, stebi kokiomis kryptimis pastarieji juda, ieško gal pas ką pavyktų pameistriu padirbėti ar kokio klieriko užsakymu ką nors sukurti. Ir svarbiausia - viskas gyvai, čia pat gatvėse, akis į akį, beveik be jokio institucionalizmo. Miestas gyvas, pilnas energijos, visi ieško.

Dabartės didžioji dalis galimybių tobulėti yra pakišta po institucijų stogais, o institucija visada visada tave vers eiti bent jau šiek tiek tolėliau nuo savojo tikrojo kelio, kad ir kaip tu ją bekinkytum savo tikslams. Štai, už savaitės pradedu muzikos magistrus University of Leeds. Žinoma, norint tenai patekti, man reikėjo laikyti tarptautinį anglų kalbos egzaminą IELTS. Viena iš keturių jo dalių yra pokalbis su egzaminuotoju. Nemažą to pokalbio dalį prakalbėjome apie prekybos centrą Akropolis, marketingo strategijas ir panašias sferas. Tad ir juokavau su drauge, kad jei esi vedinas noro groti žmogus, turi pradėti mokytis apie marketingą ir Akropolį : ) Institucionalizmas kur tik nenuveda. Nors Franz Kafka kurinyje Pilis - vienoje iš kelių knygų, kurią manasis kūnas drąsiai priskyrė prie literatūros šedevrų – tarsi labai aiškiai taria, jog institucionalizmas veda ne bet kur, o tik viena kryptimi.

Kafkos knygos pagrindinis veikėjas – valdžios funkcionierus K., atvyksta į nedidelį miestelį ir turi tikslą susitikti su Pilies atstovais. Visgi tam be paliovos kelia pastoja įvairios biurokratinės kliūtys. Tad visą knygą K. stringa ir stringa institucijos gniaužtuose. Reliatyviai plačios apimties knygoje daugiau nieko ir nėra – jokios vilties, jokios atomazgos, jokios šviesos - tik amžinas strigimas, bandant patekti į Pilį. Be jokios abejonės - biurokratizmas, institucionalizmas knygoje tėra žmogaus tolimo vienam nuo kito, vienišumo atvaizdis, o religingiems žmonėms – ir žmogaus tolimo nuo Dievo atvaizdis. Tad ne tik Kafkos Pilyje, bet ir šių dienų pasaulyje, institucionalizmas tėra atvaizdis tiems patiems procesams, tai pačiai vienai krypčiai.

Turbūt todėl vis dar ir norisi nepaleisti iš savojo gyvenimo tokios sferos kaip gatvės grojimas, nors ne visuomet visuomenėje ji yra interpretuojama teigiamai ir ne visuomet lengva tuo gyventi. Vis gi tai viena iš nedaugelio sričių, kur čia ir dabar egzistuoja absoliuti gyvybė. Tau nereikia jungtis kompiuterio, eiti per bilietų sistemas, spausdinti bilieto, eiti į kažkokią instituciją, elgtis ir atrodyti joje oficialiai tam, kad pasiklausytum koncerto. Viskas šiapus ir šią akimirką. Ir kuo daugiau miestuose dygsta stiklinių, jokios gyvybės neturinčių dangoraižių (kurie ne tik vizualiai savo išore, bet ir jų viduje įsikuriančiomis institucijomis puikiai reprezentuoja beprasmišką institucionalizmą), tuo didesnį pašaukimą aš jaučiu stovėdamas ant grindinio su instrumentais ir taip išlikdamas viena iš nedaugelio gyvybių dangoraižių apsupty.

Ir kaži ar kas tą būseną, kuomet groji apsuptas dangoraižių, galėtų apibūdint geriau nei Jacques Tati filmas Playtime. Jame režisierius meistriškai bei komiškai vaizduoja pagrindinį veikėją (kurį beje pats ir suvaidino), besiblaškantį po septintojo dešimtmečio Paryžių ir nespėjantį prisitaikyti prie modernėjančios architektūros. Visgi Tati žiūri į šį procesą visiškai pozityviai. Režisierius tarsi taria, jog sterili, bejausmė architektūra tiesiog yra bejėgė prieš visus žmogiškų situacijų žavesius, prieš žmonių tarpusavio santykio žavesius, įvykstančius beprasmiškos architektūros pastatuose ir jų apsupty. Tad smagu jausti kaip dangoraižiai pamažu tampa bejėgiai ir prieš manąjį dūdmaišį.

O Florencija, buvusi man tiesioginio, gryno tobulėjimo meka, tetrimitavo apie tą patį spartų gyvybės nykimą. Paradoksas, bet šiame mieste esanti viena didžiausių pasaulyje ir vienus garsiausių pasaulio paveikslų eksponuojanti Uffizi Gallery, tarsi sako - pažiūrėkite, mes laikome užkonservuotą nuostabią praeitį, pilną gyvybės, pilną ieškojimų, pilną kūrybos, mes laikome ją jums kaip pavyzdį, tuo tarpu pats miestas tarsi pasirengęs užkirsti kelią bet kokiam panašiam tobulėjimui, ieškojimui ar tikros gyvybės egzistavimui. Ir čia turiu omeny absoliučiai visus kontekstus - tiek bet kurios srities institucionalizmą, tiek tai, kad miestai paruošti ne ieškotojams, kūrėjams, o vienai bukiausių žmonių grupei - turistams (tariu 'bukiausių', nes niekas man neįrodys, kad žmogus pažinti pasaulį gali pradėti tik pensijinio amžiaus ir tik turėdamas daug pinigų), tiek tai, kad architektūriniai paminklai yra kruopščiai saugomi, o naujų potencialių architektūrinių paminklų nėra kuriama, tik minėtos neskoningos stiklinės (arba nebūtinai stiklinės) dėžutės, tiek tai, kad ta pati gatvės muzikos, gatvės teatro scena yra pakankamai skurdi, o ir ta yra kaip įmanoma ribojama, tiek tai, kad...

Be jokios abejonės, nepraleidau progos apsilankyti Uffizi Gallery. Stebėdamas paveikslus apie 20 procentų savosios energijos skyri tam, kas nutapyta, kaip nutapyta, kada nutapyta. Likusi energija - panašiai kaip ir besiklausant muzikos, kuomet plauki su muzika, nesistengdamas identifikuoti kūrinio tonacijos, atlikėjo tembro, konkrečių instrumentų - skiriama tiesiog paveikslo jausmui. Paveikslą jauti arba ne. Jei jauti - stovi ir mėgaujiesi. Visa paprasta. Buvo didžiulė garbė paveikslų pagalba pabendrauti su praeities gigantais.

Į mano bendravimą įsiterpė keli pastebėjimai. Visų pirma, niekada nebūčiau patikėjęs, jog čia, vienoje svarbiausių pasaulio galerijų, kur yra galimybė susitikti su Rembrantu, Rafaeliu, Leonardu da Vinčiu ir kitais, apytiksliai 90% lankytojų pribėga prie žymiausių darbų, mobiliuoju telefonu pasidaro nuotrauką su tuo darbu, bėga į kitą salę, kartoja procesą, galiausiai baigia ekspoziciją per keliasdešimt minučių. Absoliučiai aukštasis pilotažas:) Niekada nebūčiau patikėjęs, tuo, kokiomis proporcingai ženkliomis apimtimis šis procesas vyksta. Vėl gi, kaip ir pati Florencija, taip ir šis procesas tiesiog reprezentuoja žmoniją, jos kryptį.

Taip pat, po maždaug keturių valandų bendravimo su gigantais, pasijutau esąs elementariai pavargęs. Taip, nelengva būtų ir W.A.Mocartui esant gyvam, jo klausytis tiek laiko. Per didelio energijos kiekio tai reikalauja, visiškai nepaisant to, kokiu didžiuliu kiekiu energijos ir pasipildai iš kūrinių. Bet pavargimo priežąsties būta ir kitos.

Kai įeini į ekspozicijų salę, kurioje kaba keliolikos skirtingų dailininkų paveikslai, kuriuose beveik vienodai (tiek stilistiškai, tiek energetiškai) tapyta Madona, elementariai nuliūsti ir prarandi energiją, bandydamas atrasti bent kažką, kas verstų padėkoti tiems tapytojams. Taip, Rafaelio tapytą Madonna of the Goldfinch gal ir jauti kuo pukiausiai, bet visiems kitiems kūrėjams tiesiog uždedi 'savo laikmečio aukos' etiketę.

Regis būtų jie tapę kitą objektą, ar būtų tapę kardinaliai kitaip nei laikmečio kolegos, dabartės padėkotum jiems už jų darbą. Ir esmė čia slypi ne kvailystėje - 'išsiskirti iš minios, vien tam, kad išsikirti' (ši kvaila klišė pastebima per sekundę kūrėjų darbuose), bet tame, kad tokie menininkai akivaizdžiai neįsiklausė į save, neperleido savo laikmečio per save ir nesukūrė kažko, kas plauktų tiesiai iš jų. Vietoj to, jie tiesiog buvo per silpni ir per negenialūs, tad paskendo savo laikmetyje.

Būtent todėl tiek šio aprašymo pradžioje, tiek praėjusiuose mintelių dėstymuose, nuolat pabrėžiu kaip yra svarbu visus savo žingsnius kvestionuoti ilgajame periode. Kitu atveju paprasčiausiai tampi savo laikmečio auka.

Kadangi jau įsukau į vizualumo kontekstus (pastatai, paveikslai), reikia užsiminti ir apie vieną su estetika susijusią dilemą, kuri sukosi pastaruosius kelis metus mano gyvenime ir kuri pasiekė kulminaciją vieną naktį Romos oro uoste. Iki paryčių nesudėjau gluosto anapus kvestionuodamas du dalykus: matematiką (apie kurią šiek tiek vėliau) ir minėtąją dilemą.

Iš vienos pusės, didžioji dalis mano mylimų kūrėjų kalba apie žemiškų, materialių dalykų atsisakymą, taigi tuo pačiu ir minimalią svarbą to, kaip tu atrodai, kokius apdarus kas dieną dėvi. Štai, koks Albertas Einšteinas teigė nesuprantąs kam išmesti kokį apdarą, kol jis galutinai nesuplyšęs, tad ir pravaiksčiojo su tuo pačiu odiniu švarku kelis dešimtmečius.

Iš kitos pusės nejučia vis pagaudavau save kiekvieną sezoną stebįs tokių rubų namų kaip Stone Island, Fred Perry, Burberry, Dr Martens, Ralph Lauren naujas kolekcijas. Ne tik stebėdamas, bet ir dėvėdamas.

Tad ir manoji dilema iš pažiūros paprasta ir žemiška, bet galinti nuvesti giliais ir įdomiais takais - kiek prasmės yra skirti dalį savojo laiko tokiam dalykui kaip apranga.

Taip, be jokios abejonės, oro uoste negalėjau savy paneigti, jog gamta yra absoliutinio estetiškumo pavyzdys. Tad kas dieną turint elementarų pasirinkimą - bandyti tapatintis su ja (šiuo atveju - su jos vizualiu estetiškumu) ar ne, regis belieka daryti tai, ką žmonija darė tūkstančius metų - mėgdžioti, kopijuoti ją ir nesipriešinti faktui, jog esi jos dalis.

Taip pat žinau, jog gatvėje pamatęs estetiką jaučiantį žmogų (o taip nutinka katastrofiškai retai ir apie to priežąstis kiek vėliau), sekundei ar kelioms viduje nušvinti, nes tavasis kūnas pajaučia momentinį vizualumo katarsį. Tokius pat katarsius kūnas patiria (tiesa, taip pat itin retai) ir kitose srityse - suvalgius kažką itin skanaus, patiriam skonio katarsį, užuodus kažką itin kvapnaus, patiriam uoslės katarsį ir pan. Jaučiu, jog tie momentiniai katarsiai vėl gi tėra fizinė išraiška gamtos ir pasaulio absoliutinio tobulumo. Išraiška to, kad visa sudaryta iš nenutrūkstamų gijų ir nė dalelės chaoso. Taigi jei turi galimybę padovanoti kitiems vizualumo katarsį, kodėl reikėtų šios galimybės atsisakyti.

Ir vis gi, nepritarti Einšteino minčiai taip pat būtų sunku. Kaip ir sunku paneigti faktą, jog per didelis savo energijos investavimas į materialius dalykus yra beprasmis. Tad Romoje supratau, jog savo gyvenime ties šia dilema turiu vienintelę išeitį - išjausti kelis tobulus drabužių derinius ir su jais praleisti dešimtmetį, kelis ar visą gyvenimą. Paklusiu gamtai, dovanosiu katarsius, bet nepraradinėsiu energijos.

Nuvedžiau jus į aprangos kvestionavimą, nes Italijoje priėjau prie dar keletos gražių absoliutinių dėsnių, kvestionuodamas šią sritį. O praėjusiame aprašyme Pradas ir užsiminiau kaip svarbu išpešti absoliutinių dėsnių iš savųjų patirčių. Kas dieną knygynų vitrinose gali regėti krūvas autobiografinių knygų, kurių visa esmė tėra 'o aš gyvenime veikiau tą', 'o aš gyvenime dariau tą', 'o man patiko tas', 'o aš nekenčiau to', ir vistik retas turi absoliutinio konteksto pojūtį ir retas geba prieiti prie absoliutų savųjų patirčių pagalba. Tai yra - savąsias patirtis naudoti tik kaip atvaizdį absoliutinių dalykų nagrinėjimui. Štai, manojo aprangos kvestionavimo atveju - panaudojau savo aprangą tik kaip atvaizdį tokių absoliutų kaip gamta, tobulumas nagrinėjimui.

O kitas absoliutinis dėsnis, kurį pastebėjau aprangos kontekste, tai yra jau minėtas 'savojo laikmečio aukos' dėsnis. Nereikia vaikščioti po garsiausias pasaulio meno galerijas - išėjęs į gatvę, nesunkiai gali išvysti šį procesą kiekvieną dieną. Kas dieną regiu šimtus žmonių, kurie rengiasi to meto mados tendencijų rūbais, investuoja į tai daugybę laiko ir pinigų, bet atrodo estetiškai baisiai, nes aiškiai neišjaučia savosios aprangos, neišjaučia absoliutinės estetikos. Kurioj čia vietoje buvimas 'auka', paklausite. Toje, kad bandoma vytis niekuomet nepavejamą mados ratą, prarandama daugybė energijos, o ir katarsis estetiką jaučiantiems žmonėms nėra dovanojamas. Panašiai kaip ir negenialių dailininkų atvejų - menininkas investuoja visą savo gyvenimą į tapimą, o tu stovi priešais jojo paveikslą ir nežinai už ką tokiam žmogui reiktų padėkoti.

Be jokios abejonės, nenoriu pasakyti, jog visomis jėgomis turi bėgti nuo vyraujančių kontekstų. Štai, šiais laikais vargiai pabėgtum nuo vyraujančio informacinių technologijų konteksto. Bet savo gyvenimu jaučiu, jog dabartinių kontekstų išmanymui, pažinimui turi paskirti tik apie 10% energijos, likusią energiją skiriant dalykų perleidimui per save. Tad ir aprangos kontekste turi tik 10% (jokiu būdu ne 100%) jėgų paskirti suvokimui, kokios mados tendencijos vyrauja aplink tave, bet likusi energija turi keliauti pajautimui kokie rūbai tau skirti.

Galiausiai į paskutinį dėsnį, kurį jums noriu išvesti iš aprangos kvestionavimo, puikiai įveda mano buvusios dėstytojos Aušros Maldeikienės mintis iš josios knygos Melo Ekonomika. Politekonomistės teigimu, egzistuoja dviejų rūšių laisvės: laisvė nuo kažko ir laisvė daryti kažką. Štai, Lietuvai įgijus laisvę nuo Sovietų Sąjungos, Lietuvos įgavo laisvę daryti kažką - kurtis, statytis naujus šalies pamatus ir t.t. Deja su pastarąja laisve dažniausiai ir kyla daugiausiai problemų.

Mindydamas Italijos gatves ir stebėdamas žmonių aprangą, nejučia ėmiau ją lyginti su Gruzijos žmonių apranga, kurią regėjau tenai viešėdamas 2014 metų vasarą. Taip, Italijos žmonių apranga kokiu dešimtmečiu artimesnė pasaulinėms tendencijoms, bet tai yra viskas. Daugiau jokių teigiamumų. Vyrauja ta pati minėta problema - taip, matosi, jog žmonės investuoja didžiules pinigų sumas į vardinius drabužius, bet estetiškai vistiek visa atrodo be galo toli nuo tiesos. Tad ir ta minėta laisvė nuo kažko - šiuo atveju laisvė/nepriklausomybė nuo pinigų (lyginant su Gruzijos žmonių pajamomis) Italijos žmonėms visiškai negelbėja susidorojant su laisve rinktis.

Ir čia aprangos kvestionavimas nuveda į vieną gražų dėsnį, gyvavusį many jau kuris laikas. Štai, regis, jog estetikos jausmą kokios tai Romos gyventojai turėtų būti išlavinę iki tobulybės, turėdami galimybę augti ir gyventi tokioje vizualiai pribloškiančioje erdvėje kaip Roma. Panaši hipotezė, tik kitame kontekste, mane persekiodavo ir jaunystėje, periodu, kai rašydavau eiles. Būdavo jų ir blogesnių ir geresnių, bet vis atkreipdavau dėmesį, jog itin vizualiai gražiose erdvėse, tarsi paruoštuose įkvėpimui pasisemti, paruoštuose parašyti nuostabiausias eiles - ant upės kranto, ant kalnų su nuostabia panorama, visas tarsi užsiblokuoju.

Atsakymą, kurį galbūt nujaučiau, puikiai suformulavo amerikiečių rašytojas Henry James knygoje Moters Portretas. Jo teigimu, bandant kurti beprotiškai vizualiai gražiose erdvėse, elementariai nėra kuo tas erdves papildyti, nes jos jau užpildytos harmonija ir tobula estetika. Tuo tarpu atvirkščiai - kuo erdvė nepatrauklesnė, tuo daugiau vietos, noro ir vidinio šauksmo yra ją papildyti. Ir nors metams bėgant, aš vis labiau suprantu, jog mintis, įkvėpimas, kūryba ateina bet kurioje vietoje bet kuriuo paros metu, bet vistiek kažkaip savęs nepagaunu rašant, kuriant priešais Romos Koliziejų, Bernardinų bažnyčioj, Liuksemburgo soduose Paryžiuje, o pagaunu rašant, kuriant oro uostuose, garažuose, skurdžiuose baruose.

Štai taip - per tokį dalyką kaip apranga - į gamtą, tobulumus, katarsius, laikmečio aukas, laisvės sąvokas, erdvės papildymus. Panašiai ir matematikoj - kvestionuojama teorema gali būti užrašoma beprotiškai paprastai, bet josios įrodymas neretai paliečia begalę matematikos skirsnių - statistiką, tikimybių teoriją, matematinę analizę, algebrą, geometriją... Viena žymiausių teoremų visos matematikos istorijoje - Paskutinioji Fermat teorema, kurią 1995 metais galiausiai įrodė britų matematikas Andrew Wiles, skamba visai nekaltai - lygybės an + bn = cn netenkina joks trijų teigiamų sveikųjų skaičių a,b,c   derinys, kai n yra teigiamas sveikasis skaičius, didesnis už 2 . Be jokios abejonės, kai n = 1 ar n = 2, tokių derinių galime rasti be galo daug. Pavyzdžiui: kai n = 1 : 1 + 2 = 3, kai n = 2 : 32 + 42 = 52. Nepaisant to, kad šią teoremą nesunkiai gali suvokti ketvirtos - penktos klasės mokinys, tiek bandymai ją įrodyti, tiek pats galutinis įrodymas driekiasi per daugybę matematikos atšakų, kol galiausiai užsibaigia tokia atšaka kaip eliptinės kreivės. Vis labiau įsitikinu, jog kvestionavimo objektas nėra toks svarbus - svarbiausia kvestionuoti stipriai, iš širdies ir tai kažkur atveda visados.

Viena iš manųjų žemiškų svajonių buvo apsilankyti Čempionų lygos rungtynėse. Tad rungtynėse AS Roma - Manchester City tęsiau pasaulio nagrinėjimą, iš kurio vėl plaukė keletas absoliutinių dėsnių.

Visų pirma, negebėjau savy identifikuoti kas mane vis taip traukia į tą stadioną. Kuriame pasaulio mieste bebūčiau, tiesiog jaučiu pašaukimą apsilankyti futbolo rungtynėse. Taip, kažkiek tai yra vaikystės, jaunystės įprotis, bet dabartės, kai viską maksimaliai kvestionuoju, tai nebėra pakankamai racionali priežąstis manajai traukai pateisinti, bet kūnas kaip šaukias į stadioną, taip šaukias.

Ir tik 2015 metų rudenį lankydamasis Škotijos Premier lygos rungtynėse Hearts - Aberdeen FC Edinburge, pajutau, jog pagrindinis traukos motyvas - tiesiog žmonės. Įvardinkite man kur šiais laikais kas savaitę galima išvysti 20 tūkstančių (Edinburgo atveju) ar net 60 tūkstančių (Romos atveju) žmonių vienoje erdvėje? Taip, egzistuoja koncertai ir masiniai renginiai, bet jie nėra reguliarūs, tokie dažni, o dažniausiai ir tokie masyvūs. Tad futbolo stadionas tampa prieinamiausia ir racionaliausia vieta stebėti žmones, daryti socialinius apibendrinimus, prieiti prie absoliutinių dėsnių.

O Romos Olimpiniame stadione sėdėjau šalia dviejų rusų, pasipuošusių AS Roma šalikais ir keiksmingai reaguojančių į įvykius aikštėje. Būtent jie ir privedė mane prie dar vieno naujo dėsnio, naujos sąvokos manajame žodyne.

Štai, žinau daugybę žmonių, kurie teigia dainuojantys jau kokius dvidešimt metų. Vis gi, tu regi, jog net ir šimtmetis nepadėtų jiems bent kiek pajausti kas yra dainavimas. Žinau daugybę gydytojų, kurie teigia gydantys jau kokius dvidešimt metų. Vis gi, tu regi, jog net ir šimtmetis nepadėtų jiems suprasti kas yra gydymas ir kaip reikia gydyti. Žinau daugybę matematikų, kurie...

Iš kitos pusės žinau nemažai žmonių, kurie savy puikiai išjaučia ir derina tiek dainavimą, tiek mokslą, tiek sportą, tiek dar kažką. Ir vos tokie žmonės imasi kažkokio naujo dalyko, greitai perkanda jo esmę, jo šerdį. Ir visiškai neturiu omeny žmonių, kurie šiuo atveju ir gerai mokosi ir gerai dainuoja ir yra geri sportininkai ir yra geri dar kažkur. Perkąsti dalykų šerdį yra nesvietiškai daug daugiau, nei sąvoka 'gerai kažką daryti'. Tad ir gimė tą akimirką stadione sąvoka - žmogaus sprogstamoji jėga viename laiko vienete. Tai yra kiek viename laiko vienete žmogus pajėgus, imlus, gabus, stiprus išjausti pasaulį, o tuo pačiu ir perkąsti visų sričių, kurių imasi, šerdis.

Kuo čia dėti rusai, paklausite:) Tuo, kad jų dėka pamačiau kaip kardinaliai gali skirtis kelių žmonių 120 minučių praleistų toje pačioje uždaroje erdvėje. Vienas iš tų žmonių prigeneruoja daugybę dėsnių, minčių, pastebėjimų, tuo tarpu kiti keli žmonės tik beviltiškai blaškosi savo gyvenimo/stadiono kėdėje.

Štai taip žaviai 'žmogaus sprogstamoji jėga viename laiko vienete', šiam aprašymui artėjant į pabaigą, sujungia pastarąją su manųjų mintelių dėstymo pradžia. Joje trumpai užsiminiau apie 'energetikos' sąvokos dažną naudojimą savajam žodyne bei apie sunkumus, bandant šią savoką racionaliai, matematiškai apibrėžti. Tad 'žmogaus sprogstamoji jėga viename laiko vienete' sąvoką galima laikyti bent jau minimaliai racionalesniu 'žmogaus energetika' sąvokos atitikmeniu.

Kaip visuomet būta kelionėje ir nemažai grojimų gatvėse ir policijų ir visų kitų mano kelionių atributų. Vis tik norėjosi sukti visus žodžius jums tik apie vieną - kvestionavimų ašį. Ir kokių čia tik kosminių dėsnių neprisiskaitėte:) Ar žūtbūt siekiu jus priversti įtraukti į savo žodyną ‘savojo laikmečio auka’, ‘žmogaus sprogstamoji jėga viename laiko vienete’ ir panašias sąvokas? Palinkėti jums norėčiau bene atvirkščio dalyko.

Štai, 2015m rudenį vos išlipęs Edinburgo centre, įsitempiau. Ir vėl naujas miestas, nepažįstami žmonės, mintys kaip čia juos užkariauti, kaip čia atrodyti prieš juos. Galop, po gero pusvalandžio, pajutau viso apgaulę. Šimtmečių šimtmečiais kiekvienas žmogus savo gyvenime susitinka su vos keliomis tomis pačiomis absoliutinėmis dilemomis: kaip kovoti su pagundomis, kaip sugyventi su pakilimais ir nuopoliais, kaip pakelti laiko tėkmę, kokį santykį turėti su meile ir pan. Viskas. Visa kita tik scenografija ir didžiulė apgaulė. Teisingai sugyvenk su vos keliomis savo dilemomis ir jokie kiti miestai, kiti žmonės, niekas kitas, neišmus tavęs iš vėžių.

Tad ir jums tesinori palinkėti eiti savuoju keliu. Jei esate tinkamai sugyvenę su savosiomis dilemomis, esu laimingas. O jei kažkas iš mano minčių, iš manųjų dėsnių padės sugyventi su kažkuriomis jūsų dilemomis - taip pat esu laimingas.

Ir vistik norėtųsi grįžti prie matematikos (taip įvykdant šio aprašymo viduryje esantį pažadą) bei palikti jus su ja, o ne manaisiais palinkėjimais. Matematika - absoliutinė, manieji linkėjimai - labai lokalūs:)

Matematikos studijų Vilniaus Universitete metu regėjau kaip siaurai suvokiama matematika bei jos taikymo galimybės (plačiau apie tai galima pasiskaityti manajame bakalauriniame darbe, pateikiamame šių internetinių namų mokslo kampelyje). Taip pat regėjau kaip studentai studijų metu visiškai nekvestionuodami priima tai, kas jiems pateikiama. Taip pamindami kertinį matematikos, matematikos filosofijos principą - mąstyti ir kvestionuoti. Ir jei studijų metu kūnas neretai atsisakydavo būti tokiame matematikos mokymo procese, tai vos baigęs studijas, įnikau į matematiką iš visos širdies. Tad Romos oro uoste naktį nejučia pradėjau konspektuoti tai, kaip aš jaučiu matematiką, kas joje man atrodo esant svarbaus.

Tad ir jus palieku, su pirmuoju manojo konspekto įrašėliu - Bertrand'o Russel'o paradoksu, sukėlusiu vieną iš kelių taip vadinamų didžiųjų krizių matematikos istorijoje.

Bertrand'o Russel'o paradoksas

Pavadinkim aibę nenormalia, jei ji yra savo paties narys, o normalia - jei atvirkščiai - ji nėra savo paties narys.

Štai žavingas pavyzdys, kad suprastumėte apie ką eina kalba:

1. Tarkim turim visų pasaulio arbatinukų aibę (galite įsivaizduoti į milžinišką krūvą suneštus arbatinukus:)). Vis gi pati aibė nėra arbatinukas (ji tik milžiniška krūva). Taigi šiuo atveju pagal apibrėžimą turime, jog ką tik minėta arbatinukų aibė yra normali - ji nėra savo paties narys (mūsų atveju - ji nėra arbatinukas, tad nepriklauso sau pačiai:))

2. Tarkim turim visų pasaulio nearbatinukų aibę (taigi vėl įsivaizduokite - visi pasaulio daiktai, kurie nėra arbatinukai, sumesti į krūvą:)). Šiuo atveju pati aibė (milžiniška krūva) taip pat yra nearbatinukas. Taigi ir visa ta milžiniška krūva priklauso nearbatinukų aibei. Pagal apibrėžimą turime, jog tokia nearbatinukų aibė yra nenormali, nes ji yra savo paties narys (visų nearbatinukų aibė taip pat yra nearbatinukas:)).

Jau turbūt turite intuiciją kas yra normali ir nenormali aibės. Paradoksas jau netoli!

Dabartės tarkim, jog turime aibę, kurią pažymėsime S, ir kurios nariai yra visos įmanomos normaliosios aibės (taigi S yra visų pasaulio normaliųjų aibių aibė:)). Jei pati aibė S būtų normali, ji irgi patektų į aibę S (nes ten patenka visos įmanomos normaliosios aibės). Vis gi, jei aibė S patektų į aibę S, tai būtų savo pačios narys. O pagal apibrėžimą, jei aibė yra savo paties narys - ji nenormali. Gavome prieštarą.

Gal tuomet bandykime nuo pradžių teigti, jog aibė S iš tiesų yra nenormali. Jei S nenormali, tuomet ji nepatenka į aibę S (nes ten patenka tik visos normaliosios aibės). Bet jei nepatenka, ji nėra savo paties narys, o tuomet tokia aibė pagal apibrėžimą yra normali. Vis gi ir vėl gavome prieštarą!

Štai ir paradoksas - aibė S nei normali nei nenormali.

Jau perkandote paradoksą? Jei ne, štai be proto žavi jo adaptacija žemiškajam, nematematiniame pasaulyje. Gal bus lengviau.

Mieste gyvena vienas barzdaskutys. Visi to miesto gyventojai yra švariai nusiskutę barzdas - jas nusiskuto patys arba jas nuskuto minėtas barzdaskutys. Taigi iš čia plaukia nenuginčijamas dėsnis - barzdaskutys skuta tuos, kurie nesiskuta patys.

Panagrinėkime ar skutasi barzdaskutys. Variantas, kad jis nesiskuta yra atmetamas, nes visi miesto gyventojai yra švariai nusiskutę barzdas, o barzdaskutys gyvena tame mieste.

Tad tarkim, jog barzdaskutys skutasi. Vis gi, jei jis skutasi, iš karto pažeidžia nenuginčijamą dėsnį, jog jis skuta tik tuos, kurie nesiskuta patys, o šiuo atveju juk skutasi jis pats. (Niekas kitas barzdaskučio nuskusti irgi negali, nes arba skuties pats arba nuskuta barzdaskutys:))

Tad barzdaskutys nei skutasi nei nesiskuta:)

Jei esate kvestionuotojai iš širdies, neabejoju, jog jau perkandote šio paradokso šerdį:)

Kvestionuokime visą ką.

Prieš iškeliaudamas Italijon, sužinojau neužilgo tapsiąs tėvu. Tai bene didžiausias informacijos ir energetikos kiekis, kurį per tokį trumpą laiką kaip kelios sekundės, gali gauti gyvenime. Buvau pasmerktas absoliučiai maksimaliam pasaulio ir savo santykio su juo kvestionavimui, klaidžiojant Italijos miestų gatvėmis.

Trumpam nukrypstant - prieš kurį laiką teko mokytis vieno žymiausių pasaulio tapo šokėjų, amžinatilsio, Jimmy Slyde'o vardo institute Barselonoje. Kartas nuo karto į ten vykusias pamokas įbėgdavo mokytojos ketverių metų dukra. Supratau, jog pastaroji mato savo mamą tuo, kuo ji išties yra - šokėja ir šokių mokytoja. Taip pat supratau, jog gali sau meluoti kas tu esi, bet savojo vaiko nepavyks apgauti. Štai, jei esi koks vadybininkas, įtikėjęs, jog tikrai tikrai atsiradus bent laisvai minutei užkariausi pasaulį kaip įstabus muzikantas ar kaip įstabus tapytojas, o tavasis vaikas tave mato tik kaip šimto beprasmių skambučių sulaukiantį žmogų, tai tu tik ir tesi šimto beprasmių skambučių sulaukiantis žmogus. Štai, jei esi koks didelės organizacijos darbuotojas, apsikarstęs savo vardą užimamų pozicijų pavadinimais, kaip antai - 6-ojo Vilniaus padalinio vyriausiojo specialisto super duper pavaduotojas, įsivaizdinęs kiek daug nuo tavęs priklauso ir koks svarbus esi, tačiau tavasis vaikas tave mato tik kaip piktą, kyšius imančią, pavargusią žmogystą, tai tu tik ir tesi pikta, kyšius imanti, pavargusi žmogysta.

Taip, dėkui Dievui, visuomet gyvenime ėjau širdies vedinas, sau nemelavau ir nuo savojo gyvenimo vingio nekrypau. Tačiau vaiko gimimas visada išbalansuoja įprastus ritmus ir būtent ties šiuo gyvenimo momentu žmonės dažnai liaujas kvestionavę pasaulį bei pradeda sparčiai tolti nuo savęs. Tad Italijos gatvėse ir ruošiaus sukaupti visą energiją bei paruošti kūną, mintis tam, kad gimus vaikui, nepaleisčiau man lemtų dalykų.

Dar daugiau jėgų ir kvestionavimo turėjo pareikalauti pats pradinis etapas - šios žinios priėmimas ir suvokimas visu kūnu. Šią užduotį bene labiausiai sunkino du aspektai.

Visų pirma, kiekvieną savo atliekamą gyvenimo žingsnį aš kvestionuoju kelių dešimtmečių ar net šimtmečių kontekste. Dešimtmečių/šimtmečių buvusių, esamų, pasirodysiančiu. Todėl kiek stipriai manieji veiksmai materializuojasi trumpuoju periodu, man nėra svarbu.

Vis gi didžioji dalis žmonių kvestionuoja pasaulį trumpuoju periodu, orientuodamiesi į socialinį, finansinį ir visų kitų krypčių saugumus. Nors, žinoma, visi šie saugumai tėra utopiniai. Tačiau demonas yra demonas, ima ir jis kartais viršų tavyje. Tad nejučia imi įsikalbėti, jog būtent žmonės, visomis jėgomis siekiantys minėtų mistinių saugumų, turėtų pirmi rodyti pavyzdį naujos gyvybės pradėjime.

Kitas aspektas, apsunkinęs kūnui suvokti dukros atėjimą, buvo toks žemiškas dalykas kaip amžius. Turiu keletą bendražygių, jau įžengusių į ketvirtą dešimtį. Vis leisdavau sau kiekvieną iš jų patraukti už danties klausimu kuomet juos aplankys tėvystės ar motinystės pareiga. Regėjos, jog ir amžius yra didesnė atsakomybė rodyti pavyzdį naujos gyvybės pradėjime.

Labiausiai šias dvi klišes, šiuos du demonus, padėjo įveikinėti draugės mintis, jog štai, aš visą gyvenimą rodausi esąs stiprus ir štai Dievas galiausiai uždeda ranką man ant peties bei sako: "Viskas gerai, Andriau Romaška. Tavo energetika materializuojasi aukščiausiu matu. Taip, esi savo aplinkos ir bendražygių priekyje. Viskas gerai".

Žinoma, energetika – pakankamai sudėtingai racionalizuojama ir apibrėžiama sąvoka. Taip, galima būtų tarti, jog šis žodis dažnai figūruoja manajm žodyne, manojoj filosofijoj. Vis gi teks palikti visas energetikas nuošaly - bandymai apsibrėžti tokius procesus ir sąvokas, panašėtų į bandymus matematiškai įrodyti Dievo egzistenciją. Nors būta ir tokių bandymų. Ir net iš tokių matematikos gigantų kaip Blaise'as Pascalis.

Pirmoji Italijoje pasitiko Florencija. Manyje tai buvo miestas kuriame kūrė tokie gigantai kaip Leonardo da Vinčis, Mikelandželas, Botičelis ir kiti. Ir būtent šis miestas manyje visad atspindėdavo nuostabų praeities procesą, kurio vedinas taip norėjau išvysti šią vietovę.

Štai sėdi XV amžiuje koks dailininkas savo kambarėlyje vidury Europos ir pajaučia, kad nori pasisemti kitokių vėjų bei krypčių, nei egzistuoja jo aplinkoj. Tuomet paprasčiausiai ima ir keliauja į tuo metu visos Europos kultūros centru esančią Florenciją. Atkeliavęs užeigose diskutuoja su naujai sutiktais žmonėmis apie meną, stebi kokiomis kryptimis pastarieji juda, ieško gal pas ką pavyktų pameistriu padirbėti ar kokio klieriko užsakymu ką nors sukurti. Ir svarbiausia - viskas gyvai, čia pat gatvėse, akis į akį, beveik be jokio institucionalizmo. Miestas gyvas, pilnas energijos, visi ieško.

Dabartės didžioji dalis galimybių tobulėti yra pakišta po institucijų stogais, o institucija visada visada tave vers eiti bent jau šiek tiek tolėliau nuo savojo tikrojo kelio, kad ir kaip tu ją bekinkytum savo tikslams. Štai, už savaitės pradedu muzikos magistrus University of Leeds. Žinoma, norint tenai patekti, man reikėjo laikyti tarptautinį anglų kalbos egzaminą IELTS. Viena iš keturių jo dalių yra pokalbis su egzaminuotoju. Nemažą to pokalbio dalį prakalbėjome apie prekybos centrą Akropolis, marketingo strategijas ir panašias sferas. Tad ir juokavau su drauge, kad jei esi vedinas noro groti žmogus, turi pradėti mokytis apie marketingą ir Akropolį : ) Institucionalizmas kur tik nenuveda. Nors Franz Kafka kurinyje Pilis - vienoje iš kelių knygų, kurią manasis kūnas drąsiai priskyrė prie literatūros šedevrų – tarsi labai aiškiai taria, jog institucionalizmas veda ne bet kur, o tik viena kryptimi.

Kafkos knygos pagrindinis veikėjas – valdžios funkcionierus K., atvyksta į nedidelį miestelį ir turi tikslą susitikti su Pilies atstovais. Visgi tam be paliovos kelia pastoja įvairios biurokratinės kliūtys. Tad visą knygą K. stringa ir stringa institucijos gniaužtuose. Reliatyviai plačios apimties knygoje daugiau nieko ir nėra – jokios vilties, jokios atomazgos, jokios šviesos - tik amžinas strigimas, bandant patekti į Pilį. Be jokios abejonės - biurokratizmas, institucionalizmas knygoje tėra žmogaus tolimo vienam nuo kito, vienišumo atvaizdis, o religingiems žmonėms – ir žmogaus tolimo nuo Dievo atvaizdis. Tad ne tik Kafkos Pilyje, bet ir šių dienų pasaulyje, institucionalizmas tėra atvaizdis tiems patiems procesams, tai pačiai vienai krypčiai.

Turbūt todėl vis dar ir norisi nepaleisti iš savojo gyvenimo tokios sferos kaip gatvės grojimas, nors ne visuomet visuomenėje ji yra interpretuojama teigiamai ir ne visuomet lengva tuo gyventi. Vis gi tai viena iš nedaugelio sričių, kur čia ir dabar egzistuoja absoliuti gyvybė. Tau nereikia jungtis kompiuterio, eiti per bilietų sistemas, spausdinti bilieto, eiti į kažkokią instituciją, elgtis ir atrodyti joje oficialiai tam, kad pasiklausytum koncerto. Viskas šiapus ir šią akimirką. Ir kuo daugiau miestuose dygsta stiklinių, jokios gyvybės neturinčių dangoraižių (kurie ne tik vizualiai savo išore, bet ir jų viduje įsikuriančiomis institucijomis puikiai reprezentuoja beprasmišką institucionalizmą), tuo didesnį pašaukimą aš jaučiu stovėdamas ant grindinio su instrumentais ir taip išlikdamas viena iš nedaugelio gyvybių dangoraižių apsupty.

Ir kaži ar kas tą būseną, kuomet groji apsuptas dangoraižių, galėtų apibūdint geriau nei Jacques Tati filmas Playtime. Jame režisierius meistriškai bei komiškai vaizduoja pagrindinį veikėją (kurį beje pats ir suvaidino), besiblaškantį po septintojo dešimtmečio Paryžių ir nespėjantį prisitaikyti prie modernėjančios architektūros. Visgi Tati žiūri į šį procesą visiškai pozityviai. Režisierius tarsi taria, jog sterili, bejausmė architektūra tiesiog yra bejėgė prieš visus žmogiškų situacijų žavesius, prieš žmonių tarpusavio santykio žavesius, įvykstančius beprasmiškos architektūros pastatuose ir jų apsupty. Tad smagu jausti kaip dangoraižiai pamažu tampa bejėgiai ir prieš manąjį dūdmaišį.

O Florencija, buvusi man tiesioginio, gryno tobulėjimo meka, tetrimitavo apie tą patį spartų gyvybės nykimą. Paradoksas, bet šiame mieste esanti viena didžiausių pasaulyje ir vienus garsiausių pasaulio paveikslų eksponuojanti Uffizi Gallery, tarsi sako - pažiūrėkite, mes laikome užkonservuotą nuostabią praeitį, pilną gyvybės, pilną ieškojimų, pilną kūrybos, mes laikome ją jums kaip pavyzdį, tuo tarpu pats miestas tarsi pasirengęs užkirsti kelią bet kokiam panašiam tobulėjimui, ieškojimui ar tikros gyvybės egzistavimui. Ir čia turiu omeny absoliučiai visus kontekstus - tiek bet kurios srities institucionalizmą, tiek tai, kad miestai paruošti ne ieškotojams, kūrėjams, o vienai bukiausių žmonių grupei - turistams (tariu 'bukiausių', nes niekas man neįrodys, kad žmogus pažinti pasaulį gali pradėti tik pensijinio amžiaus ir tik turėdamas daug pinigų), tiek tai, kad architektūriniai paminklai yra kruopščiai saugomi, o naujų potencialių architektūrinių paminklų nėra kuriama, tik minėtos neskoningos stiklinės (arba nebūtinai stiklinės) dėžutės, tiek tai, kad ta pati gatvės muzikos, gatvės teatro scena yra pakankamai skurdi, o ir ta yra kaip įmanoma ribojama, tiek tai, kad...

Be jokios abejonės, nepraleidau progos apsilankyti Uffizi Gallery. Stebėdamas paveikslus apie 20 procentų savosios energijos skyri tam, kas nutapyta, kaip nutapyta, kada nutapyta. Likusi energija - panašiai kaip ir besiklausant muzikos, kuomet plauki su muzika, nesistengdamas identifikuoti kūrinio tonacijos, atlikėjo tembro, konkrečių instrumentų - skiriama tiesiog paveikslo jausmui. Paveikslą jauti arba ne. Jei jauti - stovi ir mėgaujiesi. Visa paprasta. Buvo didžiulė garbė paveikslų pagalba pabendrauti su praeities gigantais.

Į mano bendravimą įsiterpė keli pastebėjimai. Visų pirma, niekada nebūčiau patikėjęs, jog čia, vienoje svarbiausių pasaulio galerijų, kur yra galimybė susitikti su Rembrantu, Rafaeliu, Leonardu da Vinčiu ir kitais, apytiksliai 90% lankytojų pribėga prie žymiausių darbų, mobiliuoju telefonu pasidaro nuotrauką su tuo darbu, bėga į kitą salę, kartoja procesą, galiausiai baigia ekspoziciją per keliasdešimt minučių. Absoliučiai aukštasis pilotažas:) Niekada nebūčiau patikėjęs, tuo, kokiomis proporcingai ženkliomis apimtimis šis procesas vyksta. Vėl gi, kaip ir pati Florencija, taip ir šis procesas tiesiog reprezentuoja žmoniją, jos kryptį.

Taip pat, po maždaug keturių valandų bendravimo su gigantais, pasijutau esąs elementariai pavargęs. Taip, nelengva būtų ir W.A.Mocartui esant gyvam, jo klausytis tiek laiko. Per didelio energijos kiekio tai reikalauja, visiškai nepaisant to, kokiu didžiuliu kiekiu energijos ir pasipildai iš kūrinių. Bet pavargimo priežąsties būta ir kitos.

Kai įeini į ekspozicijų salę, kurioje kaba keliolikos skirtingų dailininkų paveikslai, kuriuose beveik vienodai (tiek stilistiškai, tiek energetiškai) tapyta Madona, elementariai nuliūsti ir prarandi energiją, bandydamas atrasti bent kažką, kas verstų padėkoti tiems tapytojams. Taip, Rafaelio tapytą Madonna of the Goldfinch gal ir jauti kuo pukiausiai, bet visiems kitiems kūrėjams tiesiog uždedi 'savo laikmečio aukos' etiketę.

Regis būtų jie tapę kitą objektą, ar būtų tapę kardinaliai kitaip nei laikmečio kolegos, dabartės padėkotum jiems už jų darbą. Ir esmė čia slypi ne kvailystėje - 'išsiskirti iš minios, vien tam, kad išsikirti' (ši kvaila klišė pastebima per sekundę kūrėjų darbuose), bet tame, kad tokie menininkai akivaizdžiai neįsiklausė į save, neperleido savo laikmečio per save ir nesukūrė kažko, kas plauktų tiesiai iš jų. Vietoj to, jie tiesiog buvo per silpni ir per negenialūs, tad paskendo savo laikmetyje.

Būtent todėl tiek šio aprašymo pradžioje, tiek praėjusiuose mintelių dėstymuose, nuolat pabrėžiu kaip yra svarbu visus savo žingsnius kvestionuoti ilgajame periode. Kitu atveju paprasčiausiai tampi savo laikmečio auka.

Kadangi jau įsukau į vizualumo kontekstus (pastatai, paveikslai), reikia užsiminti ir apie vieną su estetika susijusią dilemą, kuri sukosi pastaruosius kelis metus mano gyvenime ir kuri pasiekė kulminaciją vieną naktį Romos oro uoste. Iki paryčių nesudėjau gluosto anapus kvestionuodamas du dalykus: matematiką (apie kurią šiek tiek vėliau) ir minėtąją dilemą.

Iš vienos pusės, didžioji dalis mano mylimų kūrėjų kalba apie žemiškų, materialių dalykų atsisakymą, taigi tuo pačiu ir minimalią svarbą to, kaip tu atrodai, kokius apdarus kas dieną dėvi. Štai, koks Albertas Einšteinas teigė nesuprantąs kam išmesti kokį apdarą, kol jis galutinai nesuplyšęs, tad ir pravaiksčiojo su tuo pačiu odiniu švarku kelis dešimtmečius.

Iš kitos pusės nejučia vis pagaudavau save kiekvieną sezoną stebįs tokių rubų namų kaip Stone Island, Fred Perry, Burberry, Dr Martens, Ralph Lauren naujas kolekcijas. Ne tik stebėdamas, bet ir dėvėdamas.

Tad ir manoji dilema iš pažiūros paprasta ir žemiška, bet galinti nuvesti giliais ir įdomiais takais - kiek prasmės yra skirti dalį savojo laiko tokiam dalykui kaip apranga.

Taip, be jokios abejonės, oro uoste negalėjau savy paneigti, jog gamta yra absoliutinio estetiškumo pavyzdys. Tad kas dieną turint elementarų pasirinkimą - bandyti tapatintis su ja (šiuo atveju - su jos vizualiu estetiškumu) ar ne, regis belieka daryti tai, ką žmonija darė tūkstančius metų - mėgdžioti, kopijuoti ją ir nesipriešinti faktui, jog esi jos dalis.

Taip pat žinau, jog gatvėje pamatęs estetiką jaučiantį žmogų (o taip nutinka katastrofiškai retai ir apie to priežąstis kiek vėliau), sekundei ar kelioms viduje nušvinti, nes tavasis kūnas pajaučia momentinį vizualumo katarsį. Tokius pat katarsius kūnas patiria (tiesa, taip pat itin retai) ir kitose srityse - suvalgius kažką itin skanaus, patiriam skonio katarsį, užuodus kažką itin kvapnaus, patiriam uoslės katarsį ir pan. Jaučiu, jog tie momentiniai katarsiai vėl gi tėra fizinė išraiška gamtos ir pasaulio absoliutinio tobulumo. Išraiška to, kad visa sudaryta iš nenutrūkstamų gijų ir nė dalelės chaoso. Taigi jei turi galimybę padovanoti kitiems vizualumo katarsį, kodėl reikėtų šios galimybės atsisakyti.

Ir vis gi, nepritarti Einšteino minčiai taip pat būtų sunku. Kaip ir sunku paneigti faktą, jog per didelis savo energijos investavimas į materialius dalykus yra beprasmis. Tad Romoje supratau, jog savo gyvenime ties šia dilema turiu vienintelę išeitį - išjausti kelis tobulus drabužių derinius ir su jais praleisti dešimtmetį, kelis ar visą gyvenimą. Paklusiu gamtai, dovanosiu katarsius, bet nepraradinėsiu energijos.

Nuvedžiau jus į aprangos kvestionavimą, nes Italijoje priėjau prie dar keletos gražių absoliutinių dėsnių, kvestionuodamas šią sritį. O praėjusiame aprašyme Pradas ir užsiminiau kaip svarbu išpešti absoliutinių dėsnių iš savųjų patirčių. Kas dieną knygynų vitrinose gali regėti krūvas autobiografinių knygų, kurių visa esmė tėra 'o aš gyvenime veikiau tą', 'o aš gyvenime dariau tą', 'o man patiko tas', 'o aš nekenčiau to', ir vistik retas turi absoliutinio konteksto pojūtį ir retas geba prieiti prie absoliutų savųjų patirčių pagalba. Tai yra - savąsias patirtis naudoti tik kaip atvaizdį absoliutinių dalykų nagrinėjimui. Štai, manojo aprangos kvestionavimo atveju - panaudojau savo aprangą tik kaip atvaizdį tokių absoliutų kaip gamta, tobulumas nagrinėjimui.

O kitas absoliutinis dėsnis, kurį pastebėjau aprangos kontekste, tai yra jau minėtas 'savojo laikmečio aukos' dėsnis. Nereikia vaikščioti po garsiausias pasaulio meno galerijas - išėjęs į gatvę, nesunkiai gali išvysti šį procesą kiekvieną dieną. Kas dieną regiu šimtus žmonių, kurie rengiasi to meto mados tendencijų rūbais, investuoja į tai daugybę laiko ir pinigų, bet atrodo estetiškai baisiai, nes aiškiai neišjaučia savosios aprangos, neišjaučia absoliutinės estetikos. Kurioj čia vietoje buvimas 'auka', paklausite. Toje, kad bandoma vytis niekuomet nepavejamą mados ratą, prarandama daugybė energijos, o ir katarsis estetiką jaučiantiems žmonėms nėra dovanojamas. Panašiai kaip ir negenialių dailininkų atvejų - menininkas investuoja visą savo gyvenimą į tapimą, o tu stovi priešais jojo paveikslą ir nežinai už ką tokiam žmogui reiktų padėkoti.

Be jokios abejonės, nenoriu pasakyti, jog visomis jėgomis turi bėgti nuo vyraujančių kontekstų. Štai, šiais laikais vargiai pabėgtum nuo vyraujančio informacinių technologijų konteksto. Bet savo gyvenimu jaučiu, jog dabartinių kontekstų išmanymui, pažinimui turi paskirti tik apie 10% energijos, likusią energiją skiriant dalykų perleidimui per save. Tad ir aprangos kontekste turi tik 10% (jokiu būdu ne 100%) jėgų paskirti suvokimui, kokios mados tendencijos vyrauja aplink tave, bet likusi energija turi keliauti pajautimui kokie rūbai tau skirti.

Galiausiai į paskutinį dėsnį, kurį jums noriu išvesti iš aprangos kvestionavimo, puikiai įveda mano buvusios dėstytojos Aušros Maldeikienės mintis iš josios knygos Melo Ekonomika. Politekonomistės teigimu, egzistuoja dviejų rūšių laisvės: laisvė nuo kažko ir laisvė daryti kažką. Štai, Lietuvai įgijus laisvę nuo Sovietų Sąjungos, Lietuvos įgavo laisvę daryti kažką - kurtis, statytis naujus šalies pamatus ir t.t. Deja su pastarąja laisve dažniausiai ir kyla daugiausiai problemų.

Mindydamas Italijos gatves ir stebėdamas žmonių aprangą, nejučia ėmiau ją lyginti su Gruzijos žmonių apranga, kurią regėjau tenai viešėdamas 2014 metų vasarą. Taip, Italijos žmonių apranga kokiu dešimtmečiu artimesnė pasaulinėms tendencijoms, bet tai yra viskas. Daugiau jokių teigiamumų. Vyrauja ta pati minėta problema - taip, matosi, jog žmonės investuoja didžiules pinigų sumas į vardinius drabužius, bet estetiškai vistiek visa atrodo be galo toli nuo tiesos. Tad ir ta minėta laisvė nuo kažko - šiuo atveju laisvė/nepriklausomybė nuo pinigų (lyginant su Gruzijos žmonių pajamomis) Italijos žmonėms visiškai negelbėja susidorojant su laisve rinktis.

Ir čia aprangos kvestionavimas nuveda į vieną gražų dėsnį, gyvavusį many jau kuris laikas. Štai, regis, jog estetikos jausmą kokios tai Romos gyventojai turėtų būti išlavinę iki tobulybės, turėdami galimybę augti ir gyventi tokioje vizualiai pribloškiančioje erdvėje kaip Roma. Panaši hipotezė, tik kitame kontekste, mane persekiodavo ir jaunystėje, periodu, kai rašydavau eiles. Būdavo jų ir blogesnių ir geresnių, bet vis atkreipdavau dėmesį, jog itin vizualiai gražiose erdvėse, tarsi paruoštuose įkvėpimui pasisemti, paruoštuose parašyti nuostabiausias eiles - ant upės kranto, ant kalnų su nuostabia panorama, visas tarsi užsiblokuoju.

Atsakymą, kurį galbūt nujaučiau, puikiai suformulavo amerikiečių rašytojas Henry James knygoje Moters Portretas. Jo teigimu, bandant kurti beprotiškai vizualiai gražiose erdvėse, elementariai nėra kuo tas erdves papildyti, nes jos jau užpildytos harmonija ir tobula estetika. Tuo tarpu atvirkščiai - kuo erdvė nepatrauklesnė, tuo daugiau vietos, noro ir vidinio šauksmo yra ją papildyti. Ir nors metams bėgant, aš vis labiau suprantu, jog mintis, įkvėpimas, kūryba ateina bet kurioje vietoje bet kuriuo paros metu, bet vistiek kažkaip savęs nepagaunu rašant, kuriant priešais Romos Koliziejų, Bernardinų bažnyčioj, Liuksemburgo soduose Paryžiuje, o pagaunu rašant, kuriant oro uostuose, garažuose, skurdžiuose baruose.

Štai taip - per tokį dalyką kaip apranga - į gamtą, tobulumus, katarsius, laikmečio aukas, laisvės sąvokas, erdvės papildymus. Panašiai ir matematikoj - kvestionuojama teorema gali būti užrašoma beprotiškai paprastai, bet josios įrodymas neretai paliečia begalę matematikos skirsnių - statistiką, tikimybių teoriją, matematinę analizę, algebrą, geometriją... Viena žymiausių teoremų visos matematikos istorijoje - Paskutinioji Fermat teorema, kurią 1995 metais galiausiai įrodė britų matematikas Andrew Wiles, skamba visai nekaltai - lygybės an + bn = cn netenkina joks trijų teigiamų sveikųjų skaičių a,b,c   derinys, kai n yra teigiamas sveikasis skaičius, didesnis už 2 . Be jokios abejonės, kai n = 1 ar n = 2, tokių derinių galime rasti be galo daug. Pavyzdžiui: kai n = 1 : 1 + 2 = 3, kai n = 2 : 32 + 42 = 52. Nepaisant to, kad šią teoremą nesunkiai gali suvokti ketvirtos - penktos klasės mokinys, tiek bandymai ją įrodyti, tiek pats galutinis įrodymas driekiasi per daugybę matematikos atšakų, kol galiausiai užsibaigia tokia atšaka kaip eliptinės kreivės. Vis labiau įsitikinu, jog kvestionavimo objektas nėra toks svarbus - svarbiausia kvestionuoti stipriai, iš širdies ir tai kažkur atveda visados.

Viena iš manųjų žemiškų svajonių buvo apsilankyti Čempionų lygos rungtynėse. Tad rungtynėse AS Roma - Manchester City tęsiau pasaulio nagrinėjimą, iš kurio vėl plaukė keletas absoliutinių dėsnių.

Visų pirma, negebėjau savy identifikuoti kas mane vis taip traukia į tą stadioną. Kuriame pasaulio mieste bebūčiau, tiesiog jaučiu pašaukimą apsilankyti futbolo rungtynėse. Taip, kažkiek tai yra vaikystės, jaunystės įprotis, bet dabartės, kai viską maksimaliai kvestionuoju, tai nebėra pakankamai racionali priežąstis manajai traukai pateisinti, bet kūnas kaip šaukias į stadioną, taip šaukias.

Ir tik 2015 metų rudenį lankydamasis Škotijos Premier lygos rungtynėse Hearts - Aberdeen FC Edinburge, pajutau, jog pagrindinis traukos motyvas - tiesiog žmonės. Įvardinkite man kur šiais laikais kas savaitę galima išvysti 20 tūkstančių (Edinburgo atveju) ar net 60 tūkstančių (Romos atveju) žmonių vienoje erdvėje? Taip, egzistuoja koncertai ir masiniai renginiai, bet jie nėra reguliarūs, tokie dažni, o dažniausiai ir tokie masyvūs. Tad futbolo stadionas tampa prieinamiausia ir racionaliausia vieta stebėti žmones, daryti socialinius apibendrinimus, prieiti prie absoliutinių dėsnių.

O Romos Olimpiniame stadione sėdėjau šalia dviejų rusų, pasipuošusių AS Roma šalikais ir keiksmingai reaguojančių į įvykius aikštėje. Būtent jie ir privedė mane prie dar vieno naujo dėsnio, naujos sąvokos manajame žodyne.

Štai, žinau daugybę žmonių, kurie teigia dainuojantys jau kokius dvidešimt metų. Vis gi, tu regi, jog net ir šimtmetis nepadėtų jiems bent kiek pajausti kas yra dainavimas. Žinau daugybę gydytojų, kurie teigia gydantys jau kokius dvidešimt metų. Vis gi, tu regi, jog net ir šimtmetis nepadėtų jiems suprasti kas yra gydymas ir kaip reikia gydyti. Žinau daugybę matematikų, kurie...

Iš kitos pusės žinau nemažai žmonių, kurie savy puikiai išjaučia ir derina tiek dainavimą, tiek mokslą, tiek sportą, tiek dar kažką. Ir vos tokie žmonės imasi kažkokio naujo dalyko, greitai perkanda jo esmę, jo šerdį. Ir visiškai neturiu omeny žmonių, kurie šiuo atveju ir gerai mokosi ir gerai dainuoja ir yra geri sportininkai ir yra geri dar kažkur. Perkąsti dalykų šerdį yra nesvietiškai daug daugiau, nei sąvoka 'gerai kažką daryti'. Tad ir gimė tą akimirką stadione sąvoka - žmogaus sprogstamoji jėga viename laiko vienete. Tai yra kiek viename laiko vienete žmogus pajėgus, imlus, gabus, stiprus išjausti pasaulį, o tuo pačiu ir perkąsti visų sričių, kurių imasi, šerdis.

Kuo čia dėti rusai, paklausite:) Tuo, kad jų dėka pamačiau kaip kardinaliai gali skirtis kelių žmonių 120 minučių praleistų toje pačioje uždaroje erdvėje. Vienas iš tų žmonių prigeneruoja daugybę dėsnių, minčių, pastebėjimų, tuo tarpu kiti keli žmonės tik beviltiškai blaškosi savo gyvenimo/stadiono kėdėje.

Štai taip žaviai 'žmogaus sprogstamoji jėga viename laiko vienete', šiam aprašymui artėjant į pabaigą, sujungia pastarąją su manųjų mintelių dėstymo pradžia. Joje trumpai užsiminiau apie 'energetikos' sąvokos dažną naudojimą savajam žodyne bei apie sunkumus, bandant šią savoką racionaliai, matematiškai apibrėžti. Tad 'žmogaus sprogstamoji jėga viename laiko vienete' sąvoką galima laikyti bent jau minimaliai racionalesniu 'žmogaus energetika' sąvokos atitikmeniu.

Kaip visuomet būta kelionėje ir nemažai grojimų gatvėse ir policijų ir visų kitų mano kelionių atributų. Vis tik norėjosi sukti visus žodžius jums tik apie vieną - kvestionavimų ašį. Ir kokių čia tik kosminių dėsnių neprisiskaitėte:) Ar žūtbūt siekiu jus priversti įtraukti į savo žodyną ‘savojo laikmečio auka’, ‘žmogaus sprogstamoji jėga viename laiko vienete’ ir panašias sąvokas? Palinkėti jums norėčiau bene atvirkščio dalyko.

Štai, 2015m rudenį vos išlipęs Edinburgo centre, įsitempiau. Ir vėl naujas miestas, nepažįstami žmonės, mintys kaip čia juos užkariauti, kaip čia atrodyti prieš juos. Galop, po gero pusvalandžio, pajutau viso apgaulę. Šimtmečių šimtmečiais kiekvienas žmogus savo gyvenime susitinka su vos keliomis tomis pačiomis absoliutinėmis dilemomis: kaip kovoti su pagundomis, kaip sugyventi su pakilimais ir nuopoliais, kaip pakelti laiko tėkmę, kokį santykį turėti su meile ir pan. Viskas. Visa kita tik scenografija ir didžiulė apgaulė. Teisingai sugyvenk su vos keliomis savo dilemomis ir jokie kiti miestai, kiti žmonės, niekas kitas, neišmus tavęs iš vėžių.

Tad ir jums tesinori palinkėti eiti savuoju keliu. Jei esate tinkamai sugyvenę su savosiomis dilemomis, esu laimingas. O jei kažkas iš mano minčių, iš manųjų dėsnių padės sugyventi su kažkuriomis jūsų dilemomis - taip pat esu laimingas.

Ir vistik norėtųsi grįžti prie matematikos (taip įvykdant šio aprašymo viduryje esantį pažadą) bei palikti jus su ja, o ne manaisiais palinkėjimais. Matematika - absoliutinė, manieji linkėjimai - labai lokalūs:)

Matematikos studijų Vilniaus Universitete metu regėjau kaip siaurai suvokiama matematika bei jos taikymo galimybės (plačiau apie tai galima pasiskaityti manajame bakalauriniame darbe, pateikiamame šių internetinių namų mokslo kampelyje). Taip pat regėjau kaip studentai studijų metu visiškai nekvestionuodami priima tai, kas jiems pateikiama. Taip pamindami kertinį matematikos, matematikos filosofijos principą - mąstyti ir kvestionuoti. Ir jei studijų metu kūnas neretai atsisakydavo būti tokiame matematikos mokymo procese, tai vos baigęs studijas, įnikau į matematiką iš visos širdies. Tad Romos oro uoste naktį nejučia pradėjau konspektuoti tai, kaip aš jaučiu matematiką, kas joje man atrodo esant svarbaus.

Tad ir jus palieku, su pirmuoju manojo konspekto įrašėliu - Bertrand'o Russel'o paradoksu, sukėlusiu vieną iš kelių taip vadinamų didžiųjų krizių matematikos istorijoje.

Bertrand'o Russel'o paradoksas

Pavadinkim aibę nenormalia, jei ji yra savo paties narys, o normalia - jei atvirkščiai - ji nėra savo paties narys.

Štai žavingas pavyzdys, kad suprastumėte apie ką eina kalba:

1. Tarkim turim visų pasaulio arbatinukų aibę (galite įsivaizduoti į milžinišką krūvą suneštus arbatinukus:)). Vis gi pati aibė nėra arbatinukas (ji tik milžiniška krūva). Taigi šiuo atveju pagal apibrėžimą turime, jog ką tik minėta arbatinukų aibė yra normali - ji nėra savo paties narys (mūsų atveju - ji nėra arbatinukas, tad nepriklauso sau pačiai:))

2. Tarkim turim visų pasaulio nearbatinukų aibę (taigi vėl įsivaizduokite - visi pasaulio daiktai, kurie nėra arbatinukai, sumesti į krūvą:)). Šiuo atveju pati aibė (milžiniška krūva) taip pat yra nearbatinukas. Taigi ir visa ta milžiniška krūva priklauso nearbatinukų aibei. Pagal apibrėžimą turime, jog tokia nearbatinukų aibė yra nenormali, nes ji yra savo paties narys (visų nearbatinukų aibė taip pat yra nearbatinukas:)).

Jau turbūt turite intuiciją kas yra normali ir nenormali aibės. Paradoksas jau netoli!

Dabartės tarkim, jog turime aibę, kurią pažymėsime S, ir kurios nariai yra visos įmanomos normaliosios aibės (taigi S yra visų pasaulio normaliųjų aibių aibė:)). Jei pati aibė S būtų normali, ji irgi patektų į aibę S (nes ten patenka visos įmanomos normaliosios aibės). Vis gi, jei aibė S patektų į aibę S, tai būtų savo pačios narys. O pagal apibrėžimą, jei aibė yra savo paties narys - ji nenormali. Gavome prieštarą.

Gal tuomet bandykime nuo pradžių teigti, jog aibė S iš tiesų yra nenormali. Jei S nenormali, tuomet ji nepatenka į aibę S (nes ten patenka tik visos normaliosios aibės). Bet jei nepatenka, ji nėra savo paties narys, o tuomet tokia aibė pagal apibrėžimą yra normali. Vis gi ir vėl gavome prieštarą!

Štai ir paradoksas - aibė S nei normali nei nenormali.

Jau perkandote paradoksą? Jei ne, štai be proto žavi jo adaptacija žemiškajam, nematematiniame pasaulyje. Gal bus lengviau.

Mieste gyvena vienas barzdaskutys. Visi to miesto gyventojai yra švariai nusiskutę barzdas - jas nusiskuto patys arba jas nuskuto minėtas barzdaskutys. Taigi iš čia plaukia nenuginčijamas dėsnis - barzdaskutys skuta tuos, kurie nesiskuta patys.

Panagrinėkime ar skutasi barzdaskutys. Variantas, kad jis nesiskuta yra atmetamas, nes visi miesto gyventojai yra švariai nusiskutę barzdas, o barzdaskutys gyvena tame mieste.

Tad tarkim, jog barzdaskutys skutasi. Vis gi, jei jis skutasi, iš karto pažeidžia nenuginčijamą dėsnį, jog jis skuta tik tuos, kurie nesiskuta patys, o šiuo atveju juk skutasi jis pats. (Niekas kitas barzdaskučio nuskusti irgi negali, nes arba skuties pats arba nuskuta barzdaskutys:))

Tad barzdaskutys nei skutasi nei nesiskuta:)

Jei esate kvestionuotojai iš širdies, neabejoju, jog jau perkandote šio paradokso šerdį:)

Kvestionuokime visą ką.

atsitiktinės istorijos

2009m. Pirmieji žmonės.

2010m. Svetur.

2016m. Kvestionavimas.