atsitiktinės dalybos

Klausom
Architecture in Helsinki - Dream a Little Crazy

Skaitom
Hermanas Hesė - Stepių Vilkas

Klausom
Jimmy Dorsey - Green Eyes

Mintis turėti savo pasaulį, išreikštą materialia forma, gimė 2009 metų pavasarį besisvečiuojant Druskininkuose. Bendramintis makaronais apsitaškė baltos spalvos marškinėlius. Kilo klausimas. Ar galima turėti nuosavą erdvę, kur ant sienos užtiškus vynui, nereikia skubėti jo valyti, priimant tai kaip neišvengiamą meno kūrinį? Toks tas klausimas į kurį norėjau atsakyti, tokia pradinė idėja. Vėliau sekė pastarosios minties plėtimas bei materializavimas.

Būsiu nuoširdus. Nesitikėjau savo idėjos įgyvendinti pusmečio bėgyje. Mąsčiau ją išsitraukti iš stalčiuko po 5-6 metų. Tačiau supratau, jog neaišku ar aš vis dar būsiu šiame nuolat kintančiame pasaulėlyje tuo metu.

Idėjos įgyvendinimo objektu, kuris tuo pačiu turėjo tapti mano gyvenamąja vieta, pasirinkau garažą. Taip, mielas skaitytojau, jums tai gali pasirodyti gana šmaikštu, bet jokio pokšto čia nėra. Iš pat pradžių praktinis idėjos įgyvendinimas, kaip ir galima buvo tikėtis, nebuvo ypatingai žavus. Nors žavumo visur galima įžvelgti.

Lietuvos sostinėje išsinuomavęs garažą ėmiausi jo tvarkymo. Kadangi vandentiekio garaže žinoma nebuvo, vandenį penkių litrų talpos buteliais tampiausi iš už 15 minučių kelio pėsčiomis esančio prekybos centro. Pyliau jį ant grindų, šveičiau jas kiek įmanydamas, tačiau švaros ženklų kaip nesimatė, taip nesimatė. Taigi pirmoji mano naktis garaže buvo praleista ant prekybos centrų maišeliais nukloto purvino betoninio grindinio, į draugiją pasikviečiant Zaratrustą. Nors buvo vasara, bet tenka pripažinti, jog sušalau. Darėsi įdomu kas laukia manęs žiemą.

Nuo to laiko mano buitis su kiekviena praleista diena garaže ėmė tobulėti. Iš pradžių grindis dengė šiltnamiuos naudojama plastikinė plėvelė, vėliau - iš studentų bendrabučių atsivežtas 6 kvadratinių metrų kilimas. Atsirado čiužinys, atsirado kaldra, pagalvė. Visas mano gyvenimas, visas mano pasaulis buvo ta šešių kvadratinių metrų scena, nukrauta daiktais bei popieriais. Anapus kilimo tik valydavaus dantis, nes likę 12 kvadratinių metrų buvo neįžengiamos, purvinos girios. Savo būstuose gyvenantys žmonės nė nenumano koks sudėtingas gali būti dantų valymosi procesas. Nė nenumano kiek džiaugsmo gali suteikti kasdieninis tobulėjimas šioje srityje.

Artėjant vakarui, kai keliolika bičiulių, norėjusių išvysti kaip žmogus gali įsikurti garaže, turėjo išsidalinti 18 kvadratinių metrų, nusprendžiau, jog manajai erdvei reikia dar vieno kilimo. Esmė ne kilime. Esmė jo atsiradimo istorijoje. Įsivaizduokite. Trečią valandą nakties matote jaunuolį tempiantį didžiulį kilimą ant kupros Vilniaus centre. Man vaizduotės lavinti nereikia, nes susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, tempiau tą Sizifo Akmeniu virtusį kilimą porą valandų. Užtat mano garažo scena prasiplėtė!

Tiek tos buities. Ne ji man buvo aktualiausia, ne ji.

Grįžtu naktį be jėgų iš miesto ar iš universiteto bibliotekos. Andriau Romaška, vieną dainelę, nagi tik vieną prieš miegą. Įsijungiu mano taip vadinamą "koncertinę" lempą ir nesustoju iki trijų ar keturių valandų ryto. Užmirštu viską. Nuostabiai apšviestos garažo sienos sugeria mano gitaros, armonikėlės bei skardaus balso garsus. Atsitokėjęs po kelių valandų trukusio tranzo, laimingas griūnu ant čiužinio ir po poros valandų miego lyg niekur nieko panyru į gyvenimą tarp kitų žmonių. Jie nežino mano paslapties. Ir taip kiekvieną naktį mano pasaulio sienos šnibždėjo - sugrok tik vieną kūrinį ir eik miegoti. Nebuvo nė vienos nakties, jog būčiau nepasidavęs jų įtikinėjimams. Nebuvo nė vienos nakties, praleistos atliekant tik vieną improvizaciją. Žavingos apgavikės!

Kitas neatsiejamas mano gyvenimo garaže palydovas buvo šaltis. Mėgiamas palydovas. Šaltis man visada buvo vienas iš nedaugelio dar likusių natūralių malonumų šiame pasaulyje. Mano gyvenamoji erdvė buvo pagalbininkė bandant padaryti manąjį kūną geru draugu žemai temperatūrai. Žinoma, šis procesas nebuvo labai lengvai įveikiamas iššūkis. Lauke temperaturai siekiant -15 laipsnių Celsijaus, manajam pasaulyje ji naktimis siekdavo vos +3 ar +4 laipsnius. Miegas tokioje temperaturoje išties kartais būdavo labai nesklandus. Pats grojimas tapo sudėtinga veikla, nes po kelių dainų pirštai visiškai nebeklausydavo jiems siunčiamų signalų. Viena ausis taip pat užprotestavo. Susirgau ausies uždegimu. Vis dėlto, savo gyvenimo be šalčio neįsivaizdavau ir neįsivaizduoju.

Paklausite, ką šis laiko tarpas mano gyvenime turi bendro su kelionėmis? Atsakysiu klausimu - ar manote, jog kelionės matu gali būti tik kilometrai, metrai, centimetrai? Jei taip, tai veltui skaitote šią rašliavą. Šios kelionės metu artėjau prie savęs. Aš pats buvau šios kelionės tikslas. Tikslas, apie kurį dauguma pamiršta, nejučia neigdami savo egzistavimą.

Nuosavos erdvės būtinos. Nebūtinai garažo pavidalo, nebūtinai materialios.

Mintis turėti savo pasaulį, išreikštą materialia forma, gimė 2009 metų pavasarį besisvečiuojant Druskininkuose. Bendramintis makaronais apsitaškė baltos spalvos marškinėlius. Kilo klausimas. Ar galima turėti nuosavą erdvę, kur ant sienos užtiškus vynui, nereikia skubėti jo valyti, priimant tai kaip neišvengiamą meno kūrinį? Toks tas klausimas į kurį norėjau atsakyti, tokia pradinė idėja. Vėliau sekė pastarosios minties plėtimas bei materializavimas.

Būsiu nuoširdus. Nesitikėjau savo idėjos įgyvendinti pusmečio bėgyje. Mąsčiau ją išsitraukti iš stalčiuko po 5-6 metų. Tačiau supratau, jog neaišku ar aš vis dar būsiu šiame nuolat kintančiame pasaulėlyje tuo metu.

Idėjos įgyvendinimo objektu, kuris tuo pačiu turėjo tapti mano gyvenamąja vieta, pasirinkau garažą. Taip, mielas skaitytojau, jums tai gali pasirodyti gana šmaikštu, bet jokio pokšto čia nėra. Iš pat pradžių praktinis idėjos įgyvendinimas, kaip ir galima buvo tikėtis, nebuvo ypatingai žavus. Nors žavumo visur galima įžvelgti.

Lietuvos sostinėje išsinuomavęs garažą ėmiausi jo tvarkymo. Kadangi vandentiekio garaže žinoma nebuvo, vandenį penkių litrų talpos buteliais tampiausi iš už 15 minučių kelio pėsčiomis esančio prekybos centro. Pyliau jį ant grindų, šveičiau jas kiek įmanydamas, tačiau švaros ženklų kaip nesimatė, taip nesimatė. Taigi pirmoji mano naktis garaže buvo praleista ant prekybos centrų maišeliais nukloto purvino betoninio grindinio, į draugiją pasikviečiant Zaratrustą. Nors buvo vasara, bet tenka pripažinti, jog sušalau. Darėsi įdomu kas laukia manęs žiemą.

Nuo to laiko mano buitis su kiekviena praleista diena garaže ėmė tobulėti. Iš pradžių grindis dengė šiltnamiuos naudojama plastikinė plėvelė, vėliau - iš studentų bendrabučių atsivežtas 6 kvadratinių metrų kilimas. Atsirado čiužinys, atsirado kaldra, pagalvė. Visas mano gyvenimas, visas mano pasaulis buvo ta šešių kvadratinių metrų scena, nukrauta daiktais bei popieriais. Anapus kilimo tik valydavaus dantis, nes likę 12 kvadratinių metrų buvo neįžengiamos, purvinos girios. Savo būstuose gyvenantys žmonės nė nenumano koks sudėtingas gali būti dantų valymosi procesas. Nė nenumano kiek džiaugsmo gali suteikti kasdieninis tobulėjimas šioje srityje.

Artėjant vakarui, kai keliolika bičiulių, norėjusių išvysti kaip žmogus gali įsikurti garaže, turėjo išsidalinti 18 kvadratinių metrų, nusprendžiau, jog manajai erdvei reikia dar vieno kilimo. Esmė ne kilime. Esmė jo atsiradimo istorijoje. Įsivaizduokite. Trečią valandą nakties matote jaunuolį tempiantį didžiulį kilimą ant kupros Vilniaus centre. Man vaizduotės lavinti nereikia, nes susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, tempiau tą Sizifo Akmeniu virtusį kilimą porą valandų. Užtat mano garažo scena prasiplėtė!

Tiek tos buities. Ne ji man buvo aktualiausia, ne ji.

Grįžtu naktį be jėgų iš miesto ar iš universiteto bibliotekos. Andriau Romaška, vieną dainelę, nagi tik vieną prieš miegą. Įsijungiu mano taip vadinamą "koncertinę" lempą ir nesustoju iki trijų ar keturių valandų ryto. Užmirštu viską. Nuostabiai apšviestos garažo sienos sugeria mano gitaros, armonikėlės bei skardaus balso garsus. Atsitokėjęs po kelių valandų trukusio tranzo, laimingas griūnu ant čiužinio ir po poros valandų miego lyg niekur nieko panyru į gyvenimą tarp kitų žmonių. Jie nežino mano paslapties. Ir taip kiekvieną naktį mano pasaulio sienos šnibždėjo - sugrok tik vieną kūrinį ir eik miegoti. Nebuvo nė vienos nakties, jog būčiau nepasidavęs jų įtikinėjimams. Nebuvo nė vienos nakties, praleistos atliekant tik vieną improvizaciją. Žavingos apgavikės!

Kitas neatsiejamas mano gyvenimo garaže palydovas buvo šaltis. Mėgiamas palydovas. Šaltis man visada buvo vienas iš nedaugelio dar likusių natūralių malonumų šiame pasaulyje. Mano gyvenamoji erdvė buvo pagalbininkė bandant padaryti manąjį kūną geru draugu žemai temperatūrai. Žinoma, šis procesas nebuvo labai lengvai įveikiamas iššūkis. Lauke temperaturai siekiant -15 laipsnių Celsijaus, manajam pasaulyje ji naktimis siekdavo vos +3 ar +4 laipsnius. Miegas tokioje temperaturoje išties kartais būdavo labai nesklandus. Pats grojimas tapo sudėtinga veikla, nes po kelių dainų pirštai visiškai nebeklausydavo jiems siunčiamų signalų. Viena ausis taip pat užprotestavo. Susirgau ausies uždegimu. Vis dėlto, savo gyvenimo be šalčio neįsivaizdavau ir neįsivaizduoju.

Paklausite, ką šis laiko tarpas mano gyvenime turi bendro su kelionėmis? Atsakysiu klausimu - ar manote, jog kelionės matu gali būti tik kilometrai, metrai, centimetrai? Jei taip, tai veltui skaitote šią rašliavą. Šios kelionės metu artėjau prie savęs. Aš pats buvau šios kelionės tikslas. Tikslas, apie kurį dauguma pamiršta, nejučia neigdami savo egzistavimą.

Nuosavos erdvės būtinos. Nebūtinai garažo pavidalo, nebūtinai materialios.

atsitiktinės istorijos

2008m. Naivumas.

2010m. Svetur.

2016m. Kvestionavimas.